TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Sodo karalienė bulvė: niekinta kaip nuodinga, puošusi karalienes ir gelbėjusi nuo bado

Jei mėsos karalius yra jautiena, sodo karalienė yra bulvė, sako airiai. Antrąja duona vadinama daržovė ne visada buvo tokia populiari ir noriai valgoma daugelyje šalių. Nors bulvės Pietų Amerikoje pradėtos auginti dar prieš 7 tūkstantmečius, žmonės ilgai jas niekino ir net laikė nuodingomis. Tik nelabai seniai Vakarų pasaulyje pradėta galvoti apie naudingas bulvių savybes, o prancūzų aristokratės jų žiedais netgi puošdavosi.

DĖMESIO: jei mėgstate bulves ir žinote įdomių receptų, kviečiame pasidalinti jais komentaruose.

Cepelinai – ir lėkštėje, ir danguje

Praūžus Padėkos dienai liko nesuvalgytas geras kalakuto gabalas ir kalnai bulvių košės. Susimąsčiau, kodėl amerikiečiams šios šventės vakarienės metu svarbi bulvių košė. Lietuviai verčiau bulves panaudos ne košei, bet cepelinams lipdyti, kurie Smetonos laikais buvo vadinami „bulviniais kaldūnais“, o aš juos vadinu valgomaisiais dirižabliais.

Priminsiu, kad cepelinus valgė ir valgo lietuviai, o XX a. pradžioje cepelinais skraidė vokiečiai. Šis aerostatas buvo pavadintas jį sukonstravusio vokiečių generolo grafo Ferdinando von Zeppelino, kuris išradimui skyrė net aštuonerius metus, vardu. Visą kūrybinio proceso laiką aplinkiniai jį laikė puspročiu, švaistančiu Zepellinų giminės pinigus. Vokiškieji cepelinai skraidė ir Lietuvos padangėje. Jiems buvo pastatytas angaras Kaune. Bulvės forma pasirodė patraukli ir rimtoms konstrukcijoms, ne tik skrandžio džiaugsmui.

Nors amerikiečiai valgo ryžius, ypač mėgsta pasta vadinamą platų makaronų asortimentą, bulvių košė yra būtinas patiekalas ant Padėkos dienos vakarienės stalo. Į parduotuves papildomai atvežama bulvių, ypač saldžiųjų. Deficitas čia netoleruojamas. 1621 metais švęsdami pirmą Padėkos dieną, piligrimai ir į svečius pakviesti indėnai bulvių nevalgė. Tuomet jos buvo laikomos nuodingomis, kaip kažkada manyta apie pomidorus, kurie auginti, nes gražiai žydėjo.

Karališkajam stalui – su visais stiebais ir nuodingais žiedais

Pirmosios bulvės pradėtos auginti mažiausiai 5 tūkst. metų prieš mūsų erą, Andų kalnyne, dabartinėje Peru teritorijoje, nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a. egzistavusioje inkų cililizacijoje. Inkai jas augindami dievino, elgėsi tarsi su mirusiaisias: slėpdavo aruoduose, kad badui ar karui užklupus turėtų maisto. Džiovintas imdavo į ilgas keliones ir merkdavo jas į mėsos troškinį. Inkų auginamos bulvės buvo tamsiai rausvos spalvos, su geltonu minkštimu. Bulves jie vadino papas.

Pasaulio istorijoje minimi kruvini, grobikiški konkistadorų (ispanų, portugalų) žygiai. Plačiai aprašytas žiaurus elgesys su indėnais, prieš kuriuos jie naudojo jėgą ir smurtą, vertė tapti krikščionimis, laikė vergais, medžiojo pramogai, naikino kultūrą. Vedini žiauriausių tikslų, 1532 metais konkistadorai išsilaipino Peru. Tačiau vietoj svajoto aukso jie rado bulves. 1540 m. pasirodžiusiose ispanų konkistadoro ir istoriko Pedro de Cieza de Leon „Peru kronikose“ apie bulves randamas toks įrašas: „... kitos aplinkos gyventojai turi augalą, kuris palaiko jų egzistenciją ir sudaro pagrindinę maisto dalį. Augalo gumbai turi žievę, jie yra kieti, bet kai juos išverdi, jie tampa tarsi virti kaštonai“.

Neradę aukso, plėšikai kaip grobį į laivą pasiėme bulvių. Iš pradžių jie manė, kad tai yra trumas, – grybas, kuris šiuo metu laikomas vienu brangiausių delikatesų. Šio grybo vaisiakūniai taip pat yra bulvės gumbo formos ir didumo, tik padengti juoda gruoblėta luobele. Laikui bėgant ispanai įsitikino, kad bulves valgantys jūreiviai neserga skorbutu. Tad laivų triumai buvo užversti bulvėmis.

