TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Teroristas prie kasos langelio

2010 10 16 0:00

Mažiausiai 400 tūkst. dolerių (FTB skaičiavimu) kainavo pasirengimas Pasaulio prekybos centro bokštų Niujorke atakai. Osamai bin Ladenui, kuris paveldėjo iš tėvo 250 mln. ir keliskart padidino tą sumą, nekilo problemų finansuoti operaciją. Tokių rėmėjų neturintiems sąmokslininkams tenka patiems prasimanyti lėšų. Kaip? Geriausia - užpuolant banką.

Pinigų reikia ginklams ir sprogmenims nusipirkti, informatoriams sumokėti, sąmokslo vykdytojams verbuoti ir mokyti, butus ir automobilius jiems samdyti. Be to, teroristams visuomet nušvinta kokia nors idėja. O ją reikia propaguoti, leisti biuletenius ir brošiūras, organizuoti agitacines akcijas, remti šešėlyje liekančius politikus. Visa tai kainuoja.

Jeigu organizacija sulaukia stipraus visuomenės palaikymo - kaip palestiniečių "Hamas" arba "Fatah", - gali tikėtis iš jos finansinės paramos. Jeigu pasijunta stipri - kaip baskų ETA arba "Tamilų tigrai", - gali priversti tautiečius mokėti "revoliucijos mokestį". Bet jeigu lieka kaip izoliuota fanatikų grupė, turi tik vieną išeitį - bankus.

Trys milijonai per tris minutes

Tai buvo viena griežčiausiai saugomų Sovietų Sąjungos paslapčių. Istorikai daug prirašė apie Lenino ir jo komandos gyvenimą užsienyje, tyrinėjo jų veiklą Londone, Berlyne, Ženevoje, Krokuvoje. Apžvalgoms trūko vieno dalyko - paaiškinimo, iš ko jie gyveno. Tikriausiai ne iš to, ką užsidirbo savo rankomis, mat nė vienas iš tų darbo žmonių gynėjų netiko įprastam darbui. Net ir šiandien atsakyti į tą klausimą nelengva, nes pusę amžiaus stropiai trinti visi pėdsakai. Šis tas vis dėlto žinoma.

1907 metų birželio 13 dieną prie Jerevano aikštės Tbilisyje artėjo konvojus su grynųjų pinigų siunta Valstybės bankui. Pirmoje karietoje važiavo du valdininkai ir du kareiviai, antroje - iki dantų apsiginklavusi apsauga.

"Visi žinojome, ką reikia daryti", - per stebuklą išlikusiuose memuaruose prisiminė devyniolikmetė Aleksandra Darchalidzė.

Mergina, vaikštinėjanti į aikštę vedančia gatve, pamojavo laikraščiu. A.Darchalidzė pakartojo mostą, po jos tą patį padarė dar trys asmenys, veikiantys kaip savotiškas bevielis telegrafas. Kai žinia pasiekė aikštę, iš restorano išėjo grupė vyrų. Po akimirkos pasirodė konvojus. Miestą sudrebino trenksmas, girdimas net tolimiausiuose rajonuose.

Išbyrėjo aplinkinių namų langai, nuo stogų krito čerpės, virto kaminai. Atsitiktiniai praeiviai griuvo ant žemės, niekas nesuprato, kas čia dedasi. Išgąsdinti arkliai bandė ištrūkti iš spąstų. Matydamas, kad grobis gali išsprūsti, vienas užpuolikų sviedė jiems po kojomis dar vieną bombą. Pats apsvaigintas nebeįstengė ištraukti maišų su pinigais.

Operacijos organizatorius buvo numatęs ir tai. Į aikštę įlėkė brikas, kurį vadeliojo uniformuotas carinės armijos karininkas. Mojuodamas kardu kapitonas prasiveržė iki sugriuvusios karietos, sumetė grobį į savo briką ir niekieno nestabdomas nudardėjo.

Operacija netruko nė trijų minučių. Žuvo apie keturias dešimtis asmenų, daugiau kaip šimtas buvo sužeista, iš jų dvidešimt penki sunkiai. Nė vienas užpuolikas nebuvo suimtas. Pagrobta daugiau kaip 300 tūkst. rublių. Britas istorikas Simonas Sebagas Montefiore, kuris atkūrė tuos įvykius, įvertino, kad perskaičiavus šių dienų perkamąja galia grobis vertas mažiausiai 3,5 mln. dolerių.

