TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Tarp mūsų kalbant

2008 04 26 0:00
Pažymėtina, kad vyrai plaka liežuviais taip pat dažnai kaip ir moterys.
LŽ archyvo nuotraukos

Mėgstame plakti liežuviu kitus. Apkalbinėdami jaučiamės esą visateisiai bendruomenės nariai. Smerkdami paskalas nedraugiškai tylai pasmerkiame save.

Prieš kelis dešimtmečius rodyto filmo herojus sąmoningai skleidė apie save paskalas ir taip pasiekė viską: profesinę poziciją, nutrūkusį ryšį su sūnumi ir gražios moters meilę. Iš lūpų į lūpas perduodama informacija apie jį atvėrė rojaus vartus. Ar to filmo idėja buvo tokia neetiška? Juk nuo vaikystės mums kala į galvas, kad negalima liežuvauti ir apkalbinėti kitų. Iš visų pusių sklinda mokymai, jog nesugebėti laikyti liežuvio už dantų smerktina ir žalinga. Tai kaip čia yra dėl tų paskalų?

Dar neseniai kiekvienas galėjo į šį klausimą atsakyti savaip. Galėjo laikyti paskalas juodinimu ir garbės teršimu, bet galėjo ir liaupsinti iki padebesių kaip labai efektingą įrankį savo interesams tenkinti. Pastaruoju metu į debatus įsitraukė mokslas. Jis pažvelgė į paskalas pro išminčiaus akinius. Ir staiga pasirodė, kad tai nėra vien niekų tauzijimas, o svarbus visuomenei dalykas.

Mokslininkai iš Seint Endriu ir Liverpulio universitetų "British Journal of Psychology" puslapiuose įrodinėja, jog liežuvavimas, suvokiamas kaip keitimasis visokia - ne tik negatyvia - informacija apie kitus asmenis, veikia tarsi bendruomeniniai klijai, kuriantys ryšius tarp žmonių, ir būtini visuomenei funkcionuoti. Žmonių pasiplepėjimai apie gimines ir pažįstamus primena beždžionių viena kitos blusinėjimą ir atlieka tą pačią funkciją - stiprina bendruomenę.

Kad paskalos svarbios mūsų bendravimui, įtikina net kasdienė patirtis: juk esame ypač imlūs visokiai informacijai apie savo aplinkos asmenis. Mėgstame šnekėtis apie juos ir susidomėję suklūstame, kai apie tai prabyla kiti. Atrodo, tokias paskalas įsimename kur kas lengviau negu kitokias žinias. Bet ar įmanoma patvirtinti tą intuicinę tiesą moksliniais tyrimais?

Didžiosios Britanijos mokslininkai Alexas Mesoudis ir Andrew Whitenas iš Seint Endriu universiteto bei Robinas Dunbaras iš Liverpulio universiteto sumanė eksperimentą, primenantį vaikų žaidimą "telefoną". Dešimčiai tiriamų asmenų davė perskaityti trumpą tekstą, o paskui paprašė atidėti jį į šalį ir parašyti, ką įsiminė. Kiekvieną rašinį parodė kitos grupės dalyviui. Užduotis buvo ta pati: perskaityti ir užrašyti, kas liko atmintyje. Paskui tuos užrašus davė skaityti trečiai tiriamųjų grupei, o jų pastabas - ketvirtai.

Kai mokslininkai palygino paskutinį tekstą su pirmuoju, paaiškėjo, kad paskalomis paremta informacija apie neištikimybę, pavyduliavimą ar apgavystes jame skambėjo beveik pažodžiui. Visos kitos žinios buvo arba deformuotos, arba neminimos kaip nesvarbios ir neįdomios. Juk mus visų pirma domina tai, kas liečia kitus.

"Pasikeitimas informacija" skamba oriau

"Esame visuomeniškos būtybės, o kiti žmonės yra nepaprastai svarbus natūralios mūsų aplinkos elementas, - tikina A.Mesoudis. - Todėl bendruomeninio pobūdžio informacija mums rūpi labiau."

