TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Televizorius ir vaikai: realybė, kuri neegzistuoja

2012 07 08 0:00

Neseniai teko perskaityti, kad Lietuvoje pagrindinė šeimų pramoga – televizorius. Spėju, kad ne tik Lietuvoje. Edgar ir Edgar (2008) skelbė, kad vidutines pajamas gaunančių žmonių šeimos namuose vidutiniškai būna trys TV aparatai, ko pasekoje “XXI amžiaus vaikai auga priešais televizorių” (Calvert & Wilson, 2008).

Kadangi vaikai daug laiko leidžia prie televizoriaus, nenuostabu, kad televizorius veikia jų smegenų raidą, jų sveikatą, elgseną, pasaulio supratimą ir pan. Taip pat pastebėta, kad vis dažniau ikimokyklinio amžiaus vaikai televiziją žiūri savarankiškai – t.y. be suaugusiojo, kuris kontroliuotų tai, ką vaikas žiūri ir, žiūrėdamas drauge, komentuotų ir aiškintų. Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad pradinukai žiūri ne tik vaikams skirtas laidas. Nesistebiu, nes esu ne vieną pradinuką (ir net ikimokyklinuką) Lietuvoje girdėjusi kalbant apie visokius serialus ir TV laidas, skirtas tikrai ne vaikams (ko verti vien visokie komentarai per visokias mokymosi šokti ir pan. laidas, kurie yra tarsi tiesioginis kanalas kaip užaugti netašytu runkeliu).

Suprantu, kad kartkartėm TV yra tarsi auklė – mes patys naudojamės tokios auklės paslauga. Pavyzdžiui, atvažiavo svečių su vaikais, vaikai žaidė, pavalgė, vėl žaidė, pradėjo pyktis, hence, įjungiamas filmukas. Ramu. Galima kalbėtis. Bet, manau, tokiu atveju geriausia, ką galima daryti, yra turinio kontrolė: Peppa Pig, Dora the Explorer, Disney filmukai, senoji animacija yra auklė būtent tokioms kelioms valandoms. Bet kai vaikas yra pasodinamas prie TV vien tam, kad būtų ramu, ir vienas dievas žino, ką ten per tą dėžę rodo (o visi labai gerai žinom, ką), tai, man atrodo, yra mažų mažiausiai kvaila, ir mes darome taip tik iš inercijos, nes jeigu pagalvotumėme, tai tuoj pat šį įprotį keistumėme. Kita vertus, net ir ta pati Peppa ar senoji animacija NIEKADA nepakeis bendravimo su tėvais ir/arba kitais suaugusiais, todėl – mano giliu įsitikinimu – TV gali būti daugų daugiausiai valandine aukle, o ne nuolatine.

Grįžkime prie kalbos apie turinį. Mano nuomone, tai yra svarbiausia, apie ką mes turime kalbėti. Tiksliau, DU svarbiausi dalykai kalbant apie TV media yra šie:

a) TRUKMĖ (iki dvejų metų kuo mažiau, geriausiai – NE; nuo dvejų – limituoti)

b) TURINYS (tinkamas amžiaus tarpsniui, edukacinis)

Įrodyta, kad TV programos, kurios moko socialinių įgūdžių ir kurios yra edukacinės vis dėlto turi teigiamos įtakos – ypač tiems vaikams, kurių namuose nėra nei socialinę, nei kognityvinę raidą skatinančių priemonių. Kirkorian (2008) tyrimas parodė, kad vyresniems, nei trejų metų, vaikams, tokios programos davė naudos. Be to, yra įrodymų, kad tos programos davė naudos (geresni akademiniai rezultatai) net po dešimties metų!

Kita vertus, ar tūlas tėvas žino, kokios programos yra naudingos?! Su visa pagarba tėvystei, manau, kad vis dėlto geriau atsisakyti televizoriaus, nei eksperimentuoti. Žinoma, yra tėvų (ypač mamų), kurie, gimus vaikui, tampa ir edukologijos ekspertais. Gyvas pavyzdys – noras mesti darbą, karjerą ir pradėti dirbti, pavyzdžiui, darželyje, nes, gimus vaikui, supratau, ko labiausiai noriu gyvenime. Nepatikėsite, kiek tokių CV gauname kiekvieną mėnesį. Ir jeigu yra žmonių, kuriems tai (galbūt) yra iš tiesų tiesa, tačiau mano patirtis rodo, kad po gero pusmečio (o kartais nereikia nė jo) ne vienas jų pajunta, kad vis dėlto darbas su vaikais – ne jiems. Su visa pagarba jų entuziazmui ir užsidegimui, dabar esu įsitikinusi, kad pradėti reikėtų nuo ilgalaikės savanorystės ir/arba studijų. Kalbėdama apie laidas noriu pasakyti, kad buvo labai geranoriškų tėvų, kurie valandų valandoms pasodindavo savo vaikus žiūrėti Baby Einstein: a) tėvai domėjosi; b) tėvai žinojo, kad tai yra sukurta būtent kūdikiams ir, tikėtina, spartins jų raidą; c) jie elgėsi geriausių intencijų vedami, BET… juk negydome vaiko, sergančio bronchitu, savo nuožiūra? Tie vaikai tiek laiko leido prie to edukuojančio TV, kad bet kuriam specialistui pasišiaušia plaukai. Yra laikas, kai gali veikti tėvai, bet yra laikas, kai turi veikti profesionalai. Taigi: jeigu abejojame, geriau nedaryti arba tartis su specialistu.

