TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Silpnybės, kurioms neatsispyrė net Renesanso žmonės

2013 06 12 15:56
„Žmogus norėjo matyti save veidrodyje – jis tapo įdomus pats sau“, - rašo kultūros istorikė  simoneleblanc.com nuotrauka

Pasak garsios vokiečių istorikės Ulinkos Rublack, žmonės mada pradėjo domėtis dar Renesanso laikotarpiu. Galima drąsiai sakyti, jog XIV-XVI amžiai yra laikas, kuomet drabužių stilius žmonėms pasidarė itin svarbus.

Žinoma, šis laikotarpis svarbus ne tik madai. Ne paslaptis, kad į pasaulio kultūrą Renesansas įnešė daug teigiamos sumaišties. Šią epochą charakterizuoja humanizmo sąvoka, akcentuojanti individualizmo, tikėjimo, mokslo pažangos ir kritinio mąstymo vertybes. Ne veltui šis laikotarpis vadinamas Atgimimu. Tuomet buvo bandoma vėl atsigręžti į Antiką, kurios laikotarpiu klestėjo amatai, menas ir dėmesys žmogaus individualumui.

Nuo gotikinių batų iki „Gucci“

Istorikė pradeda savo rašinį gana lakonišku prisiminimu: „Niekuomet nepamiršiu, kada po kelių metų, praleistų studijuojant Paryžiuje, mano draugės vyras grįžo namo. Tuo metu su drauge gėrėme kavą didžiulėje ir šviesioje terasoje, iš kurios matėsi stulbinantis vaizdas į Seną. Tuomet išgirdome kažką rakinant ir atidarant duris. Vos po kelių sekundžių mūsų dėmesį sukaustė batai, kuriuos mūvėjo draugės vyras. Tai buvo elegantiški ir tamsūs batai, kuriuos, beje, pagamino „Gucci“.

Pasak istorikės, ši prekė ženklina gana keistą dabarties laikotarpį. Žmonėms tokie batai tapo tarsi įrodymu, jog gyvena pilnavertišką gyvenimą. „Tai – šiuolaikinės kvailystės, kurioms dažnai neatsispiria ne tik moterys, bet ir vyrai“, – rašo U.Rublack.

Toliau istorikė pasakoja, kaip po vyro grįžimo su „Gucci“ batais pasikeitė jų gyvenimas. Moteris pradėjo vertinti save pagal tai, kokius turi daiktus. Skrybėlės, rankinės, saulės akiniai ir batai – tai įrodymai, kad šeima gyvena „teisingai“.

Pasak istorikės, nei jos draugė, nei su „Gucci“ batais iš Prancūzijos grįžęs vyras, nelabai išsiskirtų iš Renesanso konteksto, kad ir iš XV šio laikotarpio amžiaus. Galima prisiminti ir kiek pailgus gotikinius vyriškus batus, kurie tuomet buvo madingi. O dar faktas – su jais nebuvo taip jau ir lengva vaikščioti. Tam reikėjo įgūdžių ir pastangų, bet, matyt, žmonės turėjo dėl ko stengtis. Taip pat, kaip turi dėl ko ir šiuolaikiniai žmonės – šiuos laikotarpius sieja „teisingo gyvenimo“ įvaizdis.

Renesanso laikotarpiu žmonėms buvo itin gražus pailgas ir lieknas siluetas, o labai mažo ūgio žmonės laikomi deformuotais ar netgi vadinami groteskiškais kvailiais. Beje, tuo metu Italijos daktarai jau rašė knygas apie plastinę chirugiją.

„Taigi kada, kur ir kodėl išvaizda pasidarė žmonėms tokia svarbi ir kaip tuomet žmonės matė patys save ir aplinkinius?“, savo rašinyje klausia istorikė.

„Kalbėdama apie Renesansą, turiu omenyje pačią plačiausią šio laikotarpio reikšmę – laikotarpį nuo XIII iki XVI amžiaus. Ne paslaptis, kad nuo XIII amžiaus pradėjo klestėti prekyba ir amatai, sujungę skirtingas tautas, kurias skyrė net jūros. Jau tuomet skirtingos formos ir tekstūros medžiagos traukė žmones ir skatino su jomis eksperimentuoti. Pasitelkiant naujas technologijas, nauji daiktai būdavo transformuojami su tikslu ne tik pakeisti audinį, bet ir pritaikyti jį savo figūrai, o dažnai net ją pakeisti“, – pastebi U.Rublack.

135 paties nutapyti portretai

Istorikė pasakoja, kad su besiplėtojančia rinka žmones pasiekdavo naujausios kepurės, krepšiai, plaukų papuošalai. Tuo pačiu metu išplito ir naujos medijos, viena iš jų – veidrodis. Jis leido žmonėms pamatyti save iš šalies. „Žmogus norėjo matyti save veidrodyje – jis tapo sau įdomus“, - rašo kultūros istorikė. Tuomet žmonėms pasidarė įdomu, ir kaip jis pats atrodo aplinkiniams.

Pasak istorikės, tai buvo ypač aktualu vyrams, kas šiais laikais atrodytų gana keista. Mados istorikų knygose galima atrasti ir vieną kiek neįprastą atvejį, kuris atspindi Renesanso žmogaus susirūpinimą savo figūra. Garsios Fugerių šeimos giminė iš Augsburgo 29 metų Matthäusas Schwarzas taip rūpinosi savo išvaizda, kad norėdamas pamatyti save iš šalies, pradėjo tapyti savo portretus. Per visą gyvenimą M.Schwarzas sukaupė 135 savo paveikslus. Šiuos portretus dabar galima pamatyti Brunswicko muziejuje, sudėtus į albumą „Drabužių knyga“ („Klaidungsbüchlein“).

