TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Smailaus pakulnio civilizacija

2011 03 12 0:00
Marija Antuanetė, be perstojo pirkdama batelius smailiais pakulniais, taip kompensuodavo nepavykusią santuoką.
Kadras iš filmo "Marija Antuanetė" (2006 m.)

Šios nepraeinančios mados pradininkai buvo senovės Egipto mėsininkai.

"Moterys pradėjo avėti batelius smailiais pakulniais, kad vyrai galėtų bučiuoti ne tik kaktą", - paskelbė nuosprendį prancūzų režisierius Sacha Guitry. Gal ir taip, bet batus smailais pakulniais pirmoji apsiavė ne dailioji lytis. Pirmieji mums žinomi buvo senovės Egipto mėsinių skerdikai, nenorintys mirkyti pėdų kraujo balose.

"Vaikštinėjančios taburetės" Venecijoje

Čingischano mongolai XIII amžiuje užsitempdavo ant kojų ilgus batus smailiais pakulniais, kad galėtų stipriau įsiremti į balno kilpas ir tvirčiau sėdėti ant žirgo.

Moterys užlipo ant smailų pakulnių šiek tiek vėliau. Venecijos ponios nuo XV amžiaus avėdavo itin storapadžius batus, vadintus šopinais, kad vaikščiodamos po miestą, kaip skelbė oficiali versija, nešlapintų šilkinių suknelių lagūnos vandenyje. Padas iš ispaniško kamščio galėdavo būti net 75 centimetrų aukščio (ši mada prisidėjo prie kamščiamedžių plantacijų Europoje išnykimo). Avint tokius batus sunku judėti. Todėl vaikštinėdamos damos naudodavosi dviejų tarnaičių paslaugomis - remdavosi į jas.

Nors ir kaip būtų keista, šiai madai labai pritarė vyrai. Turtingi Venecijos pirkliai mielai pirkdavo žmonoms "vaikštinėjančias taburetes" (taip buvo praminti šopinai), kad moterys negalėtų nepastebėtos išsmukti iš namų. Galų gale respubliką valdantys Venecijos dožai uždraudė nešioti šopinus. Mat paaiškėjo, kad daug moterų, avėjusių tokius batus, susižeidė griūdamos.

1533-iųjų sensacija

Tačiau Venecijos batsiuvių išradimas jau spėjo paplisti Europoje. Anglijoje, kuri tais laikais buvo labiau puritoniška negu Italija, vyrai galėdavo skirtis, jeigu jų išrinktosios po vestuvių pasirodydavo keliasdešimt centimetrų žemesnės negu jie manė. Šopinai tapo visiškai nemadingi, kai XVI amžiuje buvo įsitikinta, kad pado pažeminimas bato priekyje, paliekant buvusį aukštį po kulnu, gerokai palengvina vaikščiojimą smailiais pakulniais. Tokie bateliai su koturnais (koturnos, koturnai - antikos aktorių scenos apavas storu (iki 1/10 žmogaus ūgio) padu) pasirodė ant labai negražios ir tik 155 centimetrų ūgio keturiolikmetės Catherine de Medici iš Florencijos kojų.

Ši gudri italė, kuri netrukus pradėjo masiškai siųsti į kitą pasaulį politinius priešus, o progai pasitaikius pagimdė būsimą Žečpospolitos karalių Henriką Valua, avalynės naujovę atvežė į Prancūzijos karaliaus rūmus santuokos su Orleano hercogu Henriku, Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I sūnumi, išvakarėse. Įvykį aprašė 1533 metų kronikos. Vėlesni gandai batelių modelį priskyrė Leonardo da Vinci, tačiau tai prasilenkia su tiesa, nes didysis Renesanso meistras mirė dešimčia metų anksčiau.

