TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Stalinas - didžiausias mitas

2009 05 23 0:00
Tautų tėvas - dar vienas Stalino mitas

Gruodžio penktą dieną Maskvoje turėtų būti atidaryta pirmoji tarptautinė mokslinė konferencija "Stalinizmo istorija: rezultatai ir tyrinėjimo problemos".

Vienas pagrindinių forumo organizatorių - Rusijos Federacijos valstybinio archyvo direktorius Sergejus Mironenka. Plačiai komentuojamame interviu jis papasakojo skaudžiausios epochos savo šalies istorijoje tyrinėjimo detalių. Jo nuomone, vienos niūriausių Rusijos sovietinės praeities figūrų tikrasis tyrinėjimas dar neprasidėjo.

- Koks Stalino mitas jus labiausiai stebina?

- Kalbant iš esmės didžiausias Stalino mitas - pats Stalinas. Visuomenės sąmonėje nėra vietos tikrajam Stalinui. To Stalino, kuris susiformavo visuomenės sąmonėje, niekada nebuvo. Prisiminkite brežnevinės epochos filmą "Išvadavimas", kuriame jis giliai susimąstęs vaikštinėja po kabinetą... Tai mitas, kuris sąmoningai kurtas! Mitas - kad karą mes laimėjome tik Stalino karvedžio genijaus dėka. Mitas - kad jis kartu su Leninu organizavo spalio revoliuciją. Mitas - kad jis kovojo su sovietų valdžios priešais, o ne su savo varžovais. Mitai užstojo realų žmogų.

- ...kuris vienąkart taip pakriko, kad slėpėsi nuo bendražygių.

- Tai atsitiko karo pradiniame etape. Stalinas kelias dienas nesirodė Kremliuje. Juk suprantate - kai valdymas griežtai hierarchinis, jis sutrinka: juk viskas priklauso nuo vieno žmogaus, o to žmogaus nėra, tai kaipgi visiems gyventi? Politbiuro nariai susirinko ir nusprendė važiuoti pas Staliną į vasaros rezidenciją. Iki tol šitaip nebuvo daroma. Neiškviestas ten niekas nepatekdavo. Bet padėtis buvo labai sunki, ir jie nusprendė vis dėlto važiuoti. Nuvažiavo ir mato: Stalinas, kaip rašo savo akimis mačiusieji, - sumenkęs, išblyškęs. Jis manė, kad jie atvyko jo suimti! Jis, matyt, išgyveno sunkią krizę. Bendražygiai pradėjo įtikinėti: "Leninas paliko mums didžią imperiją, o mes ją, atsiprašant, praš..." Toks šiurkštus pasakymas nuskambėjo. Atsistojo Vorošilovas, pradėjo kalbėti: "Ką tu čia, Koba... Kaip mes būsime be tavęs? Tu turi mums vadovauti!" Ir Stalinas leidosi įkalbamas. Kažkiek atkuto. Viskas tęsėsi.

- Ar kuo nors patikrintu remiasi versija apie Stalino dalyvavimą revoliucijoje?

- Ir vėl visiškas mitas, sukurtas tam, kad kokiu nors būdu išstumtų Staliną į revoliucijos lyderius. Iš pradžių buvo vienas Leninas, paskui jį pakeitė Stalinas, paskui Staliną po XX suvažiavimo pašalino iš revoliucijos vadų.

Kad šiek tiek pataisytų istoriją, sukūrė karinio-revoliucinio komiteto išplėstinės sudėties versiją. Tai buvo atviras istorijos klastojimas. Mūsų archyve yra piešinių, kuriuose vaizduojami visi, kurie 1917 metais aktyviai dalyvavo įvykiuose. Trockis, Kamenevas, Zinovjevas, Sverdlovas, Spiridonova, menševikai, eserai... Nėra tiktai vieno žmogaus. Susivokite ko.

Mes sudarinėjome dokumentų rinkinį apie Staliną iki 1917 metų. Stebėtina: toji figūra tarsi išnyksta lemtingiausiais istorijos laikotarpiais. Pavyzdžiui, 1905 metų revoliucijos metu. Jos tarsi nebūta jo biografijoje. Kuo tai paaiškinti - nežinoma, reikės nustatyti.

Štai ir 1917-aisiais Stalinas ypač nenušvito. Kadaise centriniame partiniame archyve buvo juokaujama: "Kur buvo Stalinas? O Stalinas revoliuciją pramiegojo." Tie darbuotojai gerai žinojo, kad Stalino vaidmuo išpūstas.

- Kodėl jūs sakote, jog visagaliu Stalinas tapo tiktai po karo?