1585-1600 m. bulvių buvo atvežta į Italiją, Angliją, Belgiją, Vokietiją, Airiją, Prancūziją. Bulvės buvo laikomos keistu, nuodingu augalu, kuriame tūnojo blogis. Prancūzijoje jos laikytos raupsų, sifilio, skrofuliozės, ankstyvos mirties priežastimi, nevaisingumo ir padidinto seksualumo šaltiniu. Anot prancūzų, bulvės naikino dirvos vešlumą. Kadangi dauguma gyventojų buvo nusistatę prieš bulves, Besancono mieste buvo išleistas įsakymas: „Griežtai draudžiama kultivuoti bulves, nes ši substancija yra pražūtingas raupsų šaltinis.“

Airių šaltiniuose minimos kelios legendos. Viena iš jų byloja apie bulvių atsiradimą šalyje. 1588 m. ispanų laivas, plukdęs bulves, sudužo ir ne bet kur, bet prie Airijos krantų. Jos buvo surinktos ir pasodintos. Kita legenda pasakoja, kad 1589 m. seras Walteris Raleigh, anglų tyrinėtojas ir istorikas, garsus savo ekspedicijomis į Amerikos žemyną, parvežė bulvių į Airiją. Jas pasodino Myrtle Grove dvare netoli Korko miesto. Jis padovanojęs bulvės augalą karalienei Elžbietai I. Apie šį augalą neturėdami žinių, nemokšos virėjai į katilą įmetė griozdiškus gumbus ir banketo metu jį patiekė karališkajam stalui su stiebais ir lapais. Pastarieji iš tikro yra nuodingi. Dalyvavusieji bankete mirtinai susirgo. Po šio atvejo teismas uždraudė auginti bulves.

Paplito fermerių vagišių dėka

Prasidėjus XVII a. bulves buvo bandoma pristatyti JAV. Jos buvo populiarios tik škotų ir airių emigrantų kolonijose Naujojo Hampšyro valstijoje, o plačiau pradėtos auginti tik maždaug 1700 m.

Nelengvai bulvės prigijo Prancūzijoje. Daug jėgų ir energijos tam paaukojo karo chemikas, botanikas Antoine'as Augustinas Parmentier. Pasiūlęs sergančius dezinterija valgydinti bulvėmis, 1771 m. jis laimėjo konkursą, remiamą Besancono akademijos. Maža to, kitais metais A.A.Parmentier viešai paskelbė, kad bulvė yra valgoma. Prancūzai parašė studiją apie bulvę, kaip valgomąją kultūrą, teoriškai ir praktiškai pagrįsdamas, kad ji nėra nuodinga. Dabar šios mintys kelia juoką – juk bulvės net vadinamos antrąja duona ir yra kasdienis maistas.

Bulvės yra naudingos organizmui, nes jose gausu angliavandenių, pagrindinio energijos šaltinio. Jie nekaloringi, ilgai virškinami, todėl sukelia sotumo jausmą ir netukina, žinoma, jei bulvės valgomos be riebalų. Ši daržovė turi daug kalio, vitamino C, B grupės vitaminų, skaidulinių medžiagų, baltymų, fosforo, magnio, geležies, cinko, vandens.

Tačiau anuomet A.A.Parmentier idėja buvo sutikta priešiškai. Eksperimentų vieta – Invalidų namai, kur jis dirbo farmacininku, nusigrežė. Bažnytinė bendruomenė, kurios teritorijoje buvo pastatyti šie namai, uždraudė įvežti bulves. A.A.Parmentier buvo iškraustytas iš hotelio, tačiau nenuleido rankų ir propagavo bulves, gamindamas įvairius patiekalus. Jis kvietė tokias įžymybes, kaip Benjaminas Franklinas, Antoine'as Laurent'as de Lavoisier. Iš bulvės žiedų kūrė puokštes. Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė dažnai įsisegdavo šių žiedų į garbanas. Jos pavyzdžiu sekė kitos damos.

Karalius Liudvikas XVI eksperimentui pasiūlė 100 akrų nenaudotos, nederlingos žemės Paryžiaus vakaruose. A.A.Parmentier pasiūlymą entuziastingai priėmė ir užsiėmė bulvių auginimu. Prie lysvių dienomis budėjo budrūs sargybiniai, tačiau naktimis nevaržomai galėjo siautėti vagys – aplinkiniai fermeriai. Išsikasę bulvių, sodindavo jas savo daržuose. Taip bulvės išpopuliarėjo ir galutinai įsitvirtino Prancuzijoje. 