Jam pritaria eksperimento bendraautoris R.Dunbaras, paskalų reikšmės tyrimų vadovas, antropologas, psichologas. Mokslininkas teigia, jog iš esmės burną atveriame tam, kad liežuvautume, išskyrus valgymui skiriamą laiką. Darydamas tyrimus akademinėse valgyklose R.Dunbaras nustatė: net tiems žmonėms, iš kurių galima tikėtis didesnių ambicijų, informacija apie kitus yra pagrindinė pokalbių tema. Tokiems pašnekesiams akademikai skiria 70 proc. laiko. Jokia kita tema neužima daugiau kaip 10 procentų. Klausimams, kuriuos galėtume laikyti svarbiais - pavyzdžiui, politikai, religijai, etikai, kultūrai ir darbui, - jie skiria ne daugiau kaip 3 proc. pokalbių laiko.

Pažymėtina, kad vyrai plaka liežuviais taip pat dažnai kaip moterys. Tai tyrė Susan Haffen iš Veberio valstybinio universiteto. Beje, mokslininkai nustatė, kad moterų draugijoje vyrai dažnai stengiasi aptarinėti "svarbias" temas. Kai ponios išeina ir nebereikia joms daryti įspūdžio, situacija vėl tampa normali. Politika, kultūra, menas ir religija vėl užima tik menkus kelis procentus vyrų pokalbio. Likusį laiką jie skiria paskaloms. Nuomonė, esą moterys dažniau liežuvauja, remiasi faktu, kad vyrai rečiau tai pripažįsta. Jie paprastai linkę apkalbas vadinti "pasikeitimu informacija".

Mokslininkai įsitikinę, jog paskalos turi gilias evoliucines šaknis. Pasak R.Dunbaro, bendruomeniniai ryšiai padėjo žmonėms išlikti, todėl keitimasis bendruomenei svarbia informacija turėjo esminę reikšmę jau žmonijos praeities ūkuose. Panašiai kaip dabar pasiplepėjimai prie kavos turėjo atrodyti pasisėdėjimai prie laužo pleistoceno epochoje. Mokslininko nuomone, didelės mūsų smegenys ir išskirtinis gebėjimas kalbėti formavosi siekiant keistis bendruomeniškai svarbia informacija.

"Faktiškai reikėtų pripažinti, jog kalba atsirado tam, kad galėtume liežuvauti", - rašo R.Dunbaras. Mokslininkas užčiuopė teorijos pradmenis, kai palygino primatų (nuo lemūrų iki šimpanzių) smegenų apimtį su grupių, kuriose jie gyvena, gausingumu. Priklausomybė buvo akivaizdi.

150 - kone magiškas skaičius

Paaiškėjo, kad kuo gausesnė kaimenė ir kuo tankesnis joje bendruomeninių sąveikų tinklas, tuo didesnė jos narių vadinamoji naujoji smegenų žievė, atsakinga už svarbiausias mąstymo funkcijas, o žmogui - ir už kalbą. Vadinasi, ne išorinio pasaulio iššūkiai, ne būtinybė užsitikrinti saugumą, maistą ir sąlygas išgyventi tampa pagrindiniu faktoriumi, stimuliuojančiu smegenų, intelekto ir kalbos vystymąsi. Tos evoliucijos varomąja jėga greičiau reikėtų laikyti bendruomeninį gyvenimą ir būtinybę palaikyti kontaktus su kitais grupės nariais.

R.Dunbaras net nustatė ryšį tarp kaimenės dydžio ir smegenų apimties. Minėti lemūrai gyvena nedidelėmis bendruomenėmis, po kelis ar keliolika, o daug inteligentiškesnės šimpanzės formuoja grupes, kurias sudaro maždaug 55 patinai ir patelės. Tirdamas smegenų apimties priklausomumą nuo primatų kaimenės dydžio, R.Dunbaras apskaičiavo, kad žmonių bendruomenės optimalus dydis - 150 asmenų, kur kas gausesnis negu kitų primatų.

Iš pirmo žvilgsnio tokie skaičiavimai atrodo nedaug susiję su tikrove, juk gyvename milijoniniuose miestuose ir dar didesnėse valstybėse, kita vertus, - kelių asmenų šeimomis. Tačiau įdėmi mūsų bendruomenių analizė rodo, jog labai dažnai kontaktuojame būtent su tokiu skaičiumi žmonių.

Šiuolaikinės armijos mažiausias savarankiškas vienetas yra kuopa, joje - nuo 130 iki 150 kareivių. Verslo pasaulyje viešpatauja visuotinis įsitikinimas, kad firmos, kuriose dirba iki 150 žmonių, puikiai funkcionuoja dėl draugiškų tarpusavio santykių. Didesnėse įmonėse jau tenka įvesti tikslią hierarchiją, nes be šios procedūros jų našumas būtų labai mažas.

