TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Slibino širdis

2011 10 15 0:00
Kinas darbininkas ilsisi, o kartais ir miega ten, kur dirba.
Užsienio spaudos nuotrauka

Atvykę į Kinijos Liaudies Respubliką (KLR) matome stulbinamus ekonomikos laimėjimus. Iš tikrųjų iš KLR yra ko pasimokyti, ypač to, kaip paversti pasaulinę krizę naudinga sau ir kaip stiprinti nacionalinę valiutą. Tačiau už puošnaus fasado slypi ir kitkas - beteisių paprastų žmonių nežmoniškas darbas negalint tikėtis nei atostogų, nei senatvės pensijos. Gelbėdamiesi nuo skurdo kinai dirba po penkiolika valandų per parą.

Savaitgalio skaitiniai

Dvidešimt septynerių metų Siui Venis tik ką baigė pamainą - taksi vairuotojas išdirbo keturiasdešimt aštuonias valandas iš eilės. Nuvežė paskutinį klientą į Šendženo oro uostą, paskambino žmonai ir pažadėjo būtinai grįžti vakarienei. Tada išlipo iš mašinos surūkyti cigaretės ir mirė. Atvažiavusi greitoji pagalba nustatė infarktą - greičiausiai nuo pervargimo. Ekonominis bumas atneša Kinijai ne tik milijardus dolerių - jis renka kruviną derlių. Oficialiais duomenimis, nuo persidirbimo kasmet miršta 600 tūkst. kinų, o neoficialiais - iki pusantro milijono.

"Reikia arti be atvangos"

Kinija vystosi tiesiog kosminiu greičiu. Prieš dešimtį metų, kai straipsnio autorius pirmą kartą atvyko į Kiniją, skurdas rėžė akis. Vos palikdavai tokį miestą kaip Šanchajus ir patekdavai į kaimą (kaimiškuose rajonuose gyvena 70 proc. kinų) - tviskantys dangoraižiai užleisdavo vietą griūvančioms lūšnoms. Jose glaudėsi valstiečiai, pasisotinantys dubenėliu ryžių per dieną. Kad megapolių neužplūstų pigios darbo jėgos banga, kaimiečiams buvo galima atvažiuoti į miestą tik su Vidaus reikalų ministerijos leidimu.

"1990 metais mes dairėmės į gretimą Šendženą ir šaipėmės, - pasakojo Viktoras Vao, advokatas iš Honkongo. - Pas mus bankų biurai, aukštybiniai pastatai, autostrados. Ten - skurdūs kaimeliai, žuvų vidurių kalnai, kapstosi apsiskarmalavę žmonės. O dabar Honkongas, palyginti su kaimynu, atrodo kaip vargšas giminaitis."

Negali nesutikti - 2011 metų Šendženas išties sukrečia vaizduotę. Lengva pasiklysti tarp dangoraižių, prabangūs restoranai perpildyti, į dangų šauna fontanai, medžiai papuošti neono girliandomis. Sunku patikėti, kad prieš dvidešimt metų čia nebuvo nieko, išskyrus žvejų lūšnas. Kinija turtėja - vidutinis atlyginimas per pastaruosius metus išaugo nuo 100 iki 300 dolerių. Bet dirbti kinai ėmė ne mažiau, o dar daugiau. Daug daugiau.

"Anksčiau taksistai, kurie dirbdavo ištisas pamainas, galėdavo pailsėti, - sako Czy Kvinas, buvęs firmos, kurioje dirbo velionis Sju Venis, vadovas. - Tarkim, po paros darbo taksistas atsiguldavo pamiegoti tiesiog savo mašinos bagažinėje, o jo porininkas važinėdavo tuo pačiu automobiliu antrą parą. Dabar nebėra laiko miegui. Milžiniška konkurencija, didėja nedarbas, kad išsaugotum savo vietą, reikia arti be atvangos. Tai nebe pirmas atvejis, kai žmogus miršta prie vairo."

"Būsi rusų vergas"

2002 metais tas pats korespondentas kalbėjosi su mergina -viešbučio Charbine verslo centro vadybininke. Ji dirbdavo kasdien - nuo 9 val. ryto iki 10 val. vakaro, kalbėjo trimis kalbomis ir gaudavo šimtą dolerių per mėnesį. Mergina neturėjo jokio asmeninio gyvenimo, prisipažino, kad turbūt niekada neištekės: jėgų užtenka tik pareiti namo, pavakarieniauti ir gultis miegoti. "Bet tai būtina, - sakė ji. - Mes turime dirbti iš paskutinių jėgų, kad padarytume savo šalį klestinčią. Kai ši praturtės, tada ir ilsėsimės." Kaip liūdnai konstatuoja žurnalistas, mergina apsiriko prognozėmis. Kinų kišenėse iš tikrųjų atsirado daugiau pinigų, bet dauguma šalies gyventojų dirba po 15 val. per parą, be atostogų, ilsėdamiesi tik vieną savaitę - kai švenčiami kinų Naujieji metai.

"Tai primena pranešimus iš fronto, - atsidūsta Čžau Bo, Šendženo ligoninės gydytojas. - Kiekvieną dieną į lavoninę veža žmones, mirusius darbe: vadybininkui darbo vietoje sustojo širdis, verslininkas mirė nuo infarkto, darbininką ištiko insultas. Nuo 1937 iki 1945 metų per karą su Japonija Kinija neteko 20 mln. žmonių. Per ekonominio bumo dešimtmetį nuo pervargimo mirė maždaug 12 mln. kinų. Mūsų ekonomika lyginama su slibinu - tai štai slibino širdis nebeišlaiko tokio tempo."

Sociologai aiškina, jog kinai dirba negailėdami savęs, stengdamiesi atidėti pinigų senatvei. Mat KLR pensija priklauso tik valdininkams, o tie, kurie dirba privačiose firmose, privalo gyvenimo saulėlydžiu pasirūpinti patys.

Daug šeimų nori turėti antrą vaiką, bet už tai reikia mokėti mokestį - penkis tūkstančius dolerių. Vaikų darželis ir mokykla irgi nepigiai kainuoja.

Kiekvienas kinas bijo netekti darbo, nes jo vietą užims kitas, pasirengęs dirbti iki galimybių ribos. O tada iš jo atims butą ir mašiną, pirktus kreditan. KLR gąsdina vaikus: "Jei nesimokysi, tapsi rusų "pomogaika". "Pomogaikos" - tai bedarbiai kinai, kurie dirba nešikais rusų prekeiviams, perkantiems prekes Mandžiūrijoje.

Visiems norėtųsi gerai gyventi. Bet ar mes pasirengę mokėti tokią kainą už gyvenimo gerėjimą? "Aš neturiu vienareikšmio atsakymo", - prisipažįsta žurnalistas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"