TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Stella, pilkoji ekscelencija

2008 03 15 0:00
Jai priskirdavo šachtininkų streiko sutriuškinimą ir IRA teroristų nužudymą. Ji, kaip žinoma, viską neigia.
Užsienio spaudos nuotrauka

Stella Rimington, pirmoji moteris, vadovavusi Didžiosios Britanijos kontržvalgybai MI-5, buvo pavyzdžiu Judy Dench kuriant "M" vaidmenį filmuose su Džeimsu Bondu. Dabar ji pensininkė ir rašo šnipų romanus.

Tamsiai žalias "roveris" staiga stoja prie Karališkojo Didžiosios Britanijos architektų instituto Vestminsterio rajone Londono centre. Atsidaro durelės, nuo užpakalinės sėdynės skubiai išlipa senyva dama ilgu apsiaustu. Nesidairo į šalis, tik užbėga laiptais į kavinę antrame aukšte, kurią pati parinko susitikimo vieta. Įkandin jos mina du petingi tipai; jie įsitaiso prie baro, kad matytų laiptus. Stiprus delno spustelėjimas, skvarbus žvilgsnis. Išsiima dėžutę papirosams, ištraukia mentolio, užsirūko.

"Turiu nedaug laiko, apie ką kalbėsimės?" - klausia balsu, kurio garsas primena sausų ledo kristaliukų traškėjimą.

Tokios mintys kilo vokietei žurnalistei, kai pasitaikė reta proga padaryti interviu su S.Rimington. Su pirmąja moterimi kontržvalgybos MI-5 priešakyje, aukščiausia pagal rangą IRA smogikų ir teroristų medžiotoja, šiandien gyvenančia kažkur Anglijoje (jos adresas įslaptintas) ir rašančia šnipų romanus.

Seksas ir dinozaurai

Tikrovėje viskas atrodo daug banaliau. Septyniasdešimt dvejų metų S.Rimington atvažiuoja metro, avi žemakulniais bateliais, apsirengusi bronzinės spalvos striuke, smėlio spalvos kelnėmis ir gėlėta palaidinuke. Atrodo kaip pensininkė, kuri norėtų pasimėgauti arbata pasiskaičiusi istorinių veikalų apie architektūrą: "Taip, "Earl Grey" su pienu, ačiū." Kalba tyliai, jos veide kartkartėmis pasirodo šypsena. Žalios akys be paliovos tiria aplinką: pašnekovę, jos bloknotą, diktofoną. "Matote, esu visai neįdomi", - netikėtai prabyla. Šiek tiek žinant stulbinamą jos biografiją, tai skamba lyg ir koketiškai. Bent kol pašnekovė neįsisąmonino, jog neišsiskirianti išvaizda, neatkreipianti žvilgsnio - jos sėkmės receptas.

Praeiviui, sutikusiam tą senyvą damą gatvėje, nekiltų minties ją susieti su slaptosiomis tarnybomis. Nepatikėtų, jog prasilenkė su didžiausias galias turėjusia MI-5 šefe, kurios pasirodymas net premjero rezidencijoje visus tarsi įelektrindavo: tai reikšdavo, kad krašto saugumui kilo grėsmė. Gatvėje ta neišvaizdi moteris niekam nekristų į akis. Tai naudinga, jei kas nors veikia slaptai, o dažniausiai taip dirbo S.Rimington, pasiekusi didelių pergalių per dvidešimt septynerius tarnybos MI-5 metus. Kai 1996 metais išėjo į pensiją, karalienė suteikė jai bajorės titulą. Tai buvo jau antras pagerbimas Jos Karališkosios Didenybės tarnyboje - ketveriais metais anksčiau tapo modeliu "M" personažui filmuose apie Džeimsą Bondą.

Jeigu ne S.Rimington, agentas 007 negreit būtų sulaukęs šefo - moters. Lois Maxwell, kuri 14 filmų su Džeimsu Bondu suvaidino mis Manipeni, daug kartų prašė, kad "M" vaidmuo būtų skirtas moteriai. "Tai absurdas, - atsakydavo jai. - Moteris tokiame poste?" Kol 1992 metais MI-5 šefe tapo S.Remington ir nuo "Auksinės akies" "M" vaidmenyje pasirodo Judy Dench. Iki pirmojo filmo tam vaidmeniui turėjo būti gerai išstudijavusi originalą. Kaip kontržvalgybos vadovė rengiasi apsiaustu be apykaklės, tokio pat kirpimo, kokį mėgo ledi Stella. Ir kalba labai griežtu tonu. Kai apšaukia Džeimsą Bondą "seksualiniu dinozauru", gal tai ne tik scenarijaus autorių fantazija.