M.Schwarzas buvo kone mados revoliucionierius. Jau būdamas paauglys kalbėjosi su senais žmonėmis apie tai, kaip jie rengdavosi praeityje. Žmonės pradėjo suvokti, kad ateities kartos į juos žiūrės lygiai kaip ir jaunuolis M.Schwarzas – per istorinį atstumą, bandydami suprasti, kas tuomet buvo aktualu. Tačiau toli gražu ne visi šiuo atžvilgiu buvo patenkinti.

Strasburge gimęs poetas ir satyrikas Sebastianas Brantas sugretino žmones su beždžionėmis, mat žmonės pamėgdžioja vieni kitus ir tai, kas yra populiaru. Taigi satyrikas pasiūlė du variantus. Arba ir toliau sekti naujausiomis mados kvailystėmis, arba griežtai to atsisakyti ir nepaklusti pamėgdžiojimams.

Florencijos gyventojams toks požiūris nebuvo priimtinas. Šis miestas buvo giriamas už gražias ir puošniai apsirengusias moteris. Florentiečiams buvo labai svarbu tinkamai pasirodyti iš užsienio atvykstantiems žmonėms. Todėl jie netgi skolindavosi brangius papuošalus iš parduotuvių.

Atspindėti socialinę klasę

Jau tuomet vienišos moterys, norėdamos susirasti vyrą, suprato, kad tai padaryti lengviausia atrodant puošniai ir patraukliai. Šiam požiūriui palankus buvo ir Aukščiausiasis Policijos Ordinas nuo 1530 metų leisdamas jaunoms ir netekėjusioms moterims segėti plaukų juostas iš šilko. O štai netgi XIII amžiuje dominikonas Tomas Aquinas savo tekstuose rašė, kad ištekėjusios moterys tiesiog privalo atrodyti gražiai. Tam, kad išlaikytų savo vyrus.

Kai individualumas žmonėms pasidarė ypač svarbus, buvo susidomėta ir drabužių spalvomis. Jos turėjo atspindėti unikalumą pabrėžiančius elementus. Tiesa, spalvos atspindėjo ir socialinę klasę. Geltona spalva tapo populiari XVI amžiaus pradžioje. Ši spalva išpopuliarėjo Švedijoje, ypač Baselio mieste. Iš pradžių ji reiškė sveikumą ir gyvumą. Šios spalvos drabužius dėvėjo ir vyrai, ir moterys. Tačiau po kiek laiko geltoni atspalviai tarsi nuvertėjo. Jie tapo populiarūs tarp vulgarių merginų, tarnaičių, pameistrių ir keliautojų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos.

Žmonių ryšys su daiktais ir vizualiais įvaizdžiais tapo labai svarbus. Žmogus suprato, kad pats gali valdyti ir susikurti savo išvaizdą ir įvaizdį. Kitaip sakant, juo manipuliuoti ir sužadinti kitiems žmonėms norimus jausmus.

Prancūziška Moljero mada

Nors vienas pirmųjų dar ir šiandien spausdinamų mados žurnalų buvo leidžiamos toli nuo Paryžiaus, tačiau Prancūzija yra neabejotinai labai svarbi mados istorijai ir drabužių sampratos pasikeitimui. Kaip žmogų, kuris bene labiausiai prie to prisidėjo, istorikė U.Rublack įvardija Moljerą ir 1661 metais jo sukurtą komediją „Vyrų mokykla“. Pasak istorikės, šis kūrinys yra kone tobulas tuo metu egzistavusios mados pavyzdys.

Ši komedija pasakoja apie du brolius, kurių požiūris į drabužius buvo visiškai skirtingas. Abu jaunuoliai netrukus turėjo vesti jaunas mergaites. Jaunasis brolis norėjo, kad būsimoji jo žmona vilkėtų konservatyvią rusvą suknelę su pilkos spalvos vilnos juostomis. O ir jis pats turėjo apsirengti paprastai ir kukliai. Jo brolis Aristidas buvo daug labiau atsipalaidavęs ir nevaržė savęs socialinėmis taisyklėmis. Gera kompanija ir menas jam buvo kone svarbiausi gyvenimo malonumai.

Aristidas manė, kad moterims labai svarbu gražiai atrodyti, todėl vyras turi pasirūpinti, kad moteris turėtų ką apsirengti. Jo būsimoji žmona Eleonora atspindėjo moters laisvės idėją, o Aristidas ją palaikė. Priešingai nei konservatyvus jaunėlis, kuris primygtinai liepė savo būsimajai nuotakai neišsiskirti iš minios ir vilkėti paprastą, tradicinę suknelę. Eleonoros personažas atstovavo pasiryžimą nepaklusti visuomenės normoms ir per drabužius išreikšti nepriklausomybę.

Pasak U.Rublack, ne tik šiuolaikiniai žmonės, bet ir Renesanso visuomenė gyveno įvaizdžių pasaulyje, kuriame buvo labai svarbus toks socialinis veiksmas kaip „atrodymas“. Žinoma, medijų dabar kur kas daugiau, o štai Renesanso laikotarpiu atsiradęs veidrodis buvo kone vienintelė galimybė žmogui pažvelgti į save.

Parengta pagal historytoday.com

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"