Teigiamą nuomonę apie bulves A.A.Parmentier susidarė Septynerių metų kare (1756-1763 m.), kuriame dalyvavo galingiausios to meto Europos valstybės: Didžiosioji Britanija, Prūsija, Vokietijos valstybėlių sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija. A.A.Parmentier tarnavo prancūzų armijoje gydytoju. Papuolęs į prūsų nelaisvę, jis maitinosi bulvėmis, kuriomis tuo metu Prancūzijoje buvo maitinamos kiaulės. Kitaip tariant, medikas laikėsi bulvių dietos ir liko gyvas. Net dabar kai kurie prancūziški bulvių patiekalai vadinami šio žmogaus vardu.

Bulvės ypač išpopuliarėjo Prancūzijoje, kai po nederliaus metų užklupo badas. Didelio maisto pasirinkimo nebuvo, tad teko valgyti bulves.

Rusijos valstiečiai iki XVII a. vidurio sodinti bulves vengė. Bado ištiktiems valstiečiams Prūsijos karalius Frydrichas Didysis 1774 m. padovanojo bulvių, bet jie nelietė bulvių tol, kol kareiviai neįkalbėjo.

Dėl masinių mirčių kaltino bulves

Amerikoje populiariausios ir labiausiai vertinamos Aidaho valstijoje išaugintos bulvės. Dabar čia užauginama trečdalis visų JAV bulvių. Derlinga, kalnuota dirva, vanduo iš kalnuose tirpstančio sniego, švarus oras, saulėtos dienos ir vėsios naktys lemia puikią kokybę. Lietuviai cepelinus verda būtent iš tokių bulvių, nes jose yra pakankamai krakmolo.

Bulvės į šią valtiją pateko presbiterionų misionieriaus Henry'io Harmono Spaldingo dėka. Siekdamas apkrikštyti Nez Perce indėnus, jis 1836 metais Lapwai vietovėje įkūrė misiją. Misionierius norėjo indėnams įrodyti, kad jie gali išgyventi net tik medžiodami ar žvejodami, bet ir užsiimdami žemdirbyste. Pirmasis bulvių derius nebuvo didelis, bet kitas užderėjo gerai. Po to bulvių ilgą laiką neaugino, nes indėnai misionierių atžvilgiu elgėsi negarbingai, todėl šie išvyko.

Žymiąją bulvių rūšį 1870 m. išvedė tik pagrindinį išsilavinimą turintis sodininkas Lutheris Burbankas. Norėdamas patobulinti airiškas bulves, kad jos būtų atsparesnės ligoms, jis augino ir stebejo dvidešimt tris sėjinukus. Vienas sėjinukas atvedė du ar tris kartus daugiau gumbų, palyginti su kitais. Tik apie 1900 m. bulvės buvo pavadintos Aidaho vardu. L.Burbankas šios rūšies bulvių nuvežė į Airiją, norėdamas įsitikinti, ar jos atsparios infekcijoms. Tas kraštas išgyveno didelį nepriteklių, nes 1845-1849 m. buvo užklupęs didysis badmetis. Kadangi valstiečiai badmečiu maitinosi tik bulvėmis ir pienu, vėliau, užderėjus infekuotų bulvių derliui, jie susirgo dezinterija, skorbutu, cholera. Dėl to airiai ėmė masiškai mirti, o likusieji gyvi, kaltindami bulves, paliko kraštą. Vokiečių botanikas H.A. de Bary'is ėmėsi tyrinėti bulvių ligą sukėlusį grybelį ir rado būdą, kaip kontroliuoti šią ligą.

1975 m. Briuselyje buvo atidarytas muziejus, skirtas bulvei. Jame atsispindi visa bulvės pripažinimo vertinga istorija: kokį ilgą ir sunkų kelią teko nueiti, kad šiandien galėtume ja gardžiuotis, kiek žmonių turėjo įrodinėti, kad bulvė yra valgoma. Tikriausiai ne be priežasties baltarusiai savo šalies simboliu laiko bulvę.

Pabaigai – keli mitai apie bulves: jei moteris laukiasi vaiko, tegul nevalgo bulvių, nes vaikas gims su didele galva; jei laikysi bulvės gabaliuką savo kišenėje, jis apsaugos nuo reumato ir egzemos; jei turi karpą, patrink bulvės gabaliuku, po to tą gabaliuką užkask ir karpa išnyks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"