Asmeniškai abi damos, Judy ir Stella, dar niekada nebuvo susitikusios. S.Rimington irgi nė karto nepakvietė į iškilmingą eilinio filmo apie Džeimsą Bondą premjerą. Galbūt susitiks. Londono "Pinewood" studijoje turi būti pradėtas kurti 22-asis filmas su Bondu. "Tai anaiptol nereiškia, jog viską metusi bėgu į kiną, kai ekranuose pasirodo naujas filmas su Džeimsu Bondu", - atsiriboja S.Rimington. Apie pirmą J.Dench suvaidintą "M" vaidmenį jai pranešė dukterys. Išėjusios iš kino šaukė į ragelį: "Ji atrodo visai kaip tu!" Tada ir ji išsirengė į kiną, nusipirko paskutinės eilės bilietą ir įėjo į salę šviesoms užgesus. "Nukopijavo net mano manieras!" - sausai pakomentavo pašnekovė. Greičiausiai J.Dench išstudijavo televizijos žinių akimirkas, per kurias pasirodydavo Stella.

"Man malonu žinoti, kad daviau impulsą skirti "M" vaidmenį moteriai", - pabrėžia S.Rimington ir žiūri tiesiai į bloknotą. Žurnalistė supranta užuominą, skubiai užsirašo. Sklido gandai, kad Stella sugebanti skaityti ranka rašytą tekstą, laikomą aukštyn kojomis. Turbūt moka skaityti ir mintis. "Daugelis žmonių mano, kad žinau jų asmeninio gyvenimo detales, - priduria S.Rimington. - Tačiau tai absurdas! Vienos Rytų Europos šalies ambasadorius Londone per kviestinę vakarienę pasakė: "Bet juk ji žino visų mano meilužių vardus." Įsiviešpatavo kapų tyla." "O kas jis buvo?" - sujudo žurnalistė. "Bet, ponia..." - tarė S.Rimington, smerkiamai nužvelgdama.

Šnipė, kuri atėjo iš virtuvės

Jos romanuose tyrimus atlieka, savaime aišku, moteris: Liz Carlyle. Ta jauna agentė didelės įtampos kūriniuose "Paslėptas turtas", "Rizika" yra draugiška, miela, gerokai išsiblaškiusi. Nelabai tiktų į garsių agentų, tokių kaip Džeimsas Bondas ar Džordžas Smailis, klubą. "Ir visai nereikia jai ten būti", - ryžtingai sako S.Rimington, pirmą kartą per pokalbį pakeldama rankas, kurios iki tol ilsėjosi ant staliuko.

Visuose šnipų romanuose, jos nuomone, rašoma tik apie techniką, vyrus ir seksą. Žinia, iš ten atsiranda įtampa, ji pati labai pamėgusi Johną le Carre ir Janą Flemingą, kurie irgi buvo agentai. "Bet juk tai išmonė pramogai, o ne tikrovė. Tikrose slaptosiose tarnybose nėra antžmogiškų vienišų medžiotojų", - teigia S.Rimington. Liz Carlyle veikia grupėje, ji dedukcinio samprotavimo meistrė. Tik dėl jos žaibiškos reakcijos romane "Rizika" teroristui savižudžiui nepasiseka susprogdinti amerikiečio generolo namų. "Paslėptame turte" Liz Carlyle paskutinę akimirką sužlugdo pasikėsinimą šventės, kurioje dalyvauja Didžiosios Britanijos vyriausybės nariai, metu.

