TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Stokis, gyvuly! Teismas eina!

2007 09 08 0:00
Šamas buvo paskelbtas už įstatymo ribų - jei kas pagautų tą žuvį, negali nei pats valgyti, nei parduoti, o privalo perduoti budeliui.

Atrodytų, kad absurdiški gyvūnų teismo procesai - tai praeities šešėliai.

Tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje Kinijoje įvyko teismo procesas, kuriame velnias pavadintas kapitalistu, o žvirbliai imperializmo agentais. Paukščiai buvo pripažinti kaltais sulesę 10 proc. maisto ir pasmerkti myriop. Budeliais paskyrė visus kinus. Po kelių mėnesių generalinis prokuroras Wu Sin-lo pareikalavo išplėsti kaltinimo aktą visiems paukščiams. Per vieną žiemą buvo išžudyti milijardai paukščių. Pažeidus biologinę pusiausvyrą nepaprastai padaugėjo musių. Buvo paskelbtas nuosprendis ir musėms, kiekvienam kinui įsakyta kasdien užmušti 60 "agentų". Tik po dvejų metų nuosprendį atšaukė, bet nusikaltėlių nereabilitavo.

Tradicija tebėra gyva

Senų laikų baudžiamoji teisė teisingumo esmę išreikšdavo teiginiu: akis už akį, dantis už dantį - kad bausmė prilygtų nusikaltimui. Vienodai griežtai bausdavo ir žmones, ir gyvūnus. Gyvūnams įteikdavo rašytinius šaukimus ir perskaitydavo nuosprendžius. Egzekucijos jie laukdavo kalėjime.

Šiandien niekam nekelia abejonių taisyklė, jog nusikaltimo kaltininkas gali būti tiktai žmogus. Tačiau dar XVII amžiuje gyvūnai stodavo prieš teismą ir gaudavo bausmę, numatytą žmogui.

Iki mūsų dienų išliko apie šimtą tokių procesų protokolų. Dažniausiai teisiamųjų suole atsidurdavo kiaulės, rečiausiai kinkomieji gyvuliai, graužikai ir katės.

Kaip perspėjimas

Įstatymai, reguliuojantys gyvulių baudžiamąją atsakomybę, anaiptol nebuvo sugalvoti viduramžiais. Senajame Testamente randame įsakymą užmušti bulių, kuris mirtinai subadė žmogų. Jeigu bulius badosi kaip ir anksčiau, ir dėl to perspėtas šeimininkas jo nesaugo, tai jeigu tas bulius užmuštų vyrą arba moterį, ne tik bulius turi būti užmėtytas akmenimis, turi mirti ir savininkas. Biblija taip pat įsako užmušti gyvulį, su kuriuo žmogus turėjo seksualinį kontaktą. Abu tebūnie nubausti mirtimi, ir tegu jų kraujas krinta ant jų.

Dabartinis Baudžiamasis kodeksas reikalauja bausti agresyvius gyvulius, keliančius grėsmę aplinkai, bet niekas nemano, kad nuosprendis išgąsdins kitus gyvulius. Kadaise tai nebuvo akivaizdu. Padaręs nusikaltimą gyvulys buvo baudžiamas tokiu pat pagrindu kaip ir žmogus, o bausmė turėjo tapti atpildu už padarytą skriaudą, auklėjimo priemone nusikaltėliui, perspėjimu kitiems.

Švelnios bausmės turėjo auklėjamąjį pobūdį, kartu ir gėdinamąjį - pavyzdys galėtų būti Sardinijos baudžiamojo kodekso (1395 m.) straipsnis, skiriantis asilui, pridarančiam žalos svetimame sklype, bausmę nupjauti ausį. Recidyvo atveju asilas netektų ir antrosios.

Panašios bausmės būdavo taikomos ir gyvūnams, sukėlusiems epidemijas (pavyzdžiui, pelėms arba skėriams), jas skirdavo bažnytiniai teismai. Paprastai prasidėdavo perspėjimu, jeigu kenkėjai nenorėdavo paklusti, juos prakeikdavo. Jei ir tai nepadėdavo (juk gyvūnus būdavo užvaldžiusios piktosios jėgos), sugaudavo keletą jų ir pristatydavo į teismą, po to nubausdavo mirties bausme - kad kitos pelės ar skėriai bijotų.

Viduramžių baudžiamoji teisė pripažindavo ne tik gyvūno kaltę, bet ir jo dalyvavimą atliekant nusikaltimą. Kai XVI amžiuje Burgundijoje trys kiaulės sudraskė žmogų ir įsimaišė į kitą bandą, visa banda buvo pripažinta nusikaltimo bendrininke. Bet savininkui pavyko išprašyti teisėjo, kad šis pasmerktų tik tris kiaules, o likusių pasigailėtų.

