TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Su Šv. Patriko diena!

Vakar 65 mln. žmonių visame pasaulyje šventė Šv. Patriko dieną. Jungtinės Amerikos Valstijos - ne išimtis.

Atėjus kovui, Amerikoje “sužaliuoja” parduotuvių vitrinos, namų langai pasipuošia žaliais dobilais, prekybos centruose pasirodo žalios spalvos riestainiai ir sausainiai. Viskas aplink nusidažo žalia spalva. Tai ženklas, kad laukiama Šv. Patriko dienos. Amerikos žemyne ši šventė švenčiama nuo XVIII amžiaus. Airiai Šv. Patriko dieną pradėjo švęsti daug anksčiau, maždaug IX amžiuje.

Trilapio dobilo atvaizdas, „apsigyvenęs“ languose ir drabužių atlapuose, visų pirma reiškia prasidėjusį pavasarį. Antra, keltams jis buvo šventas augalas, o XVII amžiuje šis trilapis tapo stiprėjančio airių nacionalizmo simboliu. Trilapiui skirta legenda byloja, kad Šv. Patrikas jį panaudojo Šv. Trejybei paaiškinti. Trys lapai – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia. Nors lapeliai atskiri, tačiau priklauso tam pačiam vienetui,  t. y. kotelio sujungti į prasmingą visumą.   

Kas per išminčius buvo Šv. Patrikas, kad net pats popiežius Jonas XXIII 1962 metais jį paskelbė Airijos globėju? Nors Šv. Patrikas yra laikomas Airijos patronu, tačiau jis nebuvo airių kilmės. Tik savo religinio pobūdžio veiklos dėka, jis tapo Airijos istorijos dalimi. Būsimas šventasis gimė IV a. antroje pusėje. Kadangi įvykiai klostėsi labai seniai, daugelis datų yra tik spėjamos. Istoriniuose šaltiniuose minimos dvi jo gimimo datos: 373 – ieji ir 390 – ieji metai. Nėra tiksliai žinoma ir šalis, kurioje jis gimė. Tarp pastarųjų minimos Škotija, Anglija ir Velsas. Jo šeima gyveno nedideliame dvare šalia Bannavem Taburniae kaimo, tačiau taip pat neaišku, kurioje šalyje. Žinomas Šv. Patriko originalus vardas - Maewynas Succatas, taip pat jo tėvų vardai: Calphurnius ir Conchessa. Maewynas augo kaip ir kiti vaikai, nebuvo ypatingai gabus ir genialus, neišsiskyrė perdėtu religingumu. Jis buvo pagonis.

Kartą, pasiturinčiai gyvenanti jo šeima papuolė į airių piratų akiratį, kurie Maewyną pagrobė. Jį, kaip ir kitus pagrobtus vaikus, grobikai pardavė į vergiją Airijoje. Šaltiniai nurodo, kad tuomet jam buvo 14 ar 16 metų. Pagrobtasis Maewynas šešis metus buvo įkalintas Airijoje ir vadinamas Milcho vardu. Nelaisvėje jis buvo verčiamas ganyti svetimas avis, dirbti beteisiu nemokamu samdiniu. Maewynas manė, kad vergavimas jam skirtas kaip bausmė už tai, kad jis yra pagonis ir netiki į Dievą. Būdamas nelaisvėje, jis priėmė kriščionybę. Tuomet, apsireiškęs sapne Dievas Maewynui patarė pabėgti. Legenda sako, kad galera jis atplaukė atgal į Britaniją, taip atsidurdamas netoli savo tėvų namų. Tačiau pats atmetė galimybę pas juos sugrįžti. Pašaukimas tapti kunigu jam tapo svarbesniu tikslu.

Nuvykęs į Gaulio miestą Prancūzijoje, Maewynas įstojo į vienuolyną, kuris tuomet jam atrodė saugiausia pasaulyje vieta. Čia jo niekas nežemino ir neniekino, jis nesijautė vienišas ir nereikalingas. Pasiruošimas kunigystei truko apie 12 metų. Kaip šventasis rašo savo dvasinėje autobiografijoje „Confessio“, tada Dievas apsireiškė antrą kartą ir, kaip misijonierių, pakvietė jį grįžti į Airiją. Šventasis taip pat mini sapne regėjęs airių minią, kurie kvietė ir prašė „vaikščioti tarp jų“. Maewynas suprato, kad jo misija – visus pagonis paversti krikščionimis, padėti jiems išvengti bedievystės ir paklydimų. Jis norėjo, kad Dievas juos globotų ir jiems nebegrėstų jokie pavojai. Todėl Maewynas visomis išgalėmis geidė grįžti į Airiją ir ten vykdyti savo msiją – skleisti Dievo žodį. Tačiau jo vyresnieji nusprendė, kad į Airiją turi vykti ne jis, o Šventasis Palladius. Dievas stojo Maewyno pusėn: Šv. Palladius po poros metų buvo perkeltas į Škotiją ir tada Maewynas, persivadinęs krikščionišku Patriko vardu, buvo pagaliau paskirtas antruoju Airijos vyskupu.