Tony Becheris iš Sasekso universiteto savo ruožtu įrodė, kad atskiros mokslinės disciplinos, tiek tiksliųjų mokslų, tiek humanitarinių, išlaiko vientisumą, kai pagrindinių tyrinėtojų skaičius neviršija 150. Jei perkopia, įvyksta pasidalijimas į dvi subdisciplinas.

Taigi skaičius 150 įgyja kone magišką reikšmę, nors mokslininkai mano, jog tai greičiau aplinkos faktorių, kurie veikdavo mūsų protėvius, evoliucinis pėdsakas. Kad būtų įmanoma 150 bendruomenės narių sąveika tais tolimais laikais, reikėjo sukurti išskirtinę vienijančią priemonę. R.Dunbaro nuomone, būtent tokia priemonė yra pasiplepėjimas.

Kalbą sukūrė namie paliktos moterys

Dar neseniai visi pritardavo mokslinėms teorijoms, esą kalba atsiradusi tam, kad padėtų žmonėms keistis informacija apie maisto atsargas ir palengvintų bendravimą medžiojant. Šiandien mokslininkai vis labiau linksta prie kitos hipotezės - kad kalba atsiradusi kaip priemonė integruoti dideles bendruomenės grupes. Ją sukūrė ne medžiojantys vyrai, o namie paliktos moterys. Kalba padėjo užmegzti santykius su kitais bendruomenės nariais. Tokią išvadą po savo tyrimų padarė Nicole Hess iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje.

Žmogbeždžionės kontaktus užmezga viena kitą blusinėdamos. Šimpanzės ir gorilos tam skiria apie 20 proc. savo laiko. Blusinėjimas padeda sudaryti sąjungas ir susitarimus. Tačiau jam gerokai trukdo apribojimai - tai daroma tik poromis. Blusinėjimo žmogiškasis atitikmuo liežuvis daug efektyvesnis. Naudodamiesi juo galime sudarinėti sąjungas su keliais asmenimis iš karto.

Įdomus dalykas: paskalų turinys mažiau svarbus negu pats šnekučiavimo veiksmas. Kai kas vienas asmuo užkalbina kitą, užmezga su juo kontaktą ir įtraukia jį į grupę. Tokiu būdu tarsi pasiunčiamas komunikatas: "Laikome tave savu žmogumi, mūsų bendruomenės nariu." Beždžionių blusinėjimas atlieka tokią pat funkciją.

Be to, ir viena, ir kita veikla tiesiog maloni. Kaip parodė neurobiologų tyrimai, blusinėjimas skatina išsiskirti endorfinus, natūralius opiatus, atsirandančius smegenyse, kai mums atsitinka kas nors gero. Tų junginių veikimas artimas narkotikams. Endorfinai išsisklaido organizme, su jais plinta šilumos ir harmonijos su pasauliu pojūtis.

Tiesą sakant, neteko girdėti apie tyrimus, patvirtinančius, kad paskalų platinimas irgi sužadina intensyvų opiatų išsiskyrimą, tačiau mokslininkai daro prielaidą, jog taip gali būti. Juk žino, kaip stipriai reaguoja smegenys priešingu atveju - kai individas pajunta, kad yra pašalintas iš bendruomenės ar grupės.

Tai parodė vienas eksperimentų, atliktų Kalifornijos universitete Los Andžele. Tiriamasis sviesdavo virtualų kamuolį dviem žaidėjams, su kuriais palaikė ryšį kompiuteriu. Iš pradžių septynis kartus gaudavo kamuolį, bet po kurio laiko kiti du žaidėjai išmesdavo jį iš žaidimo ir imdavo mėtyti kamuolį tarpusavyje.

Daugelis žmonių jaustųsi užgauti tokio išbandymo. Įsitikinus, kad dauguma paskalų neturi turinio, galima drąsiai teigti, jog malimas liežuviu nedaug skiriasi nuo futbolo rungtynių, kurios irgi suvienija komandą ir sukelia joje bendrumo pojūtį. Jei tai tiesa, gali pasirodyti, kad daug blogiau už tulžingas paskalas yra jų nebuvimas. Kai niekas mūsų neapkalba ir mums girdint neapšneka kitų, jaučiamės lyg staiga atsidūrę ant atsarginių suolelio, pašalinti iš svarbiausio žaidimo gyvenime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"