Liz Carlyle - tai jaunos S.Rimington alter ego (antrasis aš). Juk jos įžvalgumą kadaise šlovino vienas kolegų, teigdamas, kad "turi nepaprastą gebėjimą perprasti teroristų ketinimus". Kiek Rusijos šnipų jos dėka išvaryta iš šalies, kiek Airijos teroristų (IRA) pasikėsinimų sužlugdyta? S.Rimington nužvelgia pašnekovę tokiu žvilgsniu, tarsi būtų išgirdusi nešvankų juokelį. Į tokius klausimus niekada neatsakys. "Viešoji nuomonė dažnai sužino tik apie tuos pasikėsinimus, kuriuos pavyko sutrukdyti", - sako ji. Iš tokių ataskaitų, praturtintų fantazijomis agentų veiklos tema, susiklosto mistifikuotas specialiųjų tarnybų paveikslas. Agentei Liz Carlyle tenka su tuo susidurti, slėpti savo profesiją nuo šeimos ir draugų.

S.Rimington buvo ne tiktai pirma moteris, vadovaujanti MI-5 su 2,3 tūkst. darbuotojų. Buvo ir pirma generalinė direktorė, kurios pavardė iškart po paskyrimo tapo viešai žinoma. Iki tol jos darbovietę galėjo žinoti tiktai vyras. Visi kiti žinojo oficialią versiją apie gynybos ministeriją. Taip buvo 23 metus. Vėliau parlamentas suteikė daugiau viešumo specialiųjų tarnybų veiklai. Tai prilygo revoliucijai Secret Service, kuri iki dešimtojo dešimtmečio neigė net savo egzistavimą.

Niekas nepaklausė S.Rimington sutikimo. Ją tik painformavo, kad informacija bus paskelbta po 48 valandų. Dar suspėjo atvirai pasikalbėti su jaunėle dukra per vakarienę. Vyresniajai, studijuojančiai Dubline, nespėjo pranešti. Duktė sužinojo iš televizijos. "Abi nepriekaištavo man", - sako S.Rimington.

O jau bulvarinė spauda nėrėsi iš kailio. "Džeinė Bond", "Šnipė, kuri atėjo iš virtuvės", "Didžioji sesuo" - nebuvo stereotipo, kuriuo nepasinaudotų. Vienam laikraščiui pavyko gauti jos nuotrauką (iki tol buvo žinoma tik pavardė). Nuotrauka nuplėšė MI-5 vadovei paslapties šydą: parodė ją išeinančią iš savo namų Londone: išblyškusi, glotniai sušukuotais plaukais, vilkinti baltais ir juodais langeliais apsiaustu. "Tas apsiaustas iškart nukeliavo į nenaudojamų drabužių spintą", - sako S.Rimington. Metų metus jis buvo nuolatinis rekvizitas jos karikatūroms. Fotoreporterių būriai apsupo namus, kaimynė prašė: "Ar galėtumėte išeiti į darbą ne tada, kai vedu vaikus į mokyklą?" Bijojo IRA keršto. S.Rimington su dukra persikėlė kitur, adresas buvo įslaptintas.

"Dabar manau, kad paviešinimas buvo tinkamas žingsnis," - sako ji. Visada pritarė viešumui. Bet kai jos pavardė buvo paskelbta žinių laidoje, pasijuto labai vieniša. "Niekas nepagalvojo apie tai, kad žiniasklaida užgrius mane", - prisiminė moteris. Bičiuliai atšalo, priekaištavo: "Mums tai galėjai pasakyti, ką iš tikrųjų veiki." Vyresniajai dukrai prasidėjo sunkus laikotarpis. Kairuoliškai liberalioje studentų aplinkoje didesnį prestižą turėjo kitokie tėvų užsiėmimai, negu žvalgybos vadovo darbas. "Šiek tiek laiko būgštavau, kad ją prarasiu", - pasinėrusi į prisiminimus sako S.Rimington. Tačiau tuojau pat nusikrato tų minčių ir trumpai apibendrina: "Žinoma, dabar abi iš to juokiamės."

Mis Manipeni Delyje

Kaip skaudžiai išgyveno paviešinimą, galima sužinoti iš jos autobiografijos "Open Secret" (Vieša paslaptis). Ten ji aprašo "sunkų laikotarpį". Ne visiems tai patiko. "Turėtų laikyti liežuvį už dantų", - piktinosi seras Bernardas Inghamas, Margaret Thatcher patikimiausias patarėjas. S.Rimington nusprendė parašyti tą sakinį ant knygos viršelio. "Šitas macho! - šūkteli. - Dvidešimt septynerius metus dirbau tai firmai, pati žinau, ką galiu rašyti." Tik tada, kai pagrasino, jog kreipsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tuometinis premjeras Johnas Majoras sutiko, kad jos autobiografija būtų išleista, ir tik su sąlyga, jeigu prieš spausdinimą tekstą perskaitys MI-5.

