TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Šmėklų armija

2011 03 19 0:00

Kaip Holivudas padėjo nugalėti Trečiąjį reichą

Ta istorija būtų galėjusi tapti vieno iš absurdiškai komiškų "Monty Python" filmų scenarijumi. Bet ji tikra. Antrojo pasaulinio karo metais Vakarų fronte veikiančioje Amerikos armijoje buvo dalinys, vadinamas Šmėklų armija (oficialiai vadinosi Vyriausiojo štabo dvidešimt trečias specialiosios paskirties dalinys). Jo simbolis buvo balta šmėkla juodame skyde, o ginklai - pripučiami tankai ir pabūklai (kartais ir iš faneros bei klijų).

"Šis dalinys triuškindavo priešą talentais ir išmone. Manoma, jog jo dėka išsaugota nuo 15 iki 30 tūkst. sąjungininkų kareivių gyvybių", - sako Rickas Beyeris, pernai parodyto dokumentinio filmo "Šmėklų armija" autorius.

Viskas prasidėjo mūšyje prie El Alameino 1942 metais, kai vokiečiams suklaidinti pirmą kartą panaudoti tankų ir artilerijos pabūklų maketai. Maršalo Erwino Rommelio kariuomenė sutelkė ugnį į neegzistuojančią armiją, o tikros britų divizijos apstulbino priešą. Jau po mūšio Amerikos generolai Britų salose sužinojo apie generolo Bernardo Montgomery išdaigą.

Didžiausias tokių akcijų entuziastas buvo Douglasas Fairbanksas jaunesnysis, kuris tarnavo JAV karo laivyno rezerve Didžiojoje Britanijoje. Su savo idėja jis prasimušė iki paties prezidento Franklino Roosevelto ir šis leidosi įtikinamas. 1944 metų vasarą pirmąsias "šmėklas" pradėjo treniruoti Misisipės valstijoje, vėliau Niujorko apylinkėse, pagaliau Didžiojoje Britanijoje. Šauktinius rinko iš menų, kino mokyklų, iš Holivudo studijų. Į dalinį patekdavo žmonės, kurie menkai tiko kariauti: aktoriai, muzikantai, dailininkai, grimuotojai. Šmėklų armijoje tarnavo apie 1100 žmonių.

"Šmėklos" nugali Bresto įgulą

Pirma jų užduotis buvo imituoti sąjungininkų išsilaipinimą Pietų Prancūzijoje vykdant operaciją "Fortitude" (dvasios tvirtybė). Tankų ir pabūklų maketai buvo pakrauti į baržas, desantinius laivus ir išsiųsti į Prancūziją. "Šmėklos" Normandijoje išsilaipino savaitei praslinkus po sąjungininkų išsilaipinimo, birželio šeštą. Dalinys sukūrė apgaulingą plaukiojantį uostą, kuris, ryškiai apšviestas naktį, turėjo atitraukti vokiečių artilerijos ugnį. Po karo pateikta įrodymų, jog beveik vien "šmėklų" dėka kapituliavo Bresto uosto gynėjai. Vokiečiai buvo įsitikinę, kad juos apsupo daug didesnės pajėgos negu iš tikrųjų.

Kiekvieną kartą, kai reikėdavo sutrikdyti priešą, tūkstantis "šmėklų" vaizduodavo 30 tūkst. armiją. Per milžiniškus garsiakalbius jie leisdavo tankų motorų riaumojimą, pėstininkų kolonų garsus, komandas ir taip toliau. Dalinys turėjo geriausią tuo metu garso stiprinimo techniką. Didelės armijos triukšmas būdavo girdimas už 24 kilometrų. Slapto dalinio specialistai naudodavo klaidinančius radijo signalus, sugalvodavo kodus, kad klaidintų vokiečių žvalgybos klausimąsi.

Faneriniai tankai važiuodavo, nes būdavo užkelti ant džipų. Paskui juos sekdavo "šarvuotos" transporto mašinos, kurios paprastai veždavo dešimtį kareivių, o čia greta vairuotojo sėdėdavo dvi kitos "šmėklos". Net civiliai gyventojai laikydavo juos tikra kariuomene: kartą dar Normandijoje būrys valstiečių prancūzų pagarbiai stebėjo, kaip keturi amerikiečiai iš 23-iojo dalinio lengvai perneša tanko "M-4 Shermann" kopiją (originalas sveria 30 tonų). "Tie amerikiečiai tai jau turi jėgos!" - stebėjosi vienas. Kareiviai apsimetėliai šiokiadieniais turėjo tikrų formuočių antsiuvus. Jų skiriamasis ženklas - ta balta šmėklelė - buvo įslaptintas.

