TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Tikroji Karibų piratų istorija

2011 07 23 0:00
Džekas Sperou vėl grįžta. Filmų serijos apie Karibų piratus kūrėjus sužavėjo jūrų plėšikų, XVII amžiuje siautusių Karibų vandenyse, istorija.
Užsienio spaudos nuotrauka

Džekas Sperou, "Karibų piratų" herojus, nebūtų išlikęs gyvas, jei iš tiesų būtų susidūręs su tikruoju Juodabarzdžiu.

Šią vasarą pasaulio ir Lietuvos kino ekranuose kapitonas Džekas Sperou su ištikima komanda išplaukė į dar vieną nuotykių ir pavojų kupiną kelionę. Jie ketina pasiekti legendinį jaunystės šaltinį, kad užsitikrintų amžinąjį gyvenimą. Kelionėje pagrindinis veikėjas sutinka ne tik savo gyvenimo meilę, bet ir baisųjį korsarą Juodabarzdį, Karibų jūros pabaisą...

"Karibų piratai: ant keistų bangų" jau ketvirtas filmas apie patrakusio pirato nuotykius. Puikiai atkurti laivai, kvapą gniaužiantys nuotykiai, egzotiški kraštovaizdžiai - nenuostabu, kad serija labai populiari. Tačiau ji turi mažai ką bendra su tikrųjų piratų gyvenimu, nors scenarijaus autorius įkvėpė tikri XVII amžiaus Karibų herojai.

Jūros plėšikų gaujos filme prototipai buvo korsarai, siautę Karibų jūroje ir garsėję žiaurumu. Juos dėl apsaugos pasisamdė Jamaikoje gyvenę anglai, nes šiuos puldinėjo ispanai. Anais laikais paplitęs pavadinimas "bukanieriai" kilęs iš prancūzų kalbos žodžio "boucan", reiškiančio rūkytą mėsą; mat šitie jūros plėšikai dažnai maitindavosi mėsa, kepta ant grotelių. Išskyrus maitinimosi įpročius, jie niekuo nepanašūs į nerūpestingą ir vengiančią ginkluotų susirėmimų Džeko Sperou kompaniją. "Jie buvo tikri barbarai, žudydavo įgulas, nesigailėdavo ir moterų, kurias dažniausiai išprievartaudavo prieš nužudydami", - pasakojo daktaras Marco Meniketti iš San Chosė universiteto. Jamaikoje gyvenantys anglai jų irgi bijojo. Bet dar labiau bijojo ispanų. Todėl buvo pasirinkta - korsarai gavo Anglijos Karalystės dokumentus, užtikrinančius nebaudžiamumą plėšiant ispanų laivus.

Dangaus kerštas piratų sostinei

1659 metais korsarai įsiveržė į Port Rojalį, nedidelę gyvenvietę, atliekančią Jamaikos sostinės funkciją. Ir padėtis Karibų jūroje pasikeitė iš pagrindų. Naujajame Pasaulyje išplito piratavimas, kartu suklestėjo ir Port Rojalis, kuriame esą vyksta daugelis "Karibų piratų" scenų. Vos per du dešimtmečius nedidelė gyvenvietė tapo triukšmingu uostu. Filme miestas dar klesti XVIII amžiaus pradžioje. Tai netiesa. 1692 metais cunamis, kilęs po žemės drebėjimo, nuplovė beveik visus namus, dauguma gyventojų žuvo. Miestas jau niekada nebeatsigavo.

Bet XVII amžiaus antroje pusėje Port Rojalis buvo turtingas miestas, o jo gyventojai mėgavosi gyvenimu. Tuo įsitikino mokslininkai, kai nusprendė tirti nuskendusius miesto griuvėsius. 2001 metais narų, povandeninės fotografijos specialistų ir Teksaso A&M universiteto archeologų komanda atvyko į Jamaikos pakrantę, kur tikėjosi rasti jūros pasiglemžto Port Rojalio liekanų.

Po kelias dienas trukusių paieškų jūros dugne pavyko aptikti miestą, o jame keliolika puikiai išsilaikiusių pastatų. Vienas iš jų buvo pasilinksminimo centras, turintis patalpą, primenančią piratų smuklę (be indų, čia buvo krūvos vėžlių kiautų bei kaulų). Joje mokslininkai rado kelias dešimtis užkimštų romo butelių, kelias statines vyno, bokalų. Pritrūkus vyno ar romo buvo galima paėjėti porą žingsnių iki alkoholio ir tabako parduotuvės ir apsirūpinti atsargomis prieš būsimą žygį.

"Daiktai, kuriuos radome, liudija, koks turtingas buvo Port Rojalis katastrofos išvakarėse", - teigė daktaras M.Meniketti. Ekspedicijos dalyviai iškėlė paskendusio miesto turtus: daugybę brangių sidabrinių šukų, dešimtis kiniško porceliano puodelių, brangiai inkrustuotų pypkių, aukso ir perlų vėrinių. Visa tai galėjo būti dalis garsiausio korsaro iš Port Rojalio, Henry Morgano, grobio. 1668 metais, nepraradęs nė vieno žmogaus, jis užėmė vieną turtingiausių ispanų miestų Karibuose - Poto Belo - ir išsivežė daug aukso ir brangenybių.

