TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Šifruotojai karo take

2011 01 08 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus amerikiečiai naudojosi indėnų tarmėmis kariuomenės įsakymams koduoti. Vokiečiai ir japonai galėjo tik bejėgiškai skėsčioti rankomis.

Savaitgalio skaitiniai

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Prancūzijos fronte keturiolika indėnų čoktavų iš amerikiečių 36-osios divizijos buvo iki ausų užsivertę darbu, nors tas darbas - kalbėtis telefonu sava kalba. Iki tol vokiečių kriptologai laužydavo visus Amerikos armijos kodus, bet indėnų šifro jiems taip ir nepavyko suprasti, nors perimdavo kas ketvirtą amerikiečių pranešimą. "Etninė" kodavimo sistema buvo efektyvesnė už komplikuotas šifravimo mašinas. Ji padėjo amerikiečiams laimėti kelis lemiamus mūšius per Miuso-Argonės ofenzyvą Prancūzijoje baigiantis Pirmajam pasauliniam karui.

Maža-patranka-greitas-šūvis

1918 metų rugsėjo dvyliktoji. Vakarų fronte prasideda Antantės kariuomenės, į kurią įeina ir generolo Johno Pershingo vadovaujamas Amerikos ekspedicinis korpusas, ofenzyva. Tai didžiausia amerikiečių karinė operacija nuo pilietinio karo laikų.

Po mėnesio 36-osios divizijos padėtis labai komplikuojasi. Prancūzų tankų palaikomi, bet iš dalies apsupti amerikiečiai netenka daug karių ir vis sunkiau atmuša vokiečių kontratakas. Divizijos štabe vyrauja minorinės nuotaikos, mat paaiškėja, kad vokiečiai ne tik iššifruoja amerikiečių radijo šifrus, bet ir klausosi beveik kiekvienos telefono linijos.

Vieno iš divizijos pulkų vadas pulkininkas Alfredas W.Blooras raportuoja: "Kad nustatytume pasiklausymo mastą, "prasitarėme" apie mūsų divizijos aprūpinimo bazės koordinates. Jau po 30 minučių priešai pradėjo apšaudyti tą vietą. Taip sužinojome, kad jie žino per daug."

Pulkininko A.W.Blooro pavaldinys kapitonas Lawrence'as, grįždamas nusiminęs iš pasitarimo štabe, išgirsta keistus balsus. Kalbasi du jo kuopos kareiviai, bet kapitonas nesupranta nė žodžio. Kapralas Solomonas Lewisas ir vyresnysis eilinis Mitchellas Bobbas šnekasi indėnų čoktavų iš Oklahomos tarme. Vėliau paaiškėja, kad tame pačiame dalinyje net aštuoni kareiviai tarpusavyje kalbasi šios genties kalba. Kapitonas suvokia, jog mūšio prie Argonės sėkmę gali lemti pasinaudojimas indėnais, kaip ryšininkais, ir spėja, kad jų tarmė bus neįveikiamas šifras, nes čoktavų palikuonys galėjo susišnekėti 26 tarmėmis, iš kurių 23 niekada neužrašytos ir egzistuoja tik žodine forma.

Spalio 26-ąją "indėnai šifruotojai" pirmą kartą perduoda padaliniams įsakymą pradėti ataką. Ji užklumpa vokiečius visiškai netikėtai. Per dvidešimt keturias valandas amerikiečiai paima 500 belaisvių, tarp jų - generolą. Šis paklausia tik vieno dalyko: "Kokios tautybės nuo vakar dienos jūsų telefonistai?" Generolas sulaukia lakoniško atsakymo: "Jie tėra amerikiečiai."

Iš pradžių JAV kariuomenė susidūrė su problema: indėnų kalboje trūko karinių terminų. Bet ji greitai buvo išspręsta naujadarais. Kulkosvaidis indėnams tapo "maža-patranka-greitas-šūvis", amunicija - "strėlėmis", o žuvusieji - "skalpais".

Per Pirmąjį pasaulinį karą Amerikos armijoje tarnavo daugiau kaip 10 tūkst. indėnų savanorių, nors iki 1924-ųjų jie net neturėjo piliečių teisių. Karo metais Oklahomos mokyklose buvo uždrausta mokyti čoktaviškai - tokia svarbi tapo ši kalba JAV kariuomenei.