"Šmėklos" ... bijo imti belaisvius

"Šmėklos" dalyvavo dvidešimt viename mūšyje Vakarų fronte. Vokiečiai leisdavosi apgaunami: kelis kartus apšaudė įsivaizduojamus dalinius, bet niekada nespėjo su jais susiremti, nes tada smogdavo tikros sąjungininkų divizijos. Tiksliai nežinoma, kiek "šmėklų" žuvo, bet turbūt nedaug - menininkai nesistengdavo būti prie savo maketų, nes faktiškai buvo beginkliai. Kartais jų net nesaugodavo, pastatydavo uniformuotus manekenus. Tačiau Šmėklų armijoje buvo tokių gerų grimuotojų ir scenografų, kad net iš arti būdavo sunku susivokti, jog tankai, šarvuotos mašinos ir pabūklai yra tik maskaradas. Iki tokio laipsnio, kad pasiduodavo ištisi vokiečių daliniai. "Šmėklos" supanikuodavo matydami, kad priešo kareiviai iškelia baltą vėliavą, nes nežinojo, kaip elgtis esant tokiai situacijai. Dažniausiai skambindavo profesionaliems daliniams, kad imtų belaisvius.

Be kovinių užduočių, slaptojo dalinio kareiviai gaudavo įsakymų lankytis baruose ir viešnamiuose. Prostitutėms ir atsitiktiniams pažįstamiems jie pasakodavo pramanytas istorijas apie planuojamas atakas, vildamiesi, kad žinios greit pasieks hitlerininkų žvalgybą. Šiaurės Prancūzijoje Hitlerio šalininkų netrūko, o gandai plisdavo žaibiškai.

Laisvomis akimirkomis daugelis dalinio kareivių tapydavo. Paveikslai ir eskizai praėjusią vasarą buvo demonstruojami parodoje Mičigano universiteto bibliotekoje. Juose nėra sprogimų, tankų nei žuvusiųjų, dažniausiai paprasti žmonės išraiškingais veidais, pavyzdžiui, vaikas, sėdintis su degtukų dėžute, ir parašas: "1944 Kalėdos. Jis nė karto nenusišypsojo." Arba rusė matuška, kurią vokiečiai išvežė į darbus. Arba kareivis, per lietų stovintis sargyboje. Agresyviais storais dažų sluoksniais nutapyti Haroldo Laynoro, sužeisto Ardėnų ofenzyvos metu, paveikslai. Sužeistasis gulėjo ligoninėje, kurią aplankė Pablas Picasso. Kubistų guru pakvietė kareivį į savo dirbtuvę.

Įsakyta išnykti

Šmėklų armijos kovų kelias baigėsi prie Reino 1945 metų vasarį, kai jau buvo aišku, jog karas laimėtas. Tik pasibaigus karui kareiviams buvo uždrausta pasakoti apie neįprastą dalinį, kuriame tarnavo. Greičiausiai Amerikos kariškiai norėjo panaudoti tuos pačius triukus būsimuose kariniuose konfliktuose. Kai kurie veteranai papasakojo savo nuotykius draugams ir pažįstamiems žurnalistams. Pentagonas buvo priverstas daug kartų paneigti, kad tokia formuotė išvis egzistavo.

"Daugelis kareivių menininkų buvo įskaudinti, nes rizikavo gyvybe, o niekas apie juos nežinos", - aiškino R.Beyeris. Tik 1996 metais nuo Šmėklų armijos nutrauktas slaptumo šydas, bet daugelio karių nebebuvo gyvų. Tarp tokių ir Artas Kane (Arthuras Kanofsky), vienas garsiausių Amerikos fotografų, kuris išgarsėjo fenomenaliomis džiazmenų nuotraukomis. Jis mirė 1995 metais. Žygdarbiais Šmėklų armijoje prieš mirtį suspėjo pasigirti žymus projektuotojas Billas Blassas, kuris sukūrė mados imperiją, vertą 700 mln. dolerių (mirė 2002 metais). B.Blassas gerai žinojo, kuo užsiims po karo: kai kolegos tapė liūdnus kareivių ir pabėgėlių veidus, jis škicavo efektingas moteris elegantiškais apdarais ir demonstratyviai skaitė "Vogue" net ir gūždamasis lapės urve, kaip prisimindavo jo bičiulis. Tebegyvas Ellsworthas Kelly, žinomas dailininkas abstrakcionistas, tarnavęs dalinyje nuo pradžios iki pabaigos. Taip pat Jackas Masey, dizaineris, kuris kūrė dideles Amerikos valstybines parodas visame pasaulyje. 1959 metais organizavo nacionalinę ekspoziciją Maskvoje, kurios metu SSRS sostinėje kilo susižavėjimo Amerika euforija. "Šmėklų armijoje išmokau, kaip suvedžioti priešą ir žmonėms smegenis versti vandeniu. Tai mane puikiai paruošė gyvenimui", - juokiasi J.Masey.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"