TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Tėvų politinės pažiūros - vaikų laimės prielaida?

"Obuolys nuo obels netoli rieda", - sako patarlė. Psichologas pasakytų, kad vaiko ateitis daug priklauso nuo nurodymų, kuriuos jis girdėjo iš tėvų.

Tėviškų pamokymų prasmė

Visi tėvai ir motinos nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi. Tačiau šeiminio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai - pernelyg didelis atlaidumas ir galiausiai, kaip visų blogybių šaltinis, - netikę draugai. Dar galima aptarti sudėtingus bausmių ir skatinimų ar kitokių "pedagoginių" triukų klausimus. Tačiau tėvai retai kada susimąsto, ką iš tikrųjų sako vaikui, kokių gyvenimiškų "instrukcijų" jam suteikia.

Atidžiau pažvelgę į tėvų pamokymus vaikui, pastebėsime, kad tėvas ar motina gali norėti pasakyti visai ką kita, nei pasakys, o vaikas jų nurodymą išgirs savaip. Antai motina aptinka paauglio sūnaus kambaryje tuščią alkoholio butelį ir su ironija sako: "Ar ne per anksti pradėjai išgėrinėti?" Motina mano, kad jos žodžių prasmė - nenoriu, jog vartotum alkoholį. Tačiau iš tikrųjų ji teiraujasi, ar nesi pernelyg jaunas gerti? Drauge tarsi tvirtina: "Alkoholis yra suaugusiųjų pramoga." 

Ką iš šio pamokymo išgirs sūnus? Štai ką: girtauti - vyrų užsiėmimas, o tu - dar vaikas. Paauglys nori būti suaugusiu vyru, o kaip juo tapti, ką tik patarė mama. 

Pašaliniam klausytojui ir motinai atrodo, kad jos priekaištai protingi ir pagrįsti, bet vaikai vadovaujasi savita logika. Kuo jaunesni, tuo labiau ta logika neįprasta, o kartais ir nesuvokiama suaugusiajam, todėl jų mintys mums neretai atrodo netikėtos ir originalios.

Politika ir vaikai

Visi tėvai daugiau ar mažiau perteikia vaikams savo pažiūras. Taip pat ir politines. Sirakūzų universiteto (JAV) profesorius A.Brooksas bandė sužinoti, kiek vienokios ar kitokios tėvų pažiūros lemia vaikų laimę, ir kodėl.

Jo nuomone, amerikiečius tėvus galima suskirstyti į dvi grupes: sąlyginius "dešiniuosius", kurie labiau pasikliauja asmenine piliečio iniciatyva nei valstybės globa, orientuojasi į tradicines vertybes, todėl dažniau lanko bažnyčią ir pritaria registruotai santuokai, bei sąlyginius "kairiuosius", kurie nori didesnės valstybės atsakomybės už savo piliečius, yra abejingi tikėjimui, kurie labiau negu santuoka žavisi neregistruotu vyro ir moters sugyvenimu, nes laiko jį asmeninės laisvės išraiška. Suprantama, toks politinių pažiūrų skirtumas veikiausiai netiktų Japonijai, Švedijai ar Lietuvai.

A.Brookso duomenimis, "dešinieji" laimingesni nei "kairieji". Amerikiečiai, priskirti prie "dešiniųjų", beveik du kartus dažniau pasakė, kad yra "labai laimingi", negu tie, kurie laikė save "kairiaisiais" (atitinkamai 44 ir 25 proc.). 

A.Brooksas mano, jog tai lemia aiškesni šeiminiai ryšiai, socialinis ir psichologinis palaikymas religinėje bendruomenėje bei atitinkamas auklėjimas, kurio nuostatos tarsi keliauja iš kartos į kartą. Tokiam auklėjimui būdinga tai, kad tėvai dažniau patys prižiūri vaikus, todėl praleidžia su jais daugiau laiko. Taigi ir perteikia savo esmines pasaulėjautos nuostatas - sąžiningai dirbantis ir visuomenėje priimtų taisyklių besilaikantis žmogus gali sėkmingai gyventi. Tokios nuostatos gerai dera su optimizmu ir pozityviu požiūriu į savo kraštą. Sąlyginiai "kairieji", A.Brookso nuomone, dažniau yra pesimistai, teigiantys, jog stresas, neteisybė, ekonominė sistema gniuždo asmenybę. 