Indėnų draugas Hitleris

Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ir japonai pradėjo siųsti į JAV savo atstovus studijuoti indėnų kultūros ir kalbos. Amerikiečiai ėmė nerimauti, kad čoktavų kalba, jei vėl jos prireiktų per karą, gali būti iššifruota, ir pradėjo ieškoti kandidatų kitose indėnų gentyse, tarp navahų, mohaukų, hopių, seminolų, kijovų, čerokių, vinebagų, siuksų (Dakotos ir Lakotos), komančų bei kitų. Galų gale svarbiausias vaidmuo buvo skirtas navahams, vienintelei didelei Šiaurės Amerikos indėnų grupei, netyrinėtai lingvistų iš Europos.

Amerikiečiams kėlė nerimą daktaras Friedrichas Einbaras, žymus Vokietijos antropologas, tyrinėjęs apačus 1911 metais. Jie nežinojo, ar mokslininkas nerinko medžiagos ir apie navahų kalbą. Didžiausia paslaptimi gaubiamas etninio šifro ateities karo poreikiams kūrimas vyko prižiūrint pačiam prezidentui Theodore'ui Rooseveltui.

Indėnų šifruotojų reikšmę per Pirmąjį pasaulinį karą vertino ir Hitleris. Jis nuo vaikystės žavėjosi indėnų kultūra - mokykloje per pamokas paslapčia skaitydavo Karlo May apysakas apie Vinetu. Vėliau irgi nuolat prie jų sugrįždavo. Kai tapo kancleriu, savo kabinete turėjo lentyną, kurioje eksponavo oda įrištas K.May knygas. Hitleris buvo įsitikinęs, kad šios apysakos padėjo jam tapti karinės strategijos meistru - rekomenduodavo jas skaityti net savo štabo generolams. 1939 metais, dar prieš užpuldamas Lenkiją, Hitleris pasiuntė į JAV grupę vokiečių antropologų išmokti kuo daugiau indėnų kalbų. Tačiau tai pasirodė per sunku - indėnų tarmės, dažnai neegzistuojančios literatūrine forma, buvo per daug gausios ir per daug komplikuotos...

Amerikos valdžia, matydama karštligiškas vokiečių pastangas, galų gale nusprendė pasinaudoti indėnų šifruotojais vien per karo veiksmus su Japonija. Europoje tik 14 komančų palaikė ryšį 1944 metų birželį, kai amerikiečiai išsilaipino Normandijoje, Omahos ir Utah paplūdimiuose. Šiek tiek mohaukų tarnavo ir generolo George'o S.Pattono Trečiojoje armijoje, kuri užėmė Paryžių ir kovojo Flandrijoje.

Navahai prieš japonus

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, Amerikos karinės žvalgybos žiniomis, tik 30 nenavahų (nė vieno japono) mokėjo tą kalbą. 1942 metų gegužę pirmi 29 navahai itin slaptai pradėjo mokytis šifruoti jūrų pėstininkų korpusui. Iš pradžių jie privalėjo išmokti žaibiškai versti 211 angliškų žodžių, dažniausiai vartojamų palaikant karinius ryšius. Iki karo pabaigos buvo išmokyta keturi šimtai šios genties indėnų ir vienas nenavahas. Jie tarnavo visose šešiose jūrų pėstininkų divizijose. Per karą Ramiajame vandenyne indėnai perduodavo šifruotus pranešimus ir įsakymus, pirmiausia dėl JAV aviacijos atakų į Japonijos pozicijas.

Japonai taip ir neiššifravo navahų kodo, nors buvo labai arti. 1942 metais jie paėmė į nelaisvę seržantą iš tos genties, Joe Kieyoomy. Kankindami mėgino priversti indė(iečių depešas, bet veltui - šis kaip tik nebuvo mokytas šifruoti, o kalbos mokėjimo nepakako.

Navahai suvaidino bene lemiamą vaidmenį užimant Ivo Džimos salą Ramiajame vandenyne. Be jos užnugario būtų buvę neįmanoma išsilaipinti Japonijoje. Imperatoriaus armijos vadovybė laikė tą vulkaninę salą neįveikiama tvirtove. Gynybos pagrindas buvo du strateginiai aerodromai ir aviacijos eskadra. Dominuojančiame Suribačio ugnikalnyje ir aplinkinėse uolose buvo sukoncentruota daugybė artilerijos pozicijų, iškastas 20 kilometrų požeminių tunelių tinklas. Salą gynė 22 tūkst. žmonių įgula.