Galų gale neišbraukė beveik nieko. Vieną kitą pavardę, vietovės pavadinimą... "Smulkmenas", - sako S.Rimington. Tačiau liko daug neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, jos vaidmuo per šachtininkų streiką devintajame dešimtmetyje. Kad suskaldytų šachtininkų solidarumą, MI-5 - kaip pasakojama - paskleidė gandą, jog profsąjungos lyderis Arthuras Scargillas finansavo savo namo statybą pinigais, skirtais streikuojantiesiems remti. Be to, S.Rimington laikais neva nelegaliai klausytasi profsąjungos veikėjų pokalbių.

Spėjama, kad ji vadovavo operacijai, kai 1988 metais Gibraltare buvo nušauti trys neginkluoti teroristai iš IRA... Ar tikrai? Jai nepatinka toks klausimas. Trumpai atsako: "Visa tai neturi nieko bendro su tiesa."

Kadangi jos biografijos tarnybos laikotarpis - tarsi užminuota teritorija, autobiografijoje mieliau aprašo savo vaikystę karo metais, bibliotekininkystės studijas Edinburge, pirmąjį darbą archyve ir perėjimą į MI-5.

Jos vyras Johnas tuo metu dirbo Didžiosios Britanijos aukščiausiojo komisaro Indijoje įstaigoje, o S.Rimington norėjo veikti ką nors daugiau, "ne vien tik kepti pyragaičius ambasadorių žmonų labdaros renginiams". Aukščiausiasis komisaras suvaidino tarpininko vaidmenį, ir 1967 metais ji pradėjo dirbti žvalgyboje - kaip įstaigos tvarkdarė. Atsiliepdavo telefonu ir virdavo kavą. Žodžiu, buvo Delio skyriaus mis Manipeni. Vėliau pradėjo rašyti ambasadorių Rytų bloko šalyse pranešimų apžvalgas. "Bet koks kitas darbas staiga pradėjo man atrodyti nuobodus", - sako šiandien. Po dvejų metų pradėjo dirbti MI-5 centre Londone.

Po dvidešimties metų tapo MI-5 generaline direktore; neapsiėjo be vidinių kovų dėl valdžios. S.Rimington vengia atsakyti, ar jos herojė Liz Carlyle pasieks tokių aukštumų. Bet jeigu taip atsitiktų, pirmiausia sužinotų "firma". Specialiosios tarnybos pageidauja perskaityti ir jos romanus prieš išspausdinant. "Tai tik formalumas", - nusikrato tos temos autorė. Savaime aišku, ji rašo tikrų įvykių pagrindu, bet taip keičia realijas, kad neįmanoma ko nors atpažinti.

Kaip buvusieji kolegos? Kai kurie įamžinti jos knygose. Ar tai tie macho mentaliteto agentai, pasirodantys kiekviename kūrinyje? "Gal ir taip", - juokdamasi atsako S.Rimington. Tačiau nė vienas nesiskundė. Taip, ji dažnai susitinka su kolegomis, bet nesišneka apie darbą. Galioja dėsnis: jeigu išėjai iš "firmos", nebepriklausai jai.

Pakanka gražių kojų

Iš pradžių išsiskyrimas nebuvo lengvas, juk slaptosiose tarnybose praslinko kone visas gyvenimas. Iš jų išėjusi pradėjo naują karjerą: rašytojos ir patarėjos. Kelerius metus visuomeniniais pagrindais dalyvavo "Marks & Spencer" kontrolės taryboje, tapo "British Gas" patarėja. Skaitė paskaitas apie terorizmą ir moterų savitarpio pagalbą, vėliau teikė patarimus vadybininkams, norintiems greitai iškilti. Jai padėdavo asmeninė patirtis: "Agentų ir vadybininkų parinkimas ne taip labai skiriasi. Ir vieni, ir kiti turi pažinti žmones", - įsitikinusi buvusi agentė.

