TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Transporto srautą paįvairina triratukininkų duetas

Retkarčiais Jonavos gatvėse galima išvysti keistoką porą - du dviračius, tiksliau, triračius, apžergusius žmones, kurie iškilmingai, tarsi grįždami iš kelionės aplink Europą, nukanka į ūkininkų turgų, stabteli prie „Maximos“, nurieda atsargiai tiltu ir, įsukę į palei sodus nusidriekusį dviračių taką, patraukia už miesto. Abudu „keistuoliai“ - šveicarijos kaimo gyventojai Janina ir Aleksandras, kuriems išvyka į miestą - ne tik būtinybė parsivežti maisto produktų, bet ir pramoga, atrakcija.

Saugu ir ekologiška

„Jau penkti metai, kai važinėjame tais triračiais. Pirkome iš tokių draugų, vienas, sako, iš Vokietijos, kitas - net iš Indijos“,- pasakoja atokioje kaimo gatvelėje prigludusios sodybos šeimininkė Janina Simovičienė.

Nesuprasi - pusiau rimtai ar pusiau juokais. Atrodo, daugiau rimtai, nes ant triračių - vokiečių firmos užrašai, o išvaizda primena Pekino ar Bombėjaus gatvėmis riedančius, kuriuos kartais pamatome per televizorių. šie du transporto stebuklai - daugiau parodomieji, nes atokiau stovi dar vienas, darbinis, kuris dažniausiai tinka tik „vietiniam“ susisiekimui. 

Triračiai - pigus ir patikimas transportas šeštadienį aplankyti Jonavoje šurmuliuojantį turgų, parsivežti bulvių, morkų, įsimesti kopūsto galvą. Kaip tikina Aleksandras, į vielinį krepšelį telpa du turginiai maišeliai daržovių, kitaip sakant, 40 kilogramų. Pasikrovus su kaupu namo, o dar į kalną, kur kas sunkiau minti nei iš namų. 

Reklama, kuri nekainuoja

Triračiai - ne vien produktams gabenti. Ant jų šonų šviečia nuotaiką keliantys užrašai „Meilė nesibaigia niekada, nes lieka prisiminimai“, „O kodėl kodėl negrįžta jaunystė vėl“, „Miela mano gimtinė, mieli visi takai“, kitokie - vieni iš populiarių dainų, kiti - iš šeimininkės „kūrybos“. Važiuojant vėjyje plazda dvylika spalvotų juostelių, simbolizuojančių mėnesius, šviečia, be abejo, ir atšvaitai, puikiai veikia stabdžiai. Maža to, už Aleksandro triračio balnelio pritvirtintas užrašas „ŠVEICARIJA“, tai - lyg savotiška vizitinė kortelė, gyvenvietės reklama. Dėl to nepyksta nei vietos valdžia, nei policijos pareigūnai. Juk tokia „egzotika“ šiek tiek paįvairina mūsų kasdienybę.

„Matei? šveicarai vėl pasirodė“, - pasklinda gandas per turgų, kai pasirodo šveicariečiai. Daržovių augintojai bent jau žinos, kur jų bulvės ar burokėliai nukeliauja.

Toliausiai keliautojai buvo nusidanginę į Siesikus, pas Janinos gimines. Vykti į kokį nors miestą dar nedrįsta, per daug transporto. Buvo vasarą atriedėję ir į Jonavoje vykusį dviratininkų paradą, tą, kur organizavo sąjūdis „Kritinė masė“. Ypač smagu, kad triračiai - su atstumo skaitikliais. Nuriedi, tarkime, iki gyvenvietės akmens ir žinai, kad tenlink - 400 metrų, nuriedi į Jonavą ir matai, kad įveikei 3 km 700 metrų.

Svajonės - atitrūkti nuo žemės

Janinos valda - devynių arų sklypelis, todėl ūkininke savęs nevadina. Galulaukėje plyti dirva, kurioje telpa svogūnai, žirniai, braškės, žemuogės, avietės. „Gal šį pavasarį pasodinsime ir bulvių, mažiau reikės vežioti“, - planuoja moteris. Beje, jai nesvetimi ir kokie nors daržininkystės eksperimentai. Tarkime, supylė žemes ir trąšas į stačią vielinę talpą, per vidurį prakišo „kaminą“, per kurį galima palieti, ir štai puikiausia vertikali „lysvė“. Tokių darže - jau keletas, pro jų vielinį tinklelį kalasi puikūs braškių daigai.

Dar šaunesnė Janinos idėja - trobelė ant vištos kojelės. Buvo, tiesa, jau anksčiau girdėjusi apie tokį tarzanišką gyvenimo būdą, o kai gal prieš ketverius metus Aleksandras, išklausęs ją ir supratęs, ėmėsi darbo, džiaugsmui nebuvo ribų. Per nepilną mėnesį vyrui pavyko sukalti tokią „trobelę“, kad dabar net turtingi kaimynai galėtų pavydėti. Yra laipteliai, yra balkonas, kelių metrų aukštyje - gyvenamoji erdvė, kur vasarą galima po darbų pailsėti, pasiklausyti paukštelių. „šveicarkalnis“ - akį traukia pavadinimas, ir negali sakyti, jog tai - negražu ar nerimta. 

„Kartą net aplinkosaugininkai atvyko, tikrino, ar medžių nesužalojome, nepriraizgėme vielų. Jokių priekaištų neišgirdome“, - tikina J.Simovičienė.

Ant balkonėlio antai dar vienas šūkis - „O mano svajonė!!!“ Keista, kad su trimis šauktukais. Tačiau ši „smulkmena“, pasirodo, šeimininkei itin svarbi: tarp medžių suręstas būstas jai asocijuojasi su laisve, gamtos galia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"