1945 metų vasarį amerikiečiai sutelkė prie salos pusę tūkstančio laivų, tarp jų 22 lėktuvnešius, ir tris jūrų pėstininkų divizijas. Apniukusį vasario 19-osios rytą, po trijų dienų bombardavimo ir valandą trukusio apšaudymo, iš laivų paplūdimiuose išsilaipino 30 tūkst. kareivių. Admirolas Chesteris W.Nimitzas manė, kad turint tokią persvarą tai bus "keturių dienų pasivaikščiojimas".

Mirtinas mūšis vyko Ivo Džimos paplūdimiuose. Čia per pirmas 48 valandas žuvo 3,6 tūkst. amerikiečių, dar po 10 valandų žuvusiųjų skaičius pasiekė 5372. Amerikiečiai naudojosi sunkiaisiais tankais, visų kalibrų artilerija, ugniasvaidžiais ir net raketomis.

Jūrų pėstininkų šifrų sekcijos Ivo Džimoje vadas majoras Howardas Connoras nuo pirmos mūšių dienos vadovavo šešiems navahams. Jie dirbo 24 valandas per parą. Tie šeši šifruotojai nesuklysdami išsiuntė ir priėmė daugiau kaip aštuonis šimtus įsakymų ir pranešimų. H.Connoras savo prisiminimuose rašė: "Be navahų mūsų jūrų pėstininkai niekada nebūtų užėmę Ivo Džimos." Mūšiai saloje vyko net penkias savaites. Ivo Džima tapo kapais 7 tūkst. amerikiečių ir 20 tūkst. japonų. 19 tūkst. amerikiečių buvo sužeista, į nelaisvę pateko tik 34 japonai.

Apsauga iki karsto lentos

Japonijos žvalgybos šefas generolas Seizo Arisue pasibaigus karui prisipažino, jog japonų kriptologai niekada neįveikė navahų šifrų, nors perprato JAV sausumos kariuomenės ir aviacijos kodus. Navahai šifruotojai buvo taip vertinami, kad kai kurie net turėdavo "apsaugą". Ši privalėdavo nušauti "globotinį", jei jam grėsdavo akivaizdus pavojus patekti į nelaisvę. Tuo metu amerikiečių kareiviai dažnai palaikydavo navahus persirengusiais japonais, daugelis jų stebuklingai išvengė mirties. Vėliau navahų šifruotojų paslaugų prireikė per Korėjos karą ir prasidėjus Vietnamo karui.

Indėnai šifruotojai, panašiai kaip lenkų kriptologai, kurie sulaužė "Enigmos" kodą, turėjo dešimtmečius laukti, kol bus pripažintas jų indėlis į pergalę prieš Vokietiją ir Japoniją. Amerikos valdžia nusprendė atskleisti indėnų šifruotojų veiklą tik 1968-aisiais, praslinkus po karo 23 metams. Oficialaus pripažinimo navahai sulaukė dar vėliau, 2001 metų liepą, kai Baltuosiuose rūmuose susitikdamas su indėnais veteranais prezidentas George W.Bushas pasakė: "Šiandien Amerika pagerbia dvidešimt vieną tikrą amerikietį. Šie vyrai išmėginimo valandą įvykdė savo šaliai pareigą, kurią tik jie galėjo atlikti: karo sąlygomis, naudodamiesi gimtąja kalba, perduodavo slaptą informaciją, kuri pakeisdavo mūšių eigą. Grįžę namo jie dešimtis metų slėpė savo didvyriškumo paslaptis. Tad šiandien šloviname tuos nepaprastus jūrų pėstininkus, kurie yra verti šios šlovės jau tiek daug metų (...) Veikiančioje armijoje jų vaidmuo buvo toks svarbus, o užduotys tokios subtilios, kad buvo specialiai saugomi. Karui baigiantis beveik keturi šimtai navahų dirbo šifruotojais. Trylika žuvo, jų pavardės surašytos atminimo lentoje."

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"