- Todėl, kad visus prieškario metus užpildė jo kova dėl valdžios. Iš pradžių kartu su Zinovjevu ir Kamenevu kovojo prieš Trockį. Paskui kartu su Bucharinu ir Rykovu - prieš Zinovjevą ir Kamenevą. Paskui sunaikino ir Buchariną su Rykovu. Tik tada, kai buvo sunaikinti ne tiktai visi jo varžovai, kovoję dėl valdžios, bet ir tie, kurie potencialiai būtų galėję į ką nors panašaus pretenduoti, Stalinas tapo visavaldžiu šalies šeimininku. Tai įvyko nedaug laiko belikus iki karo pradžios.

- Kodėl šiandien Stalinas populiarus kaip anksčiau? Juk karta, įtikėjusi, jog valdant vadui viskas buvo gerai, išeina. Ar naujoji karta - senolių sukurto mito auka? Ar jaunieji žiūri į praeitį per rožinius akinius? Ar Stalinas jiems - nauja idėja be kruvinos potekstės?

- Priežasčių daug. Svarbiausia, kad mūsų visuomenė nenori žinoti karčios tiesos apie praeitį. Daug maloniau manyti, kad gyvenome didžiojoje Sovietų Sąjungoje, žengdami iš pergalės į pergalę. Niekas neneigia, kad pergalių buvo. Bet štai kokią kainą už jas mokėjo sovietinė liaudis. Istorijoje yra visko. Ir didvyriškumo, ir tragizmo, ir laimės, ir ašarų. Reikia drąsos priimti istoriją tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų.

Yra ir kitų priežasčių. Laikas bėga, ir žmonės pamiršta vakarykščius siaubus. Galvoja - štai, aplink visi vagia, o Stalinas kovojo su vagimis! Tai žmonių sąmonės ypatybės. Juk ir Stalinui valdant vogdavo. Ir netvarkos buvo daugiau negu dabar.

- Kokiu momentu ėmė keistis santykiai su Stačiatikių bažnyčia?

- Tai susiję su karu. 1943 metais Bažnyčios hierarchus, kurie dar buvo likę gyvi, - jų buvo ketvertas - atvežė pas Staliną. Jis pasakė: "Žinote, jūs mums reikalingi. Kaip greitai galite sušaukti sinodą?" Metropolitas, kuris vėliau tapo patriarchu, atsakė: "Mums reikia dviejų trijų mėnesių." Nes sušaukti Bažnyčios, kuri buvo tiesiog sutraiškyta, sunaikinta (tarp kitų ir Stalino rankomis) sinodą anksčiau buvo neįmanoma. Vadas atsakė: "Na, o jeigu mes veiksime bolševikiniais metodais? Štai ir draugas Berija jums padės!" Sinodo sušaukimo terminas, patys suprantate, gerokai sutrumpėjo.

Salinas buvo žiaurus pragmatikas. Reikia ką nors pašalinti - šalina. Reikia patraukti į savo pusę - traukia.

- O juk karjeros pradžioje jis buvo romantikas? Gerbėjų akyse romantiška aureole apgaubta netgi jo veikla "eksproprijuojant buržuaziją".

- Nėra nė vieno įrodyto tokios veiklos atvejo. Stalinas visada stovėjo už nugaros tų, kurie šituo užsiiminėjo.

- Buvo geras vadybininkas, kaip rašoma kai kuriuose dabartiniuose mūsų vadovėliuose?

- Greičiau jis buvo iš tų, kurie kurstydavo. Jis suprato, kad norint gyventi ir tęsti revoliucinę kovą reikia pinigų. Per visą gyvenimą niekur nedirbo. Na, gal viską sudėjus pusmetį. Tada, kai jį išvarė iš seminarijos. Beje, manau, visai ne dėl revoliucinės veiklos, tiesiog dėl to, kad nustojo mokęsis. Tai štai: jis kažkiek laiko dirbo observatorijoje, vertėsi privačiomis pamokomis, o paskui tapo nelegalu. Reikėjo pinigų pragyvenimui. Iš kur jų paimti? Tik plėšikaujant!

- O kodėl iki šiol nėra mokslinės Stalino biografijos? Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios archyvai atviri...

- To nuolat klausiu pats savęs. Knygų, šlovinančių Stalino genijų arba, priešingai, vaizduojančių jį kaip kraugerišką maniaką, paranoiką, iki valiai. Tačiau nei vieni, nei kiti neatsako į daugelį klausimų, o svarbiausia - negali paaiškinti, kaip mes "iki to prisigyvenome". Archyvai šiandien atviri, paskelbti tūkstančiai anksčiau buvusių slaptų dokumentų, bet iki šiol neatsirado mokslininko, kuris užsikrautų sau ant pečių tokį atsakingą darbą. Tikiuosi, kad konferencija duos tą stimulą...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"