TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Šv. Sosto nuncijus: Europa užmiršo savo idėją

Europos Sąjungą (ES) ištikusi krizė - tai anaiptol ne tik skolų krizė. Finansų pasaulis kaip veidrodis atspindi požiūrį į žmogų, sako interviu Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi. Europa turi grįžti prie ES ištakų - pirmųjų pokario metų Bendrijos kūrėjų idėjų, kurias nustelbė mirties kultūra. Visą interviu transliavo Lietuvos radijas. LŽ skaitytojams siūlome sutrumpintą variantą. 

- Gyvename pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės laikotarpiu. Kai kurie Europos vadovai įspėja, kad jei ši krizė nebus tinkamai suvaldyta, Europa gali sugriūti, iširti, netgi karas gali grįžti į mūsų žemyną. Kokios šios krizės priežastys? Ar jos tik finansinės?

- Išgyvename finansinę krizę ir ši krizė, dėl kurios visi kenčiame, akivaizdžiai parodė, kad finansai nėra tik finansai, ir, priešingai, kaip Katalikų bažnyčios mokymas visada pabrėžia, finansų pasaulis yra kaip veidrodis, kuris parodo, koks yra požiūris į žmogų, kokiu požiūriu remiamės. Taip buvo ir komunizmo laikotarpiu, taip buvo ir kitų visuomenių, nekomunistinių, atveju. Jau 1991 metais Jonas Paulius II enciklikoje "Centesimus Annus" komunizmo žlugimo akivaizdoje perspėjo apie kapitalistinės ekonomikos ribotumą.

Ir šiandien, praėjus 20 metų, suvokiame, kad čia, Vakaruose, sukūrėme visuomenę, kuri nesugeba išsilaikyti, visuomenę, kuri išleidžia daugiau nei uždirba. Išlaidos per didelės ir viešajame sektoriuje, ir privačiame gyvenime. Dėl jų atsirado skolos. Iš to matyti, kad esame visuomenė, kuri gyvena ne pagal savo galimybes. Tai matome ir iš demografinio nuosmukio. Esame senstanti visuomenė, čia, Europoje, kuri tarsi prarado viltį, gebėjimą turėti viltį. Kas nukentės dėl šios krizės?

Jei nesikeisime, nukentės ateities kartos. Ir labai dažnai nukenčia silpniausios grupės. Todėl manau, kad turėtume sustoti akimirkai ir apmąstyti, kokią visuomenę, žmonių šeimą, kartu norime sukurti. Jeigu norime įveikti šią krizę, nepakaks tik sutvarkyti viešuosius finansus, rekapitalizuoti bankus. Manau, kad turime surasti tai, ką norėčiau pavadinti vilties principu, tai, dėl ko verta gyventi. O vilties principu negali būti niekas kita, kaip autentiško solidarumo principas, jautimasis atsakingiems vieniems už kitus, solidarumas tarp kartų ir socialinių grupių. Ir tuomet reikia sugrįžti prie idėjos, kuri davė pradžią Europai pirmaisiais pokario metais. Europos kūrėjai norėjo sukurti ne tik ekonominę bendriją, jie norėjo sukurti bendriją žmonių, kurie turi tą pačią istoriją ir yra susieti bendro likimo. Reikia, kad vėl jaustumėmės kaip šeima ir būtume vieni už kitus bendrai atsakingi. Taigi, trumpai tariant, krizės priežastys nėra tik ekonominės ir todėl krizės sprendimas negali būti tik ekonominis. 

- Europoje vyraujanti ideologija ir valdantieji sluoksniai daro viską, ką pajėgia, kad Romos katalikų bažnyčią ir katalikus išstumtų į viešojo gyvenimo ir žiniasklaidos paraštes. Kai kurie sako, kad Europoje krikščionys ir vėl persekiojami. 