Kopdama į MI-5 viršūnę pirmenybę teigė dviem klausimas: KGB ir IRA. "Vienas priešas įsitvirtino Rytų bloko ambasadose, kitas - Airijoje", - prisiminė. Kai pasibaigė šaltasis karas, o IRA deklaravo atsisakanti smurto, viskas pasikeitė. Vietos, kur reikėjo tikėtis pasirodant naują priešą, išsisklaidė kaip ir jo tikslai. "IRA žinojo, kad yra ribos, islamistams ribų nėra", - aiškina S.Rimington. Labai sunku ir ką nors infiltruoti į išsisklaidžiusias jų grupes.

"Dieve brangus, kaip aš ilgiuosi šaltojo karo!" - sako J.Dench ("M") "Casino Royal", ir toks pat ilgesys aidi S.Rimington žodžiuose, kai ji pasakoja apie praėjusius laikus. Pavyzdžiui, apie mėginimą perverbuoti šnipą, per plauką nesibaigusį nesėkme. Jau buvo pakeliui į susitikimą su rusu agentu, kai paskambino jos vaiko auklė pranešti, kad dukrelę dėl didelių pilvo skausmų išvežė greitoji. S.Rimington nuvažiavo susitikti, o paskui - taksi į kliniką. Pinigų pasiskolino iš to ruso, kurį vėliau jai vis dėlto pasisekė perverbuoti.

Stella susimąsčiusi šypsosi, nepastebi padavėjo, kuris klausia, ar nenorėtų dar arbatos. "Negalima nieko grąžinti", - sako, sugrįždama į tikrovę. Pirmiau tikėta, jog kiekvieną akimirką gali kilti karas tarp Rytų ir Vakarų. Praeities ilgesį galima įskaityti jos romane "Nelegali akcija". Jame veikiantis buvęs KGB agentas, kuris kritikuoja Vladimirą Putiną, nužudomas. Knyga buvo beveik baigta rašyti, kai Londone buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Buvę bendradarbiai buvo apstulbinti tikrai nepaprastu jos įžvalgumo talentu.

Kai S.Rimington pradėjo dirbti specialiosiose tarnybose, joms vadovavo karininkai, mėgstantys cituoti kapitoną Vernoną Kellą, kuris 1909 metais įkūrė MI-5. "Vyrai turi mokėti užsirašyti sėdėdami balne, - sakydavo jis. - Moterims pakanka gražių kojų." Ambicingos moterys, tokios kaip S.Rimington, niekuo nenusileido kolegoms vyrams. Vienas viršininkų kadaise parašė atsiliepimą apie ją: "Labai ištverminga ir įsipareigojusi bendradarbė, nors kalba kaip moterų teisių gynėja." Po kelių mėnesių motinystės atostogų grįždavo į darbą, palikdama vaikus su globėja. Viską darė pati, vėliau ir kaip motina, viena auklėjanti vaikus. Kai jaunėlė duktė buvo devynerių, Stella išsiskyrė su vyru. "Toliau tęsti nebebuvo prasmės", - aiškina ji.

Ar nebijojo, kad stumia savo vaikus į pavojų? "Nebuvo pavojaus, - atsako. - Visada pasitikėjau kolegomis iš MI-5." Ar kada nors paniškai bijojo? "Nebuvo jokio pavojaus", - atkakliai pabrėžia. Laikas pakeisti temą? Labai prašom: jos romanuose Liz Carlyle yra vieniša kovotoja. Taip pat ir S.Rimington išmoko pasitikėti tik savimi. "Darbas specialiosiose tarnybose padaro mus vienišius, - sako ji. - Sunku rasti pažįstamų už "firmos" ribų." Nėra artimos draugės, kuriai galėtum atverti širdį. Neatsako į klausimą, ar susirado naują gyvenimo partnerį. Nors dvidešimt trejus metus ne kartu, ji neišsiskyrusi, "kažkaip iki to nepriėjo".

Paskui S.Rimington atsisveikina. "Pokalbis truko penkias minutes ilgiau, negu buvo susitarta", - primena. Išeina į gatvę, aplenkia motinas, lydinčias vaikus į mokyklą. Įsilieja į pilkai bronzinį - smėlinį žmonių srautą, dar akimirką galima įžiūrėti jos siluetą, paskui dingsta, lyg ją būtų žemė prarijusi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"