Raudonas kulnas, raudonas padas ir aukso sagtis

Iš prastuomenės prasimušusiai Medici šeimai - pralobėliams tarp Europos karalių dinastijų - buvo ypač svarbu ištekinti Catherine už pirmojo jaunikio Europoje ir išsaugoti santuoką su Prancūzijos sosto įpėdiniu. Vedybas skubino Catherine dėdė, pagal pareigas popiežius Klemensas VII. Šventasis Tėvas pats pedantiškai prižiūrėjo, kad keturiolikmetis jaunikis jau pirmąją naktį patvirtintų santuoką pataluose su savo vienmete, asmeniškai palydėjo jaunąją porą į miegamąjį. Popiežius daug kartų juos palaimino, o anksti rytą pirmas atskubėjo sužinoti naujienų. Rado sutuoktinius labai patenkintus pirmąja naktimi.

C.de Medici avalynės naujieną mielai pasigriebė Prancūzijos aristokratija, o jai įkandin - ir visa Europa. Bet per kitus tris šimtmečius tik aristokratija avėdavo batus dvylikos centimetrų aukščio raudonais kulnais ir raudonais padais. Spalvos pasirinkimą diktavo sluoksnio snobizmas, nes raudoną spalvą sunkiausiai sekdavosi išgauti (vadinasi, tokia avalynė turėjo būti brangiausia).

XVIII amžiuje tik aristokračių eisena išduodavo, kad ilgos iki kauliukų suknelės slepia batelius su koturnais. Bet vyrai žygiuodavo per paradus avėdami tokiais batais. Miesčionija, kuriai terūpėjo sukaupti kuo daugiau pinigų, negalėjo sau leisti šio nepraktiško avalynės kaprizo. Todėl batai raudonais kulnais ir raudonais padais, dar papuošti auksinėmis sagtimis iš priešakio, "išaugo" iki aristokratinio statuso rango. Liudviko XIV rūmų etiketas nepripažino kitokio apavo. Pats karalius Saulė turėjo daugiau kaip šimtą dvidešimt porų batų su koturnais.

Šimtmečiu vėliau Liudviką XIV pralenkė jo proanūkio žmona, plepioji Marija Antuanetė. Ši vieniša moteris, nemylima infantilaus vyro, kurio didžiausia aistra buvo kalti vinis ir taisyti Versalio rūmų durų metalines spynas, pasidavė aistrai kaupti batus ir sukneles.

Kai 1789 metais prasidėjo prancūzų revoliucija, raudoni batai su kulnimis tapo geriausia rekomendacija siųsti žmogų į giljotiną. Pasitaikydavo ir taip, kad vienas ar kitas aristokratas, norintis išgelbėti savo galvą, pataikaudavo masėms - ant raudonų batų prisitvirtindavo sagtis, kaip du vandens lašai primenančias sugriautos Bastilijos mūrų siluetą.

Sijonų trumpėjimo metai

Porevoliucinė Europa persimetė prie plokščių laivelių. Tokius batelius nešiodavo damos, dėvinčios po krūtine surauktas ažūrines sukneles, o po jomis ne korsetus, bet laisvus apatinius sijonus. Naujajai madai, taip pat neįmantriems plokštiems bateliams ideologinį antstatą suteikė grįžimo į gamtą filosofija, skelbiama žymiausio epochos mąstytojo Jeano Jacque'o Rousseau.

Tik 1888 metais JAV pradėjo veikti pirmas smailių pakulnių batų, avimų po ilgomis suknelėmis, fabrikas. Puritoniškame XIX amžiuje iš po suknelės pasirodantis smailaus pakulnio vaizdas keldavo laukines fantazijas, bet atėjus pažangiam XX amžiui iš pradžių buvo atvertas pats kulnas, o paskui dešimtmetį po dešimtmečio - visas batelis, blauzda, kelis ir aukščiau. 1973 metais madingo sijono ilgis sutrumpėjo iki rekordinių dvidešimties centimetrų.

Nuo tada moters kojos ant plonų, grakščių kulniukų, iš pradžių aptemtos permatomu nailonu, vėliau - spalvotomis pėdkelnėmis arba natūraliai (dirbtinai) įdegusios, įkūnijo moterišką aistringumą ir rafinuotą prisistatymą. Taip liko iki šių dienų.

 

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"