- Man atrodo, kad tai, ką jūs sakote, tam tikra prasme yra tiesa. Pavyzdžiui, kalbant apie kai kuriuos esminius klausimus - apie labiausiai pažeidžiamų teisę į gyvybę, apie tradicinę santuoką, apie galimybę viešai išreikšti savo tikėjimo patirtį, savo religinius įsitikinimus - šiose ir kitose srityse, atrodo, kad visuotiniam mentalitetui būdingas akivaizdus antikatalikiškas mąstymas, t. y. į Bažnyčią žvelgiama ne su simpatija. Žinoma, būtent dėl to, kad propaguojama minties laisvė, religijos laisvė, pagarba kiekvieno nuomonei išoriškai nėra tai, ką jūs vadinate persekiojimu. Tačiau iš tiesų labai dažnai krikščioniškoji žinia nepatinka ir su ja kovojama. O mes ką darome? Nenusimename, tiesa pati savaime yra stipri, tiesa ginasi pati, todėl mes nebijome, nesiskundžiame. Bet krikščionys pašaukti atsakyti už viltį, kuri juos gaivina, kaip savo krikščionims patardavo šv. Petras, ir liudyti viltį, kurį mus gaivina, švelniai ir pagarbiai.

Bažnyčia, ir tai yra mano asmeninė patirtis, taip pat matau tą praktikuojant, jaučiasi artima visiems, ir tiems, kurie jai šypsosi, ir tiems, kurie kartais jai priešiški. Ir nors su ja kovojama, Bažnyčia visiems siūlo draugystę. Kaip ir pirmieji krikščionys, kurie, nors ir buvo persekiojami, ramiai žiūrėdavo į savo persekiotojus ir sakydavo jiems: "Nebijau tavęs, nes myliu tave." Taigi norime, kad ir pasaulis, kuris yra šiek tiek priešiškas, išgirstų, kad jo nebijome ir ypač - kad jį visada mylime.       

- Vienas visuomenės institutų, kuris puolamas aršiausiai, yra vyro ir moters šeima, laisva valia sudaryta santuoka. Ši tendencija rudenį pasiekė ir Lietuvą. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šeima turi daug formų ir kyla ne tik iš vyro ir moters santuokos. Seimo pirmininkė Irena Degutienė inicijavo Konstitucijos pataisas, kurios grąžintų šeimą į valstybės įstatymus. Kodėl tiek energijos skiriama siekiant pakeisti šeimos sąvoką ir sumenkinti santuoką?

- Santuoka, šeima. Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?

Žinoma, atsakymų yra įvairių, tai sudėtingas klausimas. Tačiau daugelis sako, kad Europa - pavargęs žemynas, nes atrodo, kad tai žemynas, kuris daugiau nebenori vaikų. O juk be vaikų nėra vilties. Ir be to, kad nenori vaikų, Europa truputį serga, nes prarandamos šeimos tradicijos, prarandame, pavyzdžiui, pagarbą vaikui.

Norėčiau priminti vaiko teises, nes lengva pasakyti "skirkimės", nes taip nori tėvai. O kur tada dėsime vaiko teises? Kaip apsaugosime vaiko teisę turėti savo tėvą ir motiną? Prisimenu, kai mokiau tikybos, vienoje klasėje buvo vienas neramus vaikas, kuris visus erzindavo. Kartą jo paklausiau: "Markai, kodėl tu toks neramus, kodėl tu visada toks nervingas?" O jis man atsakė: "Aš susinervinęs, nepatenkintas, nes kiti vaikai turi savo tėtę ir mamą, o mano tėvai išsiskyrę."

Man atrodo, kad šeima visuomet buvo uola, stiprioji vieta Lietuvos visuomenėje. Ir kai kalbu apie šeimą, kalbu apie tradicinę šeimą, kurioje yra tėvas, mama, seneliai, vaikai, tarpusavio santykiai, apie šeimą, kurioje skirtingos kartos gyvena ranka rankon, todėl jos yra vilties ir tikrumo ženklas ateičiai. Tokia šeima turi būti skatinama. Linkiu lietuviams ir toliau būti reikliems, išlaikant šią savo gražią šeimos tradiciją.   