Žinoma, tokių fantastiškų laimikių pasitaikydavo labai retai, o filmuose rodomos brangenybių skrynios tėra fantazijos vaisius. Paprastai piratams tekdavo tenkintis kur kas menkesniu grobiu. Retkarčiais jiems į rankas patekdavo auksinis papuošalas arba kapšas pinigų, bet dažniausiai jie grobdavo javus, cukrų, audinius. O kai grobis būdavo itin menkas, piratai užimdavo laivą ir išžudydavo jo įgulą bei keleivius. Tokiais "žygdarbiais" itin garsėjo Juodabarzdis, kuris naujausiame "Piratų" filme tampa didžiausiu Džeko Sperou įgulos priešu.

Juodabarzdis ir... piratų demokratija

Kapitonas Edvardas Tatchas, tokia tikroji Juodabarzdžio pavardė, pasirodė Karibuose prieš pat Port Rojalio katastrofą. Tačiau labiausiai jis pasižymėjo XVIII amžiaus pradžioje. Tuo metu kapitonas valdė burlaivį "Karalienės Onos kerštas", nuo kurio denio puldavo praplaukiančius laivus. Istorijos archyvuose išliko pasakojimų, neva Juodabarzdis be gailesčio kapodavęs pirštus damoms, kurios nepakankamai greitai nusimaudavo žiedus. Galėdavęs be priežasties užmušti klusnų savo įgulos narį, kad likusieji prieš jį drebėtų. Turėjo jis ir kitokių norų. Kad atrodytų baisesnis, Juodabarzdis prie savo skrybėlės prisikabindavo parako dagčių, o prie perpetės - šešis užtaisytus pistoletus. Kartais jis net padegdavo patrankų paraką specialiai uždegta savo barzda.

Juodabarzdis garsėjo žiaurumu, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad šitaip elgėsi visi jūrų plėšikai. Priešingai, piratai laivuose gerbė vienas kitą ir žiūrėjo, kad nė vienas nepradėtų vadovauti kitiems. Nebuvo taip, kaip filme "Juodasis perlas", kur įgula nemurmėdama paklūsta beprotiškoms kapitono užgaidoms.

"Iš tikrųjų piratų laivuose vyravo demokratija", - �National Geographic" kanalo filme "Karibų piratai: tikroji istorija" sakė profesorius Trevoras Burnardas iš Varviko universiteto. Kiekvienas laivas buvo tarsi maža valstybėlė, nustatydavo savas elgesio normas, bet tas teises pripažindavo visi.

Daktaras Peteris Twistas, "Karibų piratų" serijos mokslinis konsultantas, teigė, kad prieš reisą korsarai sudarydavo sutartis, numatančias ne tik grobio dalybų sąlygas, bet ir elgesį mūšio metu ar bausmes už galimą bailumą. Girtuokliavimas ir azartiniai lošimai buvo griežtai draudžiami. Kapitonas neturėjo absoliučios valdžios. Jis tik privalėjo priimti sprendimus ir bausti už nepaklusnumą, bet įgulos nariai pripažindavo jo autoritetą tik tada, kai gaudavo apčiuopiamos naudos (grobio). Priešingu atveju kapitonas galėjo būti nuverstas ir po kankinimų išmestas į jūrą.

Deivio Džounso skrynia nebūna pilna

Neįbauginami piratai bijojo tik vieno - jūros gelmių. Jie, kaip ir visi jūrininkai, buvo prietaringi ir tikėjo, kad gelmėse gyvena visokių pabaisų. Labiausiai bijojo "Skrajojančio olando", kapitono Deivio Džounso šmėklos. Jis daug kartų pasirodė "Karibų piratuose" kaip Džeko Sperou didžiausias priešas. Šiurpaus kapitono iš gelmių legenda kėlė siaubą ir tikriesiems piratams. Vieną pirmųjų užuominų randame Tobiaso Smolletto apysakoje "Pergerino Piklio nuotykiai", išleistoje 1751 metais. Ten sutinkama "Davy Jones locker" ("Deivio Džonso skrynios") formuluotė - jūros dugno, į kurį nusileidžia skenduoliai, sinonimas.

Tikėta ir visokiomis magiškomis sveikatos procedūromis. Viena jų buvo nosies perdūrimas arba į ausį įvertas auksinis arba sidabrinis auskaras. Piratai būdavo šventai įsitikinę, kad auskaras patobulina regėjimą. Tad nenuostabu, kad auskarą įsivėrę visi filmo korsarai. Piratai keistai atrodydavo ir dėl komiškų apdarų. Drabužių jie atimdavo iš skirtingų sluoksnių ir sudėjimo žmonių, jais vilkėjo dėl naudos, o ne dėl mados. Efektas būdavo pritrenkiantis, tad Džeko Sperou apranga puikiai atspindi tą stilių.

Tuo metu paplitęs pirato stereotipas - vyriškis išmušta, raiščiu pridengta akimi arba su mediniu kojos protezu - itin retas reginys korsarų laivuose. Dėl paprastos priežasties. Kiekviena rimtesnė žaizda laive dėl prastų higienos sąlygų, nė neužsimenant apie medikus ir vaistus, baigdavosi mirtina infekcija. Jeigu netekusiam kojos piratui ir pavykdavo išgyventi, jis nedalyvaudavo kovoje, o triūsė virtuvėje ar dirbdavo kitus paprastus darbus. Likusieji privalėjo stoti į kovą, tikriausiai svajodami ne apie lobius ir jaunystės šaltinį, o apie šiltos sriubos dubenėlį ar taurę vyno. Todėl stulbinami Džeko Sperou nuotykiai galėjo gyvuoti tik kinematografininkų vaizduotėje.

 

Parengė Osvaldas Aleksa

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"