TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Sušaudytas prie Novodevičės vienuolyno

2010 03 27 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Praėjusį rudenį Maskvoje, prie Novodevičės vienuolyno samdomi žudikai kulkomis suvarpė garsaus verslininko Šabtajaus "fon" Kalmanovičiaus automobilį: vėliau jo kūne suskaičiuota 18 šautinių žaizdų. Itin turtinga šio žmogaus biografija vis dar traukia žiniasklaidos dėmesį. Lietuviškos šaknys

Kelios Kalmanovičiaus protėvių kartos gyveno Ramygalos miestelyje netoli Panevėžio, prekiavo ir į "grosbuchus" (didžiąsias knygas) užrašinėjo vietos gyventojų skolas. 1941 metais Kalmanovičiaus motiną Miną tėvai išsiuntė į Panevėžį mokytis buhalterijos. Kursai išgelbėjo jai gyvybę.

"Kai senelis išsiuntė mamą mokytis buhalterijos į Panevėžį, prasidėjo karas. Vokiečiai dar buvo neatėję iki Ramygalos, kai lietuviai išžudė visą šeimą ir sudegino "grosbuchus", - prisimindavo Š.Kalmanovičius. Mina pateko į Devintąjį fortą, iš kur jai pavyko pabėgti. Ji pasiekė artimiausią kaimą ir pasibeldė į namą, kuriame gyveno Balčikonių šeima. "Rizikuodami gyvybe, jie trejus metus slėpė mamą savo namuose. Mes amžių amžiais būsime dėkingi jų palikuonims", - sakydavo Š.Kalmanovičius.

Po karo Mina įsikūrė Kaune ir pradėjo dirbti vyriausiąja buhaltere mėsos kombinate. Ten susipažino su savo būsimu vyru Chanochu. 1948 metais jiems gimė sūnus Šabtajus. Sutuoktinių šeima saugojo žydiškų tradicijų likučius: kalbėdavo jidiš, stengėsi laikytis judėjų apeigų. 1959 metais jie pirmą kartą pateikė prašymą išvykti į Izraelį, vėliau antrą, trečią kartą. Visada gaudavo neigiamą atsakymą. "Otkaznikas" Šabtajus baigė mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą (Automatikos fakultetą). Jo jaunystės ir studijų metai buvo audringi. Š.Kalmanovičiaus pažįstami, vėliau tapę Izraelio piliečiais, prisimena: "Šabka visada buvo šeimos problema. Plevėsų plevėsa - kortos, mergšės, muštynės. Tėvui nuolat tekdavo jį traukti iš blogų draugijų ir skandalingų istorijų." Lengvapėdiška jaunystė pasibaigė tradiciškai: šaukimu į kariuomenę. Ten, nenugalimosios ir legendinės armijos gretose, likimas pateikė Š.Kalmanovičiui pirmą staigmeną.

Iš plevėsų - į agentus

Jį pakvietė pasikalbėti KGB antrosios vyriausiosios valdybos (kova su antitarybine veikla šalies viduje) atstovas. Jis pasiūlė eiliniui Š.Kalmanovičiui pranešinėti apie antitarybinius kareivių žydų pokalbius, faktiškai įskundinėti savo draugus. Šabtajus sutiko. Ir įskundinėjo. Buvo dėl ko: jauni Lietuvos žydai vadovavo kovai dėl išvažiavimo iš SSRS, tardavosi dėl demonstracijų, protesto akcijų. Nuo jo nesislėpė, jis buvo vienas iš jų. O jis neslėpė žinių nuo KGB. Netrukus kuratorius iš KGB antrosios valdybos Žydų skyriaus pasiūlė jam pasirinkti: arba jis tęs savo darbą socialistinės tėvynės labui jau Izraelyje, arba jo šeima niekada negaus leidimo išvykti. Apie tai, kam jie turėtų būti dėkingi už dvylika metų trukusio atsisakymų košmaro staigią baigtį, Šabtajaus tėvai sužinojo tik po septyniolikos metų, tačiau tai nebuvo jiems džiaugsminga žinia. O tada, 1971-aisiais, jie visi tapo izraeliečiais. Svajonė išsipildė.

Vos tik baigęs kalbos kursus naujiems repatriantams, Š.Kalmanovičius pradėjo daryti karjerą. Vyko rinkimų kampanija ir naują repatriantą iš SSRS mielai priėmė į propagandos štabą prie Ministro pirmininko kanceliarijos. Linksmas, energingas jaunuolis tapo patikimu darbuotoju. Kai buvo įkurta organizacija repatriantams iš SSRS - Rusakalbių izraeliečių asociacija, Šabtajus pradėjo vadovauti jos jaunimo skyriui.