Grižęs į Airiją, Patrikas nepakeitė savo planų ir įžadų, kuriuos sunkią valandą buvo Dievui prisiekęs išpildyti. Jis  keliavo po Airiją, steigė krikščioniškus vienuolynus, statė mokyklas ir bažnyčias, ugdė dvasininkiją, kūrė vyskupijas, vadovavo bažnyčios tarybai, sėkmingai krikštijo vietinius gyventojus. Jo veikla nesižavėjo keltų žyniai - Druidai. Neapsikentę, jie kelis kartus Patriką suėmė, tačiau šis sugebėjo išsigelbėti. Patrikas taip pat turėjo problemų ir su kolegomis dvasininkais, kurie jį kaltino garbės troškimu, savęs aukštinimu, kad jis viską darąs ne iš pašaukimo, o egoizmo vedinas.

Patriko misija truko 30 metų, kol galiausiai jis apsistojo Downo grafystėje. Teigiama, kad toje vietoje, kurioje dabar stovi didžiausia Dublino Šv. Patriko Katedra, V amžiuje buvo medinė bažnytėlė, kurioje misionierius pamokslavo. Ten buvęs šventas šulinys, kurio vandeniu Patrikas krikštijo žmones. Teigiama, kad lenkdamas abejojančius pagonis įtikėti į Dievą, Patrikas žemėje išrausęs duobę. Iš jos pliūptelėjo skaistyklos liepsnos ir pasigirdo kenčiančių sielų aimanos. Todėl Šv. Patrikui yra meldžiamasi, kad šis gelbėtų nuo pragaro kančių ir apsaugotų nuo gyvačių ir pasiutligės. Kodėl gyvačių, jei saloje jų su žiburiu nerasi? Gyvatės, ropliai - pagonybės simboliai, o ne realūs Airijoje gyvenantys ir besiveisiantys padarai. Legendoje minima, kad skambindamas varpais, Patrikas išvijo gyvates ir roplius iš salos. Gyvačių išgyvendinimo ritualas reiškia ne gyvių išnaikinimą, bet airių pagonybės pabaigą.

Šv. Patrikas mirė 460 metų kovo 17 dieną. Dėl jo nuveiktų prasmingų darbų, iki šiol turime Šv. Patriko pasekėjų, kurie, laukdami šventės, žaliais trilapiais dobilais dekoruoja savo namus, kepa šio augalo formos sausainius, o šventės metu į atlapą sega trilapio dobiliuko ženklelį. Amerikoje, minint Šv. Patriko dieną, gaminamas tradicija tapęs airiškas maistas - sūdyta jautiena su kopūstais.

Kitas Šv. Patriko šventės simbolis – leprikanai (air. Leprechauns). Tai maži, stori, raukšlėtais veidais senukai, nepaisant savo kūno sudėjimo gebantys grakščiai judėti. Juos keltai liaudies pasakose vaizdavo kaip kaprizingos sielos būtybes, vengiančias kontakto tiek su mirtingaisiais, tiek su nemirtingaisiais – elfais. Kadangi leprikanai gerai išmanė batų siuvimo amatą, jie vaizduojami vienoje rankoje laikantys batą, kitoje – plaktuką. Leprikanai taip pat žinojo paslėptų brangenybių ir lobių vietas. Lobių ieškotojai galėjo priversti leprikaną išduoti brangenybių buvimo vietą, tačiau privalėjo būti budrūs ir nenuleisti nuo jo akių. Priešingu atveju, leprikanas išnyktų ir lobio paslaptis liktų neatskleista.

Šv. Patriko dieną visur pasklinda ne tik sūdytos jautienos su kopūstais kvapas, bet ir airiškos muzikos garsai. Juos skleidžia šie instrumentai: smuikas, armonika, fleita, dūdmaišis, nendriniai instrumentai. Muzika – keltų gyvenimo dalis. Anglams juos pavergus, buvo uždrausta airių kalba. Liaudies muzika airiams padėjo išsaugoti savo paveldą, istoriją ir kultūrą. Ne veltui Karalienės Elžbietos I – osios valdymo laikotarpiu buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis suimti visus Airijoje gyvenančius menininkus ir juos pakarti. Šv. Patriko dieną skambanti muzika dovanoja viltį – tai bundančios, prisikeliančios gamtos ženklas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"