Man buvo pasakyta, kad pagal kai kurių tyrimų rezultatus žmonės dar pasisako už tradicines šeimos vertybes. Man taip pat sakė, kad daugiau nei 90 Lietuvos parlamento narių pasisako už vadinamąją tradicinę šeimą. Tai svarbūs duomenys, kuriuos reikia turėti omenyje, kuriant įstatymus. 

Šalis, kurios pagrindas nėra tvirta ir kilni šeima, rizikuoja tapti šalimi be ateities. Taip gali atsitikti ir Lietuvai.  

Nėra lengva nuspėti ateitį. Bet, žinoma, Lietuva, kuri kovoja, kad apgintų savo šeimos tradicijas: šeimą, kurioje yra tėvas ir motina, seneliai, broliai ir seserys, Lietuva, kuri išsiskiria savo dosniais įstatymais motinystės atžvilgiu, - gali žiūrėti į ateitį su ramiu pasitikėjimu.

- Gyvybė taip pat yra taikinys. Dabartiniuose įstatymuose diegiamos žmogaus gyvybei priešingos praktikos.

- Šiuo klausimu turime pasakyti, kad esame didelio paradokso ir didelio prieštaravimo akivaizdoje: šiandien aktyviai skelbiamos žmogaus teisės, ir teisingai daroma, bet pamirštama, kad pirmoji ir esminė žmogaus teisė yra būtent teisė į gyvybę. Jei nėra gyvybės, nėra ir žmogaus teisių. Šiandien labai dažnai kalbama apie gimusio žmogaus teises. Šis sakinys, kuris atrodo toks nekaltas, slepia savyje baisią prielaidą, t. y. kad kažkas suteikia sau teisę spręsti, kas gali gimti, o kas negali gimti.

Todėl Benediktas XVI mums pasakė, kad tvirto pagrindo negali turėti tokia visuomenė, kuri, teigdama tokias vertybes kaip žmogaus orumas, teisingumas ir taika, radikaliai sau prieštarauja, priimdama ir toleruodama įvairiausias nepagarbos žmogaus gyvybei ir jos naikinimo formas, ypač jei žmogus yra silpnas ir atstumtas. Žinoma, kalbant apie gyvenimą, turiu pasakyti, kad krikščioniui žemiškasis gyvenimas nėra paskutinis, bet priešpaskutinis, nes paskutinis dalykas krikščioniui yra gyvenimas Dieve, kuris egzistuos visada. Krikščioniui nėra mirties, yra perėjimas iš žemiškojo gyvenimo į tikrąjį gyvenimą, kuris yra Dieve. Šv. Teresė iš Lizjė sakė: "Nemirsiu, įeisiu į gyvenimą." Bet, nors ir tikėdamas anapusiniu gyvenimu, krikščionis kovoja, kad maksimaliai įvertintų, maksimaliai apgintų tą gyvenimą, kurį Dievas mums suteikė, atidavė į mūsų rankas. Man patinka kartoti tai, ką labai dažnai sakydavo Jonas Paulius II: "Paimkite gyvenimą į savo rankas ir sukurkite iš jo šedevrą. Mes esame pašaukti ne švaistyti savo gyvenimo, bet sukurti iš savo gyvenimo šedevrą."

Norėčiau prisiminti vieną merginą, kurios vardas Simona Atzori. Ji gimė be rankų ir juokaudama sako: "Dievas mane sukūrė be rankų. Aš dėkoju Dievui ne apskritai, bet dėkoju Dievui, kad mane sukūrė tokią." Tai žmogus, kuris žiūri ne į tai, ko jam trūksta, bet žvelgia į gyvenimo dovaną, kurią gavo. Ir, žiūrėdama į gautą gyvenimą kaip dovaną, stengiasi iš jo sukurti šedevrą. Iš tiesų ji tapo šokėja, šoka Milano teatre "La Scala". Ji tikrai žvaigždė be rankų. Kodėl? Nes ir be rankų galima gyvenimą paversti šedevru. Taigi mes esame pašaukti atsilaikyti prieš mirties kultūrą, kuri kartais mus supa ir pasireiškia kontraceptinėmis priemonėmis, abortu, eutanazija ir net mirties bausme. Taigi kovoti prieš mirties kultūrą reiškia skleisti gyvybės kultūrą, skelbiant pagarbą gyvybei, kurią Evangelija atneša į krikščionių širdis. 