Vadų sandėris

Likus mėnesiui iki užpuolimo Tbilisyje Leninas Londone susitiko su Josifu Stalinu, atvykusiu į Rusijos socialdemokratinės darbininkų partijos penktąjį suvažiavimą. Jie buvo asmeniškai pažįstami jau dvejus metus ir turėjo aptarti daug klausimų.

Sukūręs savo frakciją (bolševikų) jos vadovas pateko į sunkią finansinę padėtį. Caro opozicija - verslininkai ir pirkliai - noriai remdavo saikingus socialistus, bet neketino duoti nė rublio radikalui, žadančiam iš jų atimti visą nuosavybę. Todėl reikėjo rasti kitą pajamų šaltinį ir žmogų, kuris sugebės lėšas iš to šaltinio sužvejoti.

Kai 1905 metais jie susitiko pirmą kartą, Leninas iš karto pajuto, kad Stalinas būtent tas žmogus, kurio jam reikia. Dvidešimt septynerių metų gruzinas imponavo jam drąsa ir nieko nepaisymu. Jo vadovaujamos grupelės jau buvo įvykdžiusios nemažai teroro aktų. Batumyje padegė Rothschildams priklausančią naftos verslovę, nušovė keletą policininkų, reguliariai sprogdindavo bombas kasyklose. Taip buvo siekiama išprovokuoti carizmą griežtinti represijas. Galų gale jos turėjo tapti tokios žiaurios, kad priverstų darbininkus masiškai sukilti.

Leninas įtikino Staliną, kad reikia žvelgti plačiau ir remti pasirengimą revoliucijai visoje imperijoje. Tam reikalui partijai reikėjo pinigų. Po konspiracinių pokalbių buvo sukurta itin slapta maždaug trijų dešimčių narių organizacija. Ji turėjo rūpintis finansavimu.

Stalinas tapo vienu jos vadovų. Lankydamasis Londone jis pranešė Leninui, kad planas, prie kurio darbavosi pusmetį, jau parengtas.

Toks brangus meteorologo čiužinys

Persirengęs karininku Semionas Ter-Petrosianas briku atvažiavo į stalių dirbtuvės kiemą. Ten grobis buvo akimirksniu iškrautas ir paslėptas. Operacijoje dalyvaujančios moterys užsiuvo banknotus į čiužinius, slapta išneštus iš Meteorologijos instituto direktoriaus namų. Pas jį nuomojo kambarį... Stalinas.

Po kelių valandų čiužiniai vėl atsidūrė direktoriaus lovoje. Net Šerlokui Holmsui nešautų į galvą, jog ant pinigų, kurių ieškota visoje šalyje, miega aukšto rango valdininkas.

Kai įtampa šiek tiek atslūgo, pinigus perkrovė į Gruzijos kunigaikščio žmonos, kuri kartu su vyru vyko į povestuvinę kelionę, baltinių skrynią. Aišku, tai buvo mistifikacija - aristokratų porą vaidino du Stalino organizacijos nariai, apsirūpinę tobulai padirbtais dokumentais. Liepos pabaigoje, gavęs siuntą iš Tbilisio, Leninas galėjo lengviau atsikvėpti.

Bet informatoriai perdavė jam nerimą keliančią žinią: policija žino kai kurių banknotų numerius. Iškart paleisti juos į apyvartą buvo neįmanoma. Problemą spręsti Leninas pavedė partijos "technikos" skyriui, kvalifikuotų falsifikuotojų ekipai. Jos šefas Leonidas Krasinas nusprendė, kad pakaks retušuoti kelis skaitmenis ir grėsmės įkliūti nebeliks.

Stambių pinigų iškeitimo į smulkesnius operacijai vadovavo būsimas sovietų užsienio reikalų ministras Maksimas Litvinovas. Paryžiuje, Amsterdame, Miunchene, Berlyne, Ciuriche ir Stokholme buvo suimti vogtų banknotų platintojai. Vis dėlto į rinką pavyko paleisti daugiau kaip pusę grobio iš Tbilisio.

 

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"