TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Šiuolaikiniai urviniai žmonės

2011 07 02 0:00
Rapos Nui žmonės puošdavo urvines šventyklas išraižytais dievybės Make-Make atvaizdais.

Tai vieninteliai žmonės, kurie kartą išėję iš urvų praėjus šimtmečiams nusprendė į juos sugrįžti. Kalėdų salos gyventojai dar prieš kelis dešimtmečius įsirengdavo būstus urvuose.

Šioje saloje tebegyvena keletas asmenų, kurie XX amžiaus viduryje gimė urvuose. Viename urve įrengta iš kartos į kartą perduodama salos gyventojų gimdymo patalpa, čia nėra lovų ar kokios nors medicinos įrangos, tik akmeninė pakyla, ant kurios guldydavo gimdančią moterį. Salos gyventojų papročius tiriantiems mokslininkams urvą parodė moters, kuri prieš daugelį metų priimdavo gimdymus, giminaičiai.

Kalėdų salos gyventojams dar XX amžiaus viduryje urvai buvo tapę ir būstais. Net dabar per šventes ir savaitgaliais ten organizuojamos iškylos. Turistams leidžiama lankyti tik kelis urvus, kitus vietiniai akylai saugo nuo svetimų. Jie vis dar laikomi kai kurių šeimų namais.

Pirmiesiems salos gyventojams, kurie čia atplaukė apie tūkstantuosius mūsų eros metus, urvai teikė prieglobstį nuo stipraus vėjo ir liūčių. Netrukus jie pradėjo ant žemės ręsti medinius namus, o salos požemius paliko mirusiesiems.

Salos miškai - dievams

"Urvuose sukraudavo akmenines platformas, ant kurių guldydavo mirusiuosius. Viename tyrinėtų urvų mokslininkai aptiko kario skeletą, greta gulėjo jo ginklai ir dvi kaukolės, turbūt nugalėtų priešų. Tai buvo genties geriausiasis", - pasakojo lenkų archeologas Maciejus Sobczykas. Kitame urve mokslininkai aptiko moa (milžiniškų akmeninių statulų, kurios šiandien tapo svarbiausia salos turistine atrakcija) statytojo skeletą. Šalia gulėjo kaltai.

Kai kuriuos urvus Rapos Nui gyventojai laikė šventyklomis. Ten vyko apeigos aukščiausiosios dievybės Make-Make garbei. Žmonijos kūrėjo ir vaisingumo dievo atvaizdai puošia tų urvų sienas. Dažniausiai jis vaizduojamas didelėmis akimis ir ilga nosimi. Išlikę daugelio urvų pavadinimai liudija jų ritualinę paskirtį. Pavyzdžiui, Mergelių urve (leidžiama lankytis turistams) šešiems mėnesiams uždarydavo merginą. Tamsoje jos oda išbaldavo, todėl ji būdavo verta didžiausios garbės - tapdavo vyriausiojo vado, Žmogaus-Paukščio, partnere. Tai buvo dalis ritualo, per kurį gyventojai rinkdavo naują salos valdovą, paskui iškilmingai dovanodavo jam gražią merginą.

Iki pat XVII amžiaus pabaigos Rapos Nui gyventojai urvuose atlikdavo šventas apeigas ir laidodavo mirusiuosius, o gyveno namuose. Tačiau XVIII amžiuje jie vėl sugrįžo į urvus, nes saloje pritrūko medienos namams. Salos gyventojai patys prisišaukė ekologinę katastrofą. Daug medienos prireikė milžiniškoms statuloms moa (saloje jų pastatyta net 900) perkelti iš Rano Rarakaus ugnikalnio į pakrantę. Rapos Nui gyventojai pakliuvo į spąstus - nebeturėjo iš ko pasidaryti valčių, tad negalėjo pabėgti iš salos. Nuo artimiausios sausumos - Pitkerno salos - juos skyrė du tūkstančiai kilometrų, Pietų Amerikos krantai buvo beveik dukart toliau.

Sala palengva virto bevaise dykuma, o gyventojams ėmė grėsti badas. Jie gėrė lietaus vandenį, susirenkantį požeminiuose ežeruose, maitinosi tuo, ką pavykdavo išauginti požeminiuose sklypeliuose (koridoriuose su įgriuvusiomis lubomis, per kurias prasismelkia saulės spinduliai ir susikaupia drėgmės, tad gali augti augalai). Saloje buvo nedaug tokių vietų (neskaitant turtingų vandens ir nuo vėjo apsaugotų užgesusių ugnikalnių kraterių). Rapos Nui gyventojai ten augino bananus, ananasus ir kaštonų skonio taro bulves, iš kurių gamindavo miltus. Ir šiandien didžiausiame salos urve, vadinamame Ana Te Pahu, arba bananų urvu, galima nusiskinti bananą.

Visi kaimynai žmogėdros

Tų derlingų oazių buvo per mažai keliolikai tūkstančių žmonių. Lyg tyčia prie Rapos Nui krantų beveik išnyko žuvys. Daugumai salos gyventojų liko vienintelis šansas išgyventi - tapti žmogėdromis. Tada urvai tapo tvirtovėmis, kurių gyventojai gynėsi nuo besikėsinančių į jų gyvybę alkanų kaimynų. Žmonės statė akmeninius mūrus, trukdančius patekti į urvus iš išorės, ir rausė požeminius pabėgimo takus. Urvai padėjo apsisaugoti ir nuo baltųjų jūrininkų, kurie atplaukė į salą 1722 metais per Velykas. Užpuolikai išžudė daug čiabuvių, be to, nemažai jų išsivežė kaip vergus. XIX amžiuje urvuose buvo likę tik 112 asmenų. Jie urvuose gyveno iki praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio.

Dabar saloje - apie puspenkto tūkstančio gyventojų, pusė jų yra senųjų urvinių žmonių palikuonys. Jie saugo savo urvus ir neįsileidžia svetimų. Niekada nežinai, kada šie urvai vėl pravers kaip būstai.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"