Knygos "Šnipai" autoriai, Izraelio žurnalistai Josis Milmanas ir Eitanas Haberis, suskaičiavo, kad visus septyniolika KGB darbo Izraelyje metų Š.Kalmanovičius gaudavo iš kuratorių po 6 tūkst. dolerių kasmet. Žmogui, valdančiam milijonus ir garsėjančiam pinigų švaistymu, tai tarsi saulėgrąžų sėklelės, bet neužfiksuota atvejo, kad jis būtų atsisakęs honoraro.

Tikrasis Š.Kalmanovičiaus talentas pasireiškė gebėjimu megzti kontaktus su žmonėmis. Tuos kontaktus, net atsitiktinius, jis paversdavo pinigais.

Afrikos Rasputinas

Pirmuosius didelius pinigus Š.Kalmanovičius uždirbo ne Izraelyje, o už 75 kilometrų nuo Johanesburgo - Boputatsvanoje. 1970-ųjų pabaigoje jis likimo valia susipažino su marionetinės karalystės valdovu Lucasu Maniana-Mangope ir apsiėmė atstovauti šalies interesams Izraelyje, atidarė prekybos atstovybę.

"Afrikoje aš stačiau Afrikoje krokodilų fermas, viešbučius, stadionus, tūkstančius namų, prekiavau produktais... Tada ir ėmė plaukti pirmieji pinigai, - viename interviu prisipažino Š.Kalmanovičius. - Tuo metu buvo labai madingi odos gaminiai. Be to, tokios fermos - nuostabi atrakcija turistams. Mano bičiuliai juokaudavo, esą pastačiau krokodilų fermą uošvei, kad galėčiau ją nustumti nuo tiltelio. Vėliau tą verslą labai pelningai pardaviau vienai Izraelio bendrovei."

Dar įspūdingesnes pajamas Š.Kalmanovičiui teikė ruletė ir "dvidešimt vienas". Buvęs repatriantas iš Lietuvos tapo vienu pagrindinių garsiojo San Sičio (Sun City) kūrėjų; šiandien jis vadinamas Afrikos Los Vegasu. (Baltojo prezidento ir Afrikos Rasputino pravardes Š.Kalmanovičius gavo būtent San Sityje.) Beje, netrukus ir šitas verslas tapo jam "pereinamuoju" - kortas ir žalią gelumbę pakeitė briliantai.

Prasimušti į turtingą deimantų ir nelaimingą dėl nuolatinių vidaus vaidų Siera Leonę Š.Kalmanovičiui vėl padėjo sėkminga pažintis: lėktuve Izraelio verslininkas susipažino su Siera Leonės kariuomenės vyriausiojo vado Josepho Momo žmona. Žavus komersantas ir įtakinga afrikietė ledi išsikalbėjo, po to sekė kvietimas aplankyti Izraelį.

Priimdamas Momo šeimą Š.Kalmanovičius įtikino generolą per artėjančius rinkimus balotiruotis į prezidento postą. O vėliau, jau tapęs prezidentu, Momo davė Šabtajui licenciją deimantų gavybai Siera Leonėje.

Afrikos deimantai atnešė Š.Kalmanovičiui nemažai milijonų - jo polėkiui švaistyti pinigus retas turčius galėtų prilygti. Bet deimantai jį ir pražudė: kalėjimo epopėja su bausmės atlikimu Izraelyje už šnipinėjimą prasidėjo 1987 metais Londone. Jį suėmė dėl įtarimų sukčiavus prekiaujant brangakmeniais ir suklastotais JAV bankų čekiais. Tardymo metu buvo atskleisti Š.Kalmanovičiaus ryšiai su sovietų specialiosiomis tarnybomis. Jį perdavė izraeliečiams, o po to sekė nuosprendis už šnipinėjimą SSRS naudai. Kalėjime Kalmanovičius praleido pusšeštų metų.

Kaip jis sėdėjo kalėjime - atskira istorija. Būtent iš kalėjimo pradėjo verslą vaistais, kuris išėjus į laisvę padarė jį turtingu žmogumi, šįkart jau Rusijoje. O kalėjimo viršininko, kuklaus Maroko žydo, sūnui surado šiltą vietelę savo firmoje Maskvoje. Dėkingas tėvelis sukūrė geradariui idealias sąlygas: baldais apstatytoje kameroje buvo įrengtas oro kondicionierius, kasdien tiekiami produktai iš restorano, švieži laikraščiai, leidžiama kalbėtis telefonu...

Kartą iš kameros Š.Kalmanovičius paskambino Izraelyje gastroliuojančiam Vladimirui Vinokurui, o šis pradėjo kalbėti su juo Michailo Gorbačiovo balsu. Savaime aišku, visi telefono pokalbiai iš kalėjimo įrašinėjami. Ryte kalėjimo viršininko pareikalavo paaiškinti, kaip kalinys galėjo susisiekti su SSRS prezidentu. Šį kazusą išsiaiškino greitai... Bet to, kad savo asmeninį tualetą kalėjimo viršininkas užleisdavo Š.Kalmanovičiui intymiems susitikimams su jauna kareive, kurią reguliariai įleisdavo pasimatyti su kaliniu, negalėjo dovanoti. Kai Š.Kalmanovičių paleido (Josifui Kobzonui ir viceprezidentui Aleksandrui Ruckojui tarpininkaujant), kalėjimo viršininkui teko pačiam kraustytis į tą pačią kamerą.

"Juokingi pinigai"

Paleistas iš kalėjimo Š.Kalmanovičius persikraustė į Rusiją, kur kartu su J.Kobzonu įkūrė farmacijos bendrovę "Liat-Natali", kuri užsiiminėjo vaistų importu ir mažmenine prekyba. 1996 metais kompanionai pardavė bendrovę, bet Šabtajus iš vaistininkystės nepasitraukė. "Jis turėjo vaistinių tinklą, kurioms tiekdavo prekes", - prisimena su Š.Kalmanovičiumi draugavęs advokatas Aleksandras Dobrovinskis. Dar Š.Kalmanovičius buvo Tyšinkos turgaus direktorius: perstatė jį, kaip kalbama, už valdiškus pinigus, o po to pardavė. Paskui užsiiminėjo kitu turgumi - Dorogomilovo. Pasak gandų, įsitraukė į degtinės verslą Ukrainoje.

Atskira eilutė Š.Kalmanovičiaus biografijoje - prodiusavimas. Savo antrajai žmonai Anastazijai jis padėjo įkurti kompaniją "VIP koncert", kuri prodiusavo Zemfirą. Š.Kalmanovičius atvežė į Rusiją Lizą Minelli, Jose Carreras ir kitas žvaigždes, tačiau jo orbitos buvo kitur. Prodiuserio veikla, jo žodžiais, "tai juokingi pinigai".

Metimas į krepšį už 50 milijonų

Krepšinis - garsiausias iš Š.Kalmanovičiaus verslų, tiesa, kaip ir prodiusavimas, nepelningas. Juo užsiėmė 1996 metais.

"Mes su Arvydu Saboniu ir Miša Kričevskiu įsteigėme akcinę bendrovę "Sabonio krepšinio klubas "Žalgiris", kad mums neįkyrėtų su senomis skolomis, - prisiminė Kalmanovičius. - Išvaikėme visus alkoholikus, pastatėme mokyklą, kur šiandien mokosi 800 žmonių, pakvietėme Joną Kazlauską - jis Dievo duotas treneris, vykusiai nusipirkome pirmuosius juodaodžius krepšininkus. 1998-aisiais mes laimėjome Saportos taurę, o 1999-aisiais tapome Europos čempionais. Lietuva paklaiko iš džiaugsmo. Trisdešimties tūkstančių minia aerouoste skandavo mano vardą, mus priėmė ir apdovanojo Lietuvos prezidentas..."

Ši "Žalgirio" pergalė padėjo Š.Kalmanovičiui gauti kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžių ir, kaip jis pasakojo, barono titulą su teise pridurti prie pavardės "fon." Jis pasimaudė šlovės spinduliuose, o po to paliko klubą. "Versle neturi būti nieko pastovaus", - taip paaiškino savo išėjimo iš "Žalgirio" priežastį.

Po kelerių metų jis sugrįžo į krepšinį, šį kartą į Rusijos: Š.Kalmanovičius ėmėsi vadovauti Uralo klubui UGMK. Komanda, kaip anksčiau "Žalgiris", iššovė lyg raketa ir laimėjo Europos taurę.

"Jis geras krepšinio verslininkas, bet sporto sluoksniuose laikomas aferistu. Savo lėšų į projektus jis niekada neįdėdavo, - pasakojo žmogus, artimas Rusijos moterų krepšinio rinktinei. - Pirmas jo projektas - klubas UGMK - buvo bandymas atkurti "Uralmaš" krepšinio tradicijas. Sutrukdė istorija su gruziniškais pasais: krepšinio lygoje ribojamas legionierių skaičius, tad Kalmanovičius suorganizavo dviem klube žaidžiantiems amerikiečiams gruziniškus pasus - juk gruzinų nelaikė legionieriais. Apgaulę pastebėjo, be to, pasirodė, kad pasai padirbti. Kilo skandalas."

Po UGMK Š.Kalmanovičius pasičiupo Rusijos moterų krepšinio rinktinę ir pritraukė pinigų. Dar vėliau ėmėsi vadovauti moterų krepšinio klubui "Spartak". Jis labai suartėjo su Maskvos srities gubernatoriumi Borisu Gromovu, o buvęs srities finansų ministras Kuznecovas užėmė regioninės krepšinio federacijos prezidento postą. Kalbama, kad Kuznecovas iš srities biudžeto "Spartakui" skyrė 50 mln. dolerių. Niekas negali įrodyti, kad tie pinigai pasiekė komandą.

Šešėlio gilumoje

Yra dar viena Š.Kalmanovičiaus verslo sritis, tiesa, pastebėta ne tiktai Rusijoje, bet ir iš toliau. Ją nušvietė JAV federalinių žinybų teisėsaugos dokumentas. Tai specialus FTB pranešimas, parengtas dar 1996 metais, ir beveik visas skirtas "Semiono Mogilevičiaus nusikalstamai organizacijai". "Š.Kalmanovičius yra įtakingas "Solncevo" nusikalstamos organizacijos narys. Šiuo metu gyvena Budapešte, Vengrijoje. Rusų kilmės milijonierius yra Izraelio pilietis, turi plačius ryšius su buvusiais KGB darbuotojais, aukštais valdininkais Rusijoje, Izraelyje bei kitose šalyse", - teigiama pranešime.

Nors FTB kilo rimtų įtarimų, oficialių kaltinimų Š.Kalmanovičiui tada nepateikė. "Jis nepadarė nusikaltimų JAV teritorijoje, todėl neturėjome pagrindo kelti jam baudžiamosios bylos, - paaiškino žurnalistui buvęs FTB direktoriaus padėjėjas Jimas Mowdy. - Visą surinktą informaciją mes tada perdavėme tarp kitų ir Rusijos teisėsaugos organams. Todėl klausimą, kas atsitiko su tais dokumentais, reikėtų pateikti Rusijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojams."

Švelnus medžiotojas

Š.Kalmanovičiaus asmeninis gyvenimas, kaip ir darbinis, primena nuotykių romaną: trys santuokos ir ketvertas vaikų, aistra lošimui ir menui, raiškūs gestai.

Apie Š.Kalmanovičiaus dosnumą ir staigmenas yra girdėję daugelis: aktoriai prisimena, kad mėgstamam atlikėjui jis galėdavo padovanoti net baldų komplektą, o krepšininkės - jog Š.Kalmanovičiui atėjus į komandą merginoms rytais pradėjo nešti gėlių puokštes, pristatinėti į numerius braškių ir vežioti ilsėtis į geriausius kurortus.

Š.Kalmanovičius buvo azartiškas kolekcionierius. "Jis surinko labai gražią rusų porceliano kolekciją, pagamintą nuo XVII amžiaus pabaigos iki maždaug 1926 metų, - prisimena Aleksandras Dobrovinskis. - Geras jo K.Makovskio paveikslų rinkinys ir viena vertingiausių pasaulyje judaikos kolekcijų. Prie jo kabineto buvo net mažytė maldos patalpa, kur buvo eksponuojama judaika." Pasak A.Dobrovinskio, Š.Kalmanovičius buvo ūmių potraukių žmogus, tikras medžiotojas - jo pomėgį kolekcionuoti palaikydavo azartas. Tuo rėmėsi ir jo aistra kazino. "Jis buvo lošėjas. Jis žaidė ir niršdavo, kai pralaimėdavo, - prisimena A.Dobrovinskis. - Bet kitais momentais jis būdavo labai geras, nuostabus, jautrus ir švelnus žmogus."

Praėjusį rudenį, eilinį kartą lankydamasis Lietuvoje, Š.Kalmanovičius pareiškė pagaliau esąs laimingas: nori palaipsniui parduoti visą savo verslą, išeiti į pensiją ir rašyti memuarus. Neteko. Aštuoniolika kulkų iš dviejų automatų nepaliko jam šansų likti gyvam. Automobilis buvo nešarvuotas, šalia nebuvo ir apsaugos. O su savimi Š.Kalmanovičius turėjo pusantro milijono dolerių grynais - "juokingi pinigai"...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"