Belzebubo įsikūnijimas

Pasaulietiški teismai spręsdavo materialinės žalos, žmonių nužudymo ir suluošinimo bylas, bažnytiniams teismams buvo patikėtos bylos, siejamos su pragaro jėgų veikimu. Visi žinojo, kad velnias gali pasiversti gyvūnu. Jei norėdavo įsigyti pasitikėjimą, tapdavo katinu arba šunimi, jei pagrobti auką - arkliu, tapęs pele įsmukdavo pro plyšį, o muse - trukdydavo kunigams per mišias. Taip pat galėjo pasiversti žalčiu, rupūže, slibinu, grifu, šarka, varna...

Gyvuliai, dažniausiai įtariami santykiais su velniu, tokie kaip katinas ar ožys, pagonybės laikais simbolizavo vaisingumo dievybes. Ankstyvaisiais viduramžiais žmonės išlaikė daugelį senųjų tikėjimų. Bažnyčia vis energingiau kovojo su pagonybės apraiškomis. Labiausiai kentėjo katinai: jie esą žudydavo miegančius šeimininkus, smaugdavo vaikus, gerdavo naujagimių kraują. Galų gale tapo paties Belzebubo įsikūnijimu; tikėta, kad jie maitinasi pienu iš trečio spenelio, kurį turinčios burtininkės. Nuo baudžiančios inkvizicijos rankos juos gelbėjo pelių antplūdžiai, dėl kurių Bažnyčia uždraudė užmušti katinus.

Bausmė lygi nusikaltimui

Teismo proceso metu gyvulys būdavo traktuojamas kaip žmogus. Jį laikydavo įprastoje areštinėje, o ėdesiui skirdavo tokią pat sumą kaip ir žmogaus maistui. Būtinu atveju kankinimais išgaudavo prisipažinimą (gyvulio leidžiamus garsus laikydavo teigiamais atsakymais į klausimus).

Teisme gyvulys galėjo turėti advokatą ir dalyvaudavo savo vardu. Skiriant bausmę būdavo atsižvelgiama ne tik į nusikaltimo rūšį, bet ir į papildomas aplinkybes, pavyzdžiui, ypatingą žiaurumą.

Bausmė už nužudymą - mirtis pakariant, laikyta gėdinga. Jei nusikaltimo būta itin žiauraus, gyvulį papildomai kankindavo kaip užkietėjusį nusidėjėlį (užkasdavo gyvą, vilkdavo žeme prie ešafoto).

Už tarnavimą velniui degindavo laužuose, numesdavo iš aukštumos, kardavo, skandindavo ir kryžiuodavo. Bausmę vykdydavo profesionalus budelis, viešai ir su visais formalumais.

Buliaus įniršis

Bausmės vykdymas dažnai tapdavo iššūkiu vykdytojams; šitaip atsitiko 1280 metais, kai sužeistas bulius įniršo ir sutrypė keliolika žmonių. Teismas posėdžiavo ganykloje, o kaltinamasis "atsakinėjo nesuimtas", nes niekas nesugebėjo nuvesti jo į areštinę. Atsisakyta ir kankinimų, kaltinimas paremtas tik liudytojų parodymais. Bulių nuteisė mirti pakariant, paspoksoti į egzekuciją susirinko minios.

Pasmerktasis atėjo prie kartuvių, bet nenorėjo lipti stačiais laiptais. Stūmimas nepadėjo, tada budelis apsvaigino jį ir su padėjėjais užtempė ant paaukštinimo. Kūną paguldė ant judančio dangčio ir uždėjo kilpą.

Kilo procedūrinė problema. Įstatymas reikalavo, kad vykdant bausmę pasmerktasis būtų sąmoningas, kitu atveju po mirties būtų tapęs vampyru. Pilstymas vandeniu nepadėjo, tik pasvilinus deglu bulius pašoko. Pakyla įlūžo, kilpa nutrūko, o suskilusios lentos apdraskė jam odą. Įsiutęs bulius užkabino ragais budelio padėjėją ir puolė žmones, keliolika jų sutrypė. Tik lankininkai strėlėmis pribaigė šėlstantį bulių.

Žudynės turgavietėje buvo pamoka, juo labiau kad Uginės regionas garsėjo veisliniais gyvuliais. Kad būtų išvengta panašių netikėtumų ateityje, buvo sumūrytos kartuvės su nuožulniu priėjimu ir judančiu dangčiu. Jas naudodavo karti jaučiams, avinams, ožiams ir arkliams.

Šėtono apsėsta

Renesanso humanitarinių srovių veikiami teisininkai pradėjo suvokti, jog katinas arba kurmis nekalti dėl jiems priskiriamų veiksmų. Naujas teisės interpretavimas panaikino gyvūnų atsakomybę, bet pavertė juos šėtono įrankiais. Inkvizicija pasiekė apogėjų Ispanijoje. Pakakdavo įtarimo, kad pasirodytų inkvizitorius.