- Dar visai neseniai popiežiai savo užduotimi laikė - apsaugoti Europą nuo islamizacijos, tad popiežiaus buvo paklausta, ar dabar Vatikanas vykdo visiškai naują politiką? Jo Šventenybė atsakė: "Šiandien gyvename kitokiame pasaulyje, kur fronto linijos išsidėsčiusios kitaip. Vienoje pusėje radikalusis sekuliarizmas, kitoje - Dievo klausimas visa savo įvairove." Jūsų Ekscelencija, kaip išsidėsčiusios fronto linijos šiomis dienomis?

- Esama daug fronto linijų, ties kuriomis šiandien sprendžiamas žmonijos likimas. Aš norėčiau nurodyti dvi, kurias paminėjo popiežius Benediktas XVI pernai spalio 27 dieną Asyžiuje. Tą dieną buvo minimos 25-osios istorinio didžiųjų pasaulio religijų lyderių susitikimo, kurį surengė popiežius Jonas Paulius II 1986 metais, metinės. Per šį susitikimą popiežius Benediktas pasakė, kad šiandien yra dvi prievartos rūšys, susijusios su religija.

Prievarta, kuri religiją paverčia instrumentu netinkamam naudojimui, nesuderinamam su tikra Dievo idėja, ir kuri prieina ir iki religinio terorizmo. Dievu pasinaudojama kaip dingstimi, kad būtų galima fiziškai sunaikinti kitaip manančiuosius, kurie išgyvena kitokią religinę patirtį. Tai yra viena tų prievartų, su kuria turime kovoti.

Antroji prievartos rūšis - subtilesnė. Tai racionalios, vartotojiškos, materialios visuomenės, kuri mus supa ir norėtų pašalinti Dievo klausimą iš viešojo gyvenimo, prievarta. Pašalinti Dievą iš viešojo gyvenimo. Matėme, kas atsitiko su tokiomis ideologijomis kaip komunizmas, nacizmas ir t. t., kurios norėjo pašalinti Dievą, ir kokių dramatiškų pasekmių tai sukėlė. Kokį kelią, kad atsikratytume religinės ir racionalios prievartų, mums siūlo Benediktas XVI?

Tai naujas sutikimas, naujas dialogas tarp proto ir tikėjimo. Protas atlieka teigiamą funkciją, kritikuodamas neautentiškas religiškumo formas ir iškeldamas tai, kas nežmogiška. Tai, kas nežmogiška, yra nereligiška tikrąja šio žodžio prasme. Bet protas negali užsisklęsti savyje, nėra pakankamas. Kūrinio protas yra protas, kuris kviečiamas atsiverti ir Kūrėjui, kuris sukūrė kūrinį.

Ir mūsų atsivėrimas Kūrėjui, mūsų dialogas su Kūrėju yra tai, ką vadiname religija, ką vadiname tikėjimu. Tikėjimas padeda žmogui neužsidaryti savyje, padeda žmogui iš tiesų realizuoti save. Blaise'as Pascalis sakė, kad žmogus begaliniai viršija žmogų, yra pašauktas viršyti save patį. Šv. Paulius drąsiai primena frazę iš Senojo Testamento, kuriame sakoma: esate dievai. Žmogus yra pašauktas būti didis, didis su Dievu, bet ne prieš Dievą. Žmogui kyla pagunda norėti būti tokiam, kaip Dievas, pašalinant Dievą, apsieinant be Dievo. Bet jeigu žmogus sujungia savo jėgas su Dievo jėgomis, tuomet įveikiamas religinis ekstremizmas, įveikiama žmogiško racionalizmo prievarta ir gimsta žmogiškumas, kuriame švyti tikėjimo nušviesto proto šviesa, o tikėjimą savo ruožtu nušviečia protas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"