Lietuviška kasdienybė

"Eurobarometro" apklausos duomenimis, 60 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad yra patenkinti gyvenimu, 39 proc. - nepatenkinti. Abu šie požiūriai tiesiogiai ir netiesiogiai perduodami vaikams, kuriuos jie myli. Todėl tėvai ir seneliai tarsi susitarę tvirtina: "Mums svarbiausia - šeima ir vaikai, dėl jų darome viską, ką galime." Dėl geresnės vaikų ateities jie dirba tiek, kiek pajėgia, ir dar daugiau - netaupo pinigų savo atžalų ugdymui, emigruoja vildamiesi, kad bent vaikai gyvens "kaip žmonės". 

Lietuva, regis, yra pavyzdinės meilės vaikams kraštas. Tačiau Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias, palyginti su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Europos Komisijos apklausos duomenimis, Lietuvos vaikai yra ir patys nelaimingiausi ES. 

Gal kartais šio meilės ir nelaimingos vaikystės paradokso paaiškinimas slypi nuostatose, kurios ugdomos vaikams? Retorinis klausimas: ar gali būti laimingas vaikas, kuris nuolat "programuojamas" nesėkmei ir iš TV ekrano girdi, kaip tyčiojamasi iš krašto, kuriame gyvena, kuriam artimi ir brangūs žmonės aiškina, jog sąžiningi vargsta, o sukčiai klesti, kuris žino, kad iš "nelaimingos aplinkos" būtina kuo skubiau išvykti į užsienį?

Ko nedera sakyti? Ką reikėtų nuolat kartoti?

Psichologas J.Fieldas atliko paprastą, bet daug paaiškinantį eksperimentą. Pirmųjų klasių vaikai gavo užduotį - pereiti siauru suoleliu. Maždaug kas penktas neišlaikydavo pusiausvyros ir turėdavo nuo jo nušokti. Tačiau kai mokytojas draugiškai perspėdavo kiekvieną pirmokėlį sakydamas: "Atsargiau!", užduoties neatlikdavo kas trečias. Įspėjimas tapdavo būsimos nesėkmės prognoze ir vaikas nesąmoningai bandydavo elgtis taip, kad ji išsipildytų.

Tėvams derėtų dažniau prisiminti šį eksperimentą ir atsisakyti tokių nurodymų:

- kiek kartų reikės kartoti? (Argi vaikas žino kiek, bet pradeda nutuokti, kad vieno paliepimo negana.)

- ar nesupranti? ("Jeigu mama sako, kad nesuprantu, greičiausiai jos nurodymas labai sudėtingas ir nesuprantamas.")

- visi vaikai kaip vaikai, o tu... ("Esu ne toks kaip kiti, taigi galiu elgtis kitaip nei tie gerieji vaikai.")

- nelįsk, jei nesugebi... ("Daugiau tikrai nemėginsiu: plauti indų, valyti dulkių ir panašių dalykų.")

- ar sunku prisiminti? ("Dabar jau žinau, kad sunku. Todėl ir kitą kartą pamiršiu.")

Tėvams derėtų prisiminti, kad nėra vaikų, kurie nenusižengia ar nesuklysta. Tėvai neturi jų girti už klaidas. Tačiau skirti bendrą vaiko vertinimą ir atskiro jo poelgio vertinimą irgi būtina. Griežtai pasmerkus netikusį poelgį, reikia vertinti vaiką teigiamai ir suteikti jam galimybę pasitaisyti. Todėl tėvams vertėtų dažniau kartoti savo atžaloms:

- nutarkime drauge... (Bendrą sprendimą vykdyti norisi daug labiau nei protingą kito paliepimą.)

- mano gražuole, mano išminčiau... (Nuo mažumės žinanti, kad yra graži, užaugusi džiaugsis komplimentais, bet dėl jų nedarys kvailysčių; patikėjęs, jog yra protingas, protingai ir elgsis.)

- čia tai gerai sugalvojai... (Vaikas padarys išvadą: "Moku galvoti.")

- tikrai sugebėsi... (Vaikui beliks patvirtinti šią prognozę.)

- mūsų vaikai - tiesiog angelai, o štai kaimynų... (Ar geriau, kad kaimynai pavydėtų gerai išauklėtų vaikų, ar geriau turėti pavyzdį, kurio vaikai niekada nepasieks?)

Taigi tėvams, norintiems, kad atžala užaugtų laiminga, derėtų retkarčiais pasvarstyti, kas atsitiks, jei vaikas pažodžiui, tiksliai vykdys jų nurodymus, jei taps tokiu, kokiu nuolat yra vadinamas. Be to, jiems reikėtų rimtai apsvarstyti, ar siūlyti savo vaikams nuostatą "čia nieko nepasieksi", ar kitą - "gyveni nuostabiame krašte, kuriame susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"