1560 metais Santiago Santangelo iš Benedikardo kiaulė atsivedė gausią vadą. Bet paršavedė nevienodai elgėsi su savo prieaugliu, vydavo šalin kuprotą paršelį. Gyvulėlį atskyrė nuo kitų, jo globėja tapo valstiečio duktė. Paršas prisirišo prie mergaitės ir sekiojo paskui ją lyg šunytis. Turėjo puikią uoslę. Per vieną pasivaikščiojimą iškapstė mazgelį su auksinėmis monetomis. Tokia situacija pasikartojo dar du kartus.

Paršas, laikomas troboje, buvo įnoringas ir agresyvus, bet jam viską leisdavo. Tuo metu S.Santangelo šeimoje atsirado naujas narys. Naujagimį paguldė trobelėje šalia kiaulės - pavydus gyvulys suėdė kūdikį.

Velnio klasta

Apie nužudymą reikėjo pranešti atitinkamiems organams, bet šeima nenorėjo netekti stebuklingos kiaulės. Už juos pasistengė pavydūs kaimynai. Šie praturtėjimą susiejo su visų pataikavimu paršui. Išvada piršosi pati - S.Santangelas pardavė sielą velniui, pasivertusiam kiaule.

Inkvizitoriai darbavosi uoliai. S.Santangelo šeimą kankino, bet inkvizitorius negalėjo nustatyti, kas kaltesnis - kiaulė ar žmonės. Kūdikio nužudymas tapo antraeiliu nusikaltimu, nes kaltinimas susidėjus su velniu buvo daug svarbesnis. Įtariamuosius nuvežė į Eskorialą, Ispanijos inkvizicijos centrą. Aukštasis tribunolas pageidavo pakartoti kankinimus. Žmonėms sulaužė kaulus, paršui surengė eksperimentą - surištą įmetė į vandenį. Rezultatas apstulbino visus. Gyvulys perkando virves, išplaukė į krantą ir ėmė rausti žemę, kur aptiko senus liturginius indus.

Šitaip atsiskleidė velnio klasta. Santangelų šeimą nuteisė sudeginti ant laužo, o velniška kiaule dar kelis mėnesius užsiėmė žymiausi epochos teisininkai. Paršas nesulaukė bausmės, nuolankiai padvėsė kameroje. Maitą iškilmingai sudegino, o pelenais prekiauta, dėl to atsirado naujų nuosprendžių.

Kaltos žuvys

1659 metų vasarą Gerjėje, Vengrijoje, nuskendo keli vaikai. Berniukai dingo įtartinomis aplinkybėmis seklumoje, bet vanduo neišnešė kūnų. Kai kažkas sudraskė žvejų tinklus, buvo nuspręsta, jog žudikas yra šamas. Byla pasiekė teismą.

Prokuroras surašė kaltinimo aktą ir įsakė įteikti šaukimą. Dokumentas buvo perskaitytas ant kranto, bet žuvis neatplaukė. Skirtu laiku įvyko teismo posėdis, per kurį priimtas nuosprendis už akių - mirties bausmė pasmeigiant ant kuolo. Šamas buvo paskelbtas už įstatymo ribų - jei kas pagaus tą žuvį, negali nei pats jos valgyti, nei parduoti, o privalo perduoti budeliui.

Netrukus į tinklus pakliuvo didžiulis šamas. Įvykį pripažino lemtimi, egzekucijoje dalyvavo visa gyvenvietė. Dar žuviai trūkčiojant ant kuolo upėje įvyko kita tragedija. Pasidarė aišku, kad nužudytas šamas - nekaltas. Vėliau buvo sugautas kitas milžinas, kuris pateko ne ant pietų stalo, o ant ešafoto. Ir vėl įvyko tragiškas įvykis. Teisėjai, nerasdami kalto, paskelbė nusikaltėlėmis visas mėsėdes žuvis: šamus, ungurius, lydekas ir net ešerius.

Žvejai stengėsi išvengti apribojimų, įpareigojančių atiduoti budeliams kiekvieną įtartiną žuvį. Žvejoti išplaukdavo naktį, "nusikaltėlius" permesdavo į kitas valtis, žuvis pardavinėdavo slaptai. Tačiau teisingumo tarnai nesileido lengvai apgaunami. Gyvenvietės, kuriai grėsė badas, protestai pasiekė karalių ir jis panaikino absurdišką nuosprendį.

Absurdiški procesai

Paskutinis tradicinis gyvulių teismo procesas Europoje įvyko Prancūzijoje 1692 metais. Jauną kumelaitę apkaltino sutrypus arklininką. Gyvulys praleido kelis mėnesius areštinėje, nes pagal įstatymus nusikaltėliui buvo galima iškelti nužudymo bylą, jeigu auka mirė nepraėjus metams ir vienai dienai nuo įvykio datos. Arklininkas mirė anksčiau leistino termino. Prokuroras reikalavo atitinkamos bausmės nusikaltėlei, bet advokatas surado lengvinančių aplinkybių, kad nuosprendis apsiribotų "tik" pakorimu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"