Ką jau žinome:

Kognityvinė raida: pasirodo, net edukacinių programų nauda nėra tokia, kokia galėtų atrodyti: 2005 Washington’o universitete atliktas longtitudinis tyrimas parodė, kad vaikams, kurie televizorių žiūrėjo iki trejų metų, teigiamos įtakos nerasta. Kai įjungtas TV, tėvai mažiau kalba su vaikais, todėl jų kalbos raida lėtesnė (Christakis ir kt, 2009).

Agresija: Michigan’o universitete atliktas longtitudinis tyrimas (15 metų) parodė, kad vaikai, kurie matė agresiją per TV, vėliau buvo agresyvesni. Ypač vyriškosios lyties vaikai. Ir tai dar ne viskas. Tokie vaikai statistiškai mažiau jautrūs. Nėra empatiški aukoms. Mano, kad pasaulis nesaugus. Mano, kad a) agresija yra neišvengiama ir b) tinkamas būdas konfliktams spręsti.

Miegas: įrodyta ir tai, kad TV žiūrėjimas neigiamai veikia vaikų miego kokybę (Thompson, 2005).

Mažiau skaito: Texas’o universitete atlikti tyrimai parodė, kad vaikai iki šešerių metų, kurių namuose būdavo nuolat įjungtas televizorius, skaitė mažiau, jiems skaitė mažiau ir jie skaitė prasčiau.

Nutukimas: 2007 Australijoje buvo paskelbtas tyrimas (Wake ir kt), kuris parodė, kad vaikai, kurie žiūri TV ilgiau, nei 20val/sav, net dukart dažniau būna nutukę, nei vaikai, kurie žiūri mažiau TV. Ypač tai ryšku su ikimokyklinukais (Wosje ir kt, 2009).

Ir čia tik keletas faktų. Mokslininkai identifikavo (iki 2009 metų) bent 173 tyrimus, kurie išryškino septynias negatyvias TV pasekmes vaikams:

1) Nutukimas;

2) Ankstyvas rūkymas;

3) Ankstyvas alkoholio vartojimas;

4) Dažnesnis narkotinių medžiagų vartojimas;

5) Prastesni akademiniai rezultatai;

6) Ankstyvas pasinėrimas į lytinius santykius;

7) Dėmesio sutrikimo/hiperaktyvumo sindromas.

Nors daugiausiai ir dabar kalbama apie šias pasekmes, bet aš manau, kad dar būtina išvardinti tai, kas jau vis dažniau yra minima moksliniuose straipsniuose:

 iškreiptas ir stereotipinis požiūris į lyčių vaidmenis

9) iškreiptas požiūris į kūną

10) etniniais ir rasiniai stereotipai (teko girdėti per vieną laidą Lietuvoje: “tie žydeliai…”)

11) ankstyva seksualizacija (ypač reklamose)

Mums to užteko, kad prieš daugiau, nei ketverius metus atsisakėme televizijos. Ne televizoriaus (nes vis dar prisireikia televizinės auklės, o ir šiaip nesame tokie, kurie manytų, kad VISKAS per TV yra baubas, o pats aparatas – velnio išmislas). O ir dabar, pavyzdžiui, turime su berniukais ritualą: penktadienio arba šeštadienio vakarą keturiese žiūrime filmą (kai mergaitės užmiega). Dabar, pavyzdžiui, drauge žiūrime (ir aptariame bei komentuojame) Mission Impossible. Abu net spirga, kaip laukia savaitgalio.

Ir – patikėkite – to TV visai nereikia: 100 proc. daugiau skaitome (tą pastebėjome beveik iškart, kai atsisakėme), daugiau laiko vaikai leidžia lauke, daugiau juda, mažiau kalba nesąmonių. Aš bene labiausiai žaviuosiu jų kūno įvaizdžiu ir nestereotipiniu mąstymu. Galėčiau parašyti atskirą įrašą, kaip vaikai pasipiktina įvairiomis seksualizuotomis/stereotipizuotomis reklamomis mieste arba išvydę per tv ne namuose. Jų užtenka, kad, jas aptardami, dar labiau skiepytumėme XXI amžiaus, o ne viduramžių ar (nežinia, kas baisiau) sovietinį požiūrį.

Nuoširdžiai manau, kad vaikai, žiūrintys daug TV, apsigyvena realybėje, kuri neegzistuoja: jų nebetenkina tai, kur jie yra, kokie jie yra ir ima ieškoti greitesnių vaizdų ir aštresnių pojūčių.

Austėjosblogas.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"