TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Tegu tave šunys gydo!

2009 10 17 0:00
Laboratoriniais tyrimais įrodyta, kad moterys, uosdamos vyrų kvapą, sugeba pajusti jų genetinį profilį ir pasąmoningai vadovaujasi ta informacija vertindamos partnerių patrauklumą.
Užsienio spaudos nuotrauka

"Gydytojas" tankiu kailiu ir nulėpusiomis ausimis sugeba nustatyti diagnozę, naudodamasis tik savo šalta nosimi? Tai ne fantazija - rimti mokslininkai profesionaliose laboratorijose tiria šunų sugebėjimus užuosti net pavojingiausias ligas.

Palyginti su rega ar klausa, uoslė, atrodo, ne itin svarbi žmogaus gyvenime. Toks įspūdis susidaro todėl, kad uoslė veikia tarsi už sąmonės ribų, nesuvokiame, kad būtent ji pastūmėja mus priimti svarbius sprendimus.

Žmogus jau senokai žinojo, kad šuo turi puikią uoslę. Tai ir buvo viena priežasčių, kodėl jis maždaug prieš 12 tūkst. metų nutarė šį laukinį padarą prisijaukinti. Šis puikus medžioklės draugas geba užuosti pėdsakus, be to, persekiodamas auką moka taip pasirinkti poziciją, kad net pasikeitus vėjo krypčiai sugeba užuosti persekiojamo žvėries kvapą ir nepamesti jo pėdsakų.

Juoda dėmė

Stebuklinga šuns nosis kelia nuostabą ir mūsų dienomis, nors svarbiausios jos paslaptys jau atskleistos. Paaiškėjo, kad šuns uoslė yra "nuo 200 tūkst. iki milijono kartų jautresnė nei žmogaus". Naujausi tyrimai atskleidė dar didesnes šuns uoslės galimybes.

Visų pirma ta neprilygstama uoslė gali patalkinti ne tik tradicinėse srityse (medžioklėje, policijos tarnyboje, muitininkų darbe), bet ir ... ligoninėse. Pasirodo, šunys geba suuosti tam tikrai ligai būdingas kvapo dalelytes - ir net menkiausią jų koncentraciją, net vieną dalelytę iš milijono. Taip pat puikiai jie užuodžia ir sugedusią mėsą. Žmogui tai sunku suvokti, juo labiau tyrinėti.

Pirmą kartą į tai dėmesys atkreiptas 1989 metais, kai autoritetingame medicinos žurnale "The Lancet" buvo aprašyta nemažai stulbinamų atsitikimų. Štai vienas pavyzdžių : anglė Gilian Lancey kreipėsi į gydytoją tik dėl to, kad moters dalmantinas be paliovos uostinėjo dėmę ant jos kojos. Diagnozė: iš pažiūros nekalta dėmė - pavojingas navikas, pacientė buvo nedelsiant operuota - laiku suspėta pašalinti pavojingą ligos židinį. Nuo to laiko panašių atsitikimų vis daugėjo, ir susidomėję mokslininkai pradėjo tyrinėti.

Patvirtinimo nereikėjo ilgai laukti. Britų mokslininkai iš Eimershemo ligoninės netoli Londono 2004 metais įrodė, kad specialiai apmokyti šunys gali nepaprastai tiksliai nustatyti pūslės vėžį, uostydami šlapimo mėginius. Kalifornijos Pain Strito ligoninėje tirti šunys diagnozuodavo krūties ir plaučių vėžį iš kvėpavimo mėginių. Teisingų diagnozių lygis kartais siekdavo 99 procentus.

Birželio mėnesį Kvinso universitete Belfaste taip pat atlikta vertingų eksperimentų: šunys ieškojo cukraligės. Rezultatai buvo tokie įtikinami, jog net pradėta mokyti šunis, kad jie galėtų perspėti savo šeimininkus apie artėjantį priepuolį. "Mūsų šunys geba skirti ligos kvapo dalelytes, kai jų koncentracija - viena dalelytė iš milijardo," - sakė tyrinėtoja Claire Guest. Be to, mokslininkai įsitikino, kad keturkojis žmogaus draugas gali laiku perspėti apie epilepsijos priepuolį.

Tokias sėkmingas diagnozes atliko - tą reikia pabrėžti - specialiai parinkti, išmokyti ir... gabūs šunys. Nes vieno šuns nosis skiriasi nuo kito. Skirtingos yra ir tam tikrų veislių, ir individų uoslės savybės. Nepakanka gyventi po vienu stogu su šunimi, kad užsitikrintum aukščiausio lygio medicinos priežiūrą. Pasitaiko šunų, kurie visiškai neturi uoslės.

Visi mes kvepiame

Specialistai jau senokai nustatė hierarchiją, jie išskyrė kai kurias veisles. Eilės tvarka tokia: šv. Huberto šuo, skalikas ir vokiečių aviganis, be to, patinų uoslė patikimesnė nei patelių. Policininkai ir muitininkai, kurie savo tarnyboje mielai naudojasi šunų nosimis, turi savitus atrankos kriterijus, apie kuriuos nemėgsta daug pasakoti. Atrodo, jie linkę teikti šiokią tokią pirmenybę skalikų veislės šunims. Daugiausia pagyrimų nusipelnė nepaprastų gabumų turintis kanadiečių skalikas, kurį Pietų Korėjos mokslininkai net klonavo už milžinišką kainą. Taip susilaukta šešių identiškų šuniukų, kurie buvo užauginti ir atitinkamai išmokyti. Neseniai jie pradėjo tarnauti Seulo oro uoste.

Knygoje "Ekspertai: aptarnavimo instrukcija", išleistoje 2007 metais, prancūzas komisaras Richardas Marlet praneša, kad policijos kriminalistikos institutas (INPS) Lijono priemiestyje, pasitelkęs savo šunis, jau gali nustatyti asmens tapatybę vien tik iš kvapo mėginio, paimto nusikaltimo vietoje. Kiekvienas individas išskiria specifinį kvapą, kurio mūsų nosis negali atpažinti. Bet tai ne problema kai kuriems šunims.

Atlikdamas tyrimus su pelėmis, kurios yra "patogesni" eksperimentiniai gyvūnai laboratorijų sąlygomis, profesorius Ivanas Rodriguesas iš Ženevos universiteto neseniai įminė didžiausią šunų uoslės mįslę. Tas feromonų - gyvulių egzokrininių liaukų sekretų, perduodančių informaciją tos pačios rūšies gyvūnams, - specialistas išskyrė uoslės neutronuose esančių ląstelių receptorius, kurie geba aptikti medžiagas, išsiskiriančias vykstant ligos uždegimo procesui. Šie receptoriai turi tiesioginį ryšį su smegenimis. Kai kurie gyvūnai (taip pat pelės ir šunys) šių receptorių turi daug daugiau nei žmogus, todėl gali skirti milijonus kvapų.

Tik agurkas!

Bet kodėl šuo jaučia žmonių ligoms būdingus kvapus? "Medžiagos, kurias išskiria sergantys žmonės, daugeliu atvejų tokios pačios kaip ir kitų žinduolių," - atsakė profesorius I.Rodriguezas. Greičiausiai šunys įgijo tą sugebėjimą, kad galėtų užuosti kitų šunų ligą (ir atsargiai su jais elgtųsi, galbūt net pabėgtų). Galima susimąstyti, kodėl būtent mes neturime tokio sugebėjimo. Už tai atsakinga evoliucija, kuriai vykstant nuolat yra galimybė rinktis - matyt, žmogui nebuvo naudinga taip išlavinti uoslę.

Ivanas Rodriguezas mano, kad egzistuoja sąsaja tarp susilpnėjusios mūsų uoslės ir gebėjimo skirti spalvas. "Vykstant evoliucijai, prieš atsiskiriant didžiosioms beždžionėms, prie kurių priskiriami ir mes, žmonės, žinduoliai neskyrė raudonos spalvos, painiojo ją su žalia, - aiškina jis. - Tačiau didžiosios beždžionės privalėjo gerai pažinti raudoną spalvą, kad gebėtų atskirti prinokusius vaisius, kaip ir ... daugeliui primatų būdingą genitalijų spalvą." Kad sukurtų spalvingesnį regėjimą, gamtai teko ieškoti vietos tarp neuronų ir jutimo receptorių. Ir sumažinti gebėjimą skirti kvapus.

Šiai tezei paremti profesorius I.Rodriguezas pateikia kitą pavyzdį, pastebėtą tarp paukščių: jų gebėjimas skirti spalvas pranoksta mūsiškį, nes jie mato ir ultravioletines. Tačiau (išskyrus kelis atvejus) jų uoslės pojūtis dar prastesnis už dvikojų būtybių.

Tačiau žmogus turi išskirtinį pranašumą - jis geba kurti itin jautrius detektorius. Sukurti dirbtinę nosį... Toks daugumos šunų uoslės tyrinėjimų tikslas. Juk sunku net įsivaizduoti, kad ligoninėse ar ambulatorijose būtų laikomi būriai šunų, išmokytų iš anksto pajusti ligų kvapus. Todėl profesoriaus I.Rodriguezo kolektyvas, kaip ir daugeli kitų mokslininkų pasaulyje, šiuo metu kuria tokius įrenginius. Kol tai įvyks, žmogus gali guostis, kad vienu atveju jo uoslė yra rekordiškai jautri ir neturi konkurencijos viso gyvūnų pasaulio skalėje. Tai yra - kažin ar atspėsite? - agurko kvapas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"