TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Trumano Capote meilės sielvartai

2009 04 09 0:00
Su M.Monroe rašytojas šokdavo "El Morocco" kavinėje.
Nuotrauka iä G.Clarke knygos
"Capote biografija"

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia nuo sausio 29 d., ketvirtadieniais.

Legendinį XX amžiaus amerikiečių rašytoją Trumaną Capote (1924 - 1984 m.), nors jis pats save viešai kandžiai vadino homoseksualistu, buvo įsimylėję daugybė garsių moterų, tarp jų - ir Jacqueline Kennedy, Marilyn Monroe, Elizabeth Taylor.

Rašytojo mirtis 1984 metų rudenį sukėlė tikrą paskalų ir spėliojimų audrą. Buvo skelbiama, kad "vaikas su senio veidu", keliavęs iš vieno kokteilio vakarėlio į kitą, iš vienos šou programos į kitą, karaliavęs patrauklių ir turtingų moterų gyvenime, be saiko "smaguriavęs" raminamaisiais ir alkoholiu, nusižudė.

Buvo kalbama ir kitaip: kad šis visuomenės liūtas, literatūros įžymybė, skandalingų interviu ir audringų ginčų autorius buvo nužudytas. Paslaptį kaitina ir tai, kad jis mirė ne savo ištaiginguose namuose Niujorke, bet Los Andžele.

Paslapčių virtinė

Niekas negalėjo patikėti, kad Trumanas, vadintas Kišeniniu Herkulu ir Cherubinu, apsvaigęs nuo pinigų ir valdžios, lėkęs paskui savo demonus taip ir nepajėgdamas užbraukti praeities nuo Manhatano iki Venecijos, nuo Taormino iki Paryžiaus, nuo Londono iki Los Andželo ir su kandžiu sarkazmu save vadinęs narkomanu, homoseksualistu, alkoholiku ir genijumi - tikrai nebegyvas.

Ne tik jo mirtis buvo apgaubta nežinios ir triukšmo. Visas rašytojo Trumano Garsia Capote (tikrasis vardas Trumanas Streckfusas Personsas) gyvenimas buvo skandalų ir paslapčių virtinė. O nuostabą kelianti rašytojo išvaizda, geniali kūryba, fenomenali atmintis, jo žavesys ir paperkamas bendravimas, mokėjimas patikti daugybei šalies bei užsienio garsenybių ir turtuolių buvo nepaaiškinamas reiškinys.

Atstumtasis ir nemylimas

Pasaulį Trumanas išvydo dėl to, kad jo septyniolikmetė motina Lilie Mae Faulk per visą nėštumo laikotarpį nerado būdų, kaip juo atsikratyti. Buvusi miestelio grožio karalienė labiausiai už viską mėgo linksmintis. Jo tėvas, nevykėlis prekybos agentas ir smulkus sukčius Archulas (Archas Personsas) bastėsi po šalį.

Vos ketverių berniukas buvo patikėtas trijų motinos seserų senmergių globai. Tiesa, Monrovilyje, kuriame gyveno, Trumanas rado draugę - dviem metais jaunesnę kaimynę Nelle Harper Lee, tokią pat vienišą, kaip ir jis. Kitos mergaitės jos vengė, nes Nelle buvo pernelyg šiurkšti. O Trumanas buvo pernelyg švelnus ir pagal metus gana mažo ūgio, tad bendraamžiai taip pat su juo nežaidė.

T.Capote anksti suvokė meilės ir neapykantos galią. Motina jo, nenormaliai lėtai besivystančio, gėdijosi. Nepažįstami žmonės žvelgė į jį kaip į išsigimėlį. Jis jautėsi esąs atstumtasis, nemylimas, nereikalingas, nieko tikro ir švelnaus iš savo tėvų negavęs. Vardai, ir tie buvo svetimi. Pirmasis - tėvo geriausio mokslo draugo Trumano Moore, o antruoju tapo tėvo darbdavio pavardė. Kai motina ištekėjo už tekstilės prekybininko kubiečio Joe Garsia Capote, Trumanas prarado paskutinę formalią jungtį su tėvu. Jis tapo Garsia Capote.

Pirmoji gerbėja

T.Capote literatūrinius gabumus, ypač jo asmenybės žavesį, pirmoji įvertino Phoebe Pierce. Pati simpatiškiausia Grinvičo aukštesniosios mokyklos mokinė, liekna ir patraukli, didelių rudų akių, žvilgančių tamsių plaukų Phoebe buvo "daugybės paprastų, bet nesutaikomų gabumų derinys". Be to, ji svajojo tapti rašytoja, skaitė intelektualų žurnalą "The New Yorker" ir žavėjosi tais pačiais rašytojais kaip ir Trumanas. O svarbiausia, abu nekantravo baigti mokyklą ir įsilieti į didmiesčio literatūros bohemą.

Netrukus apie Trumaną susibūrė žvitrių ir narsių padūkėlių tuzinas, pasivadinęs Millbrook grupe. Vėliau viena mergina iš tos grupelės pasakys, kad "Trumanas į jų gyvenimą įnešė laimės". Pasak Geraldo Clarke'o knygos "Capote biografija" (Niujorkas, 1988), jie visi "po pamokų rinkdavosi Trumano namuose, rūkydavo patėvio ilgas tamsias kubietiškas cigaretes, gerdavo likerį, vaišindavosi saldainiais ir vaisiais bei šokdavo džiazo ritmu". Penktadienio vakarais nusigaudavo į gretimus miestelius, dažniausiai į Pearl Harborą, kur šokdavo iki paryčių. Dažną savaitgalį Trumanas ir Phoebe išsprūsdavo į Niujorką. Kiekviena tokia kelionė kvepėjo avantiūra. O naktys garsioje Manhatano kavinėje "El Marocco" virsdavo natūraliais, net ekstremaliais spektakliais.

Išskirtinė porelė

Trumanas su Phoebe buvo išskirtinai įdomi porelė. Niekas jam, vos siekiančiam savo draugužės pečius, negalėjo prilygti šokant uždegančius Lotynų Amerikos šokius. Trumanui nebuvo ir lygių pašnekovų. Apsiskaitęs, sumanus, išradingas ir įdomus pasakotojas jis sužibėdavo kiekvieną vakarą. Aplink jį nuolat buriavosi susižavėję klausytojai. Nestigo aplinkinių dėmesio ir jo draugei Phoebe. Skoningai apsirengusi, graži ji stebino ne pagal metus puikiu išsilavinimu, protu, mokėjo neįtikimai pagyvinti pokalbį.

Ieškodami linksmybių abu nusigaudavo ir į kitas garsias Niujorko naktines užeigas. Nors ir buvo pernelyg jauni, Trumanas ir Phoebe sugebėdavo įsiprašyti į "Cafe Society", "Stork Club" ir "Oz" klubus. Tokiais vakarais ar ištisomis naktimis Trumanas būdavo nepaprastai laimingas. Ir apskritai bendravimas su Phoebe jam buvo tarsi likimo dovana.

Aukos nepriėmė

Tačiau kai Phoebe įsimylėjo Trumaną, jų romantiškai platoniškiems santykiams iškilo pavojus. Jis vengė intymumo, bet tulžingai pavydėjo jos kitiems ir kartojo, kad ji "turinti gyventi savo gyvenimą, o jis - savo".

T.Capote mylėjo Phoebe kaip asmenybę, o ne kaip moterį. Jis nenorėjo apsimetinėdamas ar atstumdamas jos skaudinti. Šešioliktojo gimtadienio proga gavusi nuo Trumano dovanų Allano Poe poemų knygą su užrašu: "Like ivy on the wall, love must fall" ("Kaip gebenė nuo sienos, meilė turi nukristi"), ji nusprendė atsisakyti ir intymumo, ir motinystės, kad tik galėtų būti su juo. Trumanas tokios aukos nepriėmė. Ir jiedu išsiskyrė. Phoebe išvyko mokytis į Vermontą, o jis - į Niujorką.

Su trimis draugėmis

1942 metų rudenį T.Capote gyvenimą Niujorke pradėjo dirbdamas pasiuntinuku žurnalo "The New Yorker" redakcijoje. Jautėsi puikiai. Pažįstamų nestokojo. Panašūs jaunatviški išgyvenimai, siekiai ir svajonės suvedė jį su jaunų, patrauklių ir gana skirtingų charakterių niujorkiečių trejetu. Viena iš šio trejeto - apie aktorystę svajojusi Carol Marcus, Trumano vienmetė šviesiaplaukė, bendramokslių vadinta Diplomuota padūkėle. Kita vienmetė - Gloria Vanderbil, iškilios Niujorko šeimos atstovė, garsėjusi kaip turtinga įpėdinė, linko į literatūrą, vaidybą ir tapybą, studijavo menus, reiškėsi kaip mados dizainerė. Jauniausia iš to trejeto - Oona O'Neill buvo garsiausio šalies dramaturgo, Nobelio ir Pulitzerio premijų laureato Eugene'o O'Neillo ir jo antrosios žmonos duktė. Ji gyveno su tėvo palikta motina Manhatane, svajojo apie kiną.

Visi jie turėjo savo svajonių ir mėgo apie jas postringauti, linksmintis Manhatano naktiniuose klubuose, šokti, klausytis to meto orginalios ir populiarios džiazo dainininkės Billie Holiday. Greitai Carol pasišovė užkariauti Holivudą ir ten išvyko. Paskui ją, pamilusi nebyliojo kino legendą aktorių Charlie Chapliną, pasekė ir Oona. Niujorke liko tik Trumanas ir Gloria.

Su Gloria draugystė neiširo metų metus. Jiedu puikiai sutarė, Trumanas vertino jos bičiulystę. Tačiau sulaukusi pilnametystės ir įgijusi teisę į milijoninį palikimą Gloria Laura Madeleine Sophie Vanderbilt tą pačią dieną pademonstravo savo nepriklausomybę. Ji nusipirko audinių kailinius ir išskubėjo į Holivudą.

Pokarinė žvaigždė

Pilnametystę pažymėjo ir T.Capote. Gamtos apdovanotas fenomenalia atmintimi, lavinęs savo literatūrinius gebėjimus, kasdien po kelias valandas jis rašydavo dienoraštį ir apsakymėlius. Kūryboje radęs nusiraminimą, pasitenkinimą, stiprybę ir atgaivą atsidėjo literatūrai. Metė darbą redakcijoje ir debiutavo apsakymu "Miriam" moterų mėgstamame žurnale "Mademoiselle". Apsakymas kritikams padarė stulbinamą įspūdį. Jis buvo įