TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Suvalkija garsi ne vien skilandžiais

2014 03 11 6:00
Kazio Kazakevičiaus (LŽ) nuotraukos

Žmonės atsigręžia į tai, ką valgydavo mūsų senoliai. Šitai pastebėjo ir knygą apie savo krašto tradicinius valgius bei mitybos įpročius išleido etnologė Vitalija Filipova. Jos teigimu, senosios mitybos tradicijos Suvalkijoje šiuo metu išgyvena renesansą.

Įvairiausių patiekalų - nuo iš kojų verčiančio skilandžio iki putros – buvo galima išvysti ant suvalkiečių pietų stalo prieš pusę amžiaus ar dar seniau. Nemaža dalis būtent tik šiam kraštui būdingų valgių – rūkyti mėsos gaminiai, didžkukuliai, bulvinės dešros bei kiti – vėliau pasklido po visą Lietuvą, kaip ir suvalkiečių tarmė, tapusi bendrine kalba.

Tarp gardžiausių Europoje

Suvalkijoje anksčiau nei kituose Lietuvos regionuose buvo panaikinta baudžiava, tad ir valstiečių ūkiai viensėdžiuose pradėjo kurtis kur kas anksčiau. Žmonės pamažu prasigyveno ir atsirado galimybė įvairiau bei sočiau valgyti. Todėl, kaip pastebi etnologė Nijolė Marcinkevičienė, šiame krašte sriubas bei košes per pusryčius greičiau pakeitė arbata, kava, duona, sviestas, kiaušinienė. Vis dažniau ant pietų stalo vietoj virtos sriuboje mėsos, atsirado „ruletais“ vadinami mėsos vyniotiniai, muštiniai ir kitokie mėsos patiekalai. Ir, žinoma, dešros, skilandžiai. Ypač pastaraisiais suvalkiečiai prieškary garsėjo visoje Europoje. Kiaulę, dažniausiai Lietuvos baltųjų veislės, nudurdavo lapkričio mėnesį, atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Labiausiai tam tikdavo pilnatis arba priešpilnis. Sakydavo, kad tuomet skerdiena būna skani ir minkšta. Prieš skerdimą stengdavosi kiaulės nešerti miltais ar bulvėmis, kad kiaulė neprisiaugintų taukų bei riebių lašinių.

Beje, kiaulę paskersti suvalkiečiai patikėdavo ne bet kuriam kaimo vyrui, o tik tam, kuris sugebėdavo ją taip nudurti, kad ši nespėtų net ir žvygtelėti. Tokių vyrų per keletą kaimų tebuvo vienetai, o be streso paskerstos kiaulės mėsa buvo laikoma skanesne.

Skilandžiui suvalkiečiai imdavo tik kumpinę mėsą ir kietuosius lašinius. Juos sukapodavo, pagardindami druska, stambiai grūstais pipirais ir dirvinės čiužutės sėklomis. Pastarąją, kuri atstodavo česnaką, suvalkiečiai vadina kolyta. Jos sėklų moterys prisirinkdavo žiemkenčiuose.

Taip skilandžiui paruošta mėsa būdavo sukišama į gerai išplautą kiaulės skrandį taip, kad neliktų jokių oro tarpelių. Surištas skilandis būdavo šaltai rūkomas specialioje medinėje, dažniausiai pagamintoje iš gluosnio, spintoje, į kurią patekdavo dūmai iš kamino. Panašiai būdavo gaminami ir „kindzelis“, tik šiuos gamindavo jau iš kiaulės pūslės. Ir juos rūkytis bei fermentuotis palikdavo ne dvejiems ar trejiems metams, bet pakakdavo ir vienų.

Etnologės V.Filipovos teigimu, kažkada senelių mėgti valgiai vėl skinasi kelią į suvalkiečių gyvenimą.

„Kindzelis“ dažniausiai būdavo pjaunamas per bulviakasį, tuo tarpu daugiau kaip metus išlaikytas skilandis – per rugiapjūtę.

Prieškaryje Suvalkijoje pagaminti skilandžiai pasiekdavo ir Vakarų Europos valgytojus. Tiesa, nedideliais kiekiais, tačiau buvo graibstyte graibstomi. Regionas garsėjo ir rūkytomis dešromis, lašiniais. „Dar ir dabar žmonės iš kitų regionų Suvalkijoje ieško mėsos gaminių, tikėdami, kad čia pagaminti yra patys skaniausi – išlaikytos visos senosios tradicijos“, - portalui lzinios.lt pasakojo Kazlų Rūdoje gyvenanti etnologė V.Filipova.

Paprastesnis maistas

Tačiau tradiciškai suvalkiečiai mėsą valgydavo vos du ar tris kartus per savaitę. Kur kas dažniau ant jų stalo, anot V.Filipovos, garuodavo įvairios sriubos. Per dieną šeimininkės dažnai virdavo net tris sriubas. Riebi su mėsa dažnai būdavo verdama pusryčiams, pietums būdavo skirta „prėska“ sriuba, skirta blynų ar košės „užsrėbimui“, o dar viena sriuba – vakarienei. Sriubos buvo verdamos įvairios – iš daržovių bei lauko žolių su skirtingais prieskoniais. Dažnai virdavo barščius – daugiausia iš raugintų burokėlių ir jų „rasalo“. Šį pasigaminti mokėdavo kiekviena šeimininkė – virtus arba net ir nevirtus burokėlius sudėdavo į medinę statinaitę, įberdavo žiupsnelį ruginių miltų arba įmesdavo kriaukšlelę ruginės duonos, dar kuri – ir kadagio uogų, ir pastatydavo šiltai keletui dienų. Kai „rasalas“ išrūgdavo, jį naudodavo barščiams virti, o parūgusius burokėlius valgydavo su lašiniais.

Žiemą šeimininkės dažniausiai virdavo raugintų kopūstų sriubą, kai kada dar pagardintą rūkytais kiaulienos šonkauliukais.

Kadangi mėsa būdavo šventadieninis produktas, tai kitų dienų suvalkiečių racione dažniausiai vyravo skirtingo malimo rugių, miežių, avižų kuopos, iš kurių virdavo košes. Populiarūs buvo ir pieno produktai. Gerdavo ne tik šviežią pieną, bet ir iš rauginto spausdavo sūrius, gamindavo varškę. Šventėms kai kurios šeimininkės mokėdavo suslėgti ir „saldinius“ sūrius.

Dažnai ant stalo atsirasdavo ir bulvių, dažniausiai – virtų. Kiek rečiau jas tarkuodavo ir sukrėtę tarkę į išplautas kiaulines žarnas, kepdavo bulvines dešras. Suvalkijoje labai populiarus buvo ir dar vienas bulvių patiekalas – ant džiovinto kopūstlapio kepti bulviniai blynai („bandos“). Juos šeimininkės kepdavo pečiuje. „Bandas“ iškepti nebūdavo sunku – ližę užklodavo sudžiūvusiais kopūstlapiais, ant jų užpildavo bulvių tarkės ir pašaudavo viską į įkaitintą pečių. Kai iškepdavo, kopūstlapį nuo „bandos“ nulupdavo, o specifinio kvapo ir skonio blynus supjaustydavo dideliais gabalais ir sudėdavo į ketaus puodą. Uždengdavo ir vėl kišdavo į dar neatšalusį pečių. Po pusvalandžio blynai lipte lipo išalkusiems valgytojams į burną.

Metų laikai

Tam, kas garuos ant suvalkiečių pusryčių, pietų ar vakarienės stalo, didelę įtaką darė ir metų laikai. Rudenį, užderėjus derliui, suvalkiečiai daugiausia valgė daržoves, ir kuo daugiau – žalių. Jei tik būdavo galimybių, suvalkietės stengdavosi prisirinkti miškuose ir grybų. Juos valgydavo su spirgučiais, grietine. Taip pat raugė bei sūdė žiemai.

Vėliau, vėstant orams, racione jau atsirasdavo daugiau mėsos patiekalų, maistas būdavo sotesnis. Tas pat ir žiemą, kai ant stalo „karaliaudavo“ rauginti kopūstai ir bulvės, o šventinėmis dienomis – dar ir mėsa. Pavasarį, vos pasirodžius pirmiesiems rūgštynių, balandų ar dilgėlių daigams, iš jų bei kruopų šeimininkės virdavo sriubas. Išlindus žieminių svogūnų laiškams, su jais kepdavo kiaušinienę. Pasak V.Filipovos, apie Kazlų Rūdą, Višakio Rūdą itin mėgstamu sezoniniu patiekalu buvo ir pavasariniai grybai – briedžiukai bei bobausiai, iškepti su kiaušiniais. „Šį patiekalą vadino miškininkų arba sakuotnugarių valgiu“, - prisiminė pašnekovė.

Etnologės V.Filipovos teigimu, kažkada senelių mėgti valgiai vėl skinasi kelią į suvalkiečių gyvenimą.

Tačiau labiausiai nuo kitų metų laikų skiriasi vasaros valgiai. Pradėjus derėti pirmosioms uogoms, jas ne tik valgydavo žalias, bet ir iš jų virdavo saldžias sriubas su miltiniais „kleckučiais“, kiti valgydavo uogas užpiltas pienu, į kurį dar pridėta duonos gabalėlių.

Vasarą suvalkiečiai dažnai valgydavo ir šaltibarščius su bulvėmis. Jas virė su lupenomis, neskusdavo, nes manė, kad taip virusios yra skanesnės ir daugiau vitaminų išlaiko. Suvalkiečiai šaltibarščius darydavo kiek kitaip nei kituose regionuose. Į sutarkuotus burokėlius bei jų raugą įpildavo vandens, įpjaustydavo agurkų bei įdėdavo silkės gabaliukų. Ne bet kokių, bet dažnai dar paskrudintų ugnyje. Nuo taip apdorotos silkės šaltibarščiai įgaudavo gomurį itin dirginantį skonį.

Iki šių dienų yra išlikusi ir suvalkietiško mutinio gamybos tradicija šiltuoju metų laiku. Į mutinį galima dėti įvairių uogų. Jas arba sutrini, arba ir ne, užpili vandeniu, dar duonos įdedi ir pastatai kuriam laiku šaltai. O paskui – valgai. Ir atvėsina, ir sotumo karštą dieną įduoda.

Bando gaivinti tradicijas

Etnologės V.Filipovos teigimu, pastaruoju metu vis daugiau Suvalkijos gyventojų atsigręžia į senąsias tėvų ir prosenelių mitybos tradicijas ir jas grąžina į naują gyvenimą. „Tai aš pastebiu ne tik savo vaikų gyvenime, bet ir kitų jaunų žmonių, kurie nori sveikai maitintis“, - teigė etnologė, apgailestaudama, kad kol kas ne visiems sugrįžti prie tų valgių, kuriuos valgydavo mūsų senoliai, leidžia piniginė. Mat natūralūs maisto produktai yra brangesni.

Jau kuris laikas stebima ir dar viena tendencija – siekis senolių gamybos tradicijas perkelti į masinę gamybą. Senovinis maistas tampa vis populiaresnis ir tarp gamintojų. Ypač gaminant įvairius rūkytus mėsos gaminius. Tokių įmonių yra Kazlų Rūdoje, Vilkaviškio rajone. Kai kuriems savo gaminiams jos yra gavusios kulinarinio paveldo vardą. Tačiau, kaip yra pastebėjęs nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas, kol kas visus maisto prekių mėsos gamintojų gaminamus rūkytus „skilandžius“ reikėtų vadinti rūkytos mėsos su salietra gumulais. Tad suvalkiečiams jau būtų pats laikas, anot V.Sako, iš Lietuvos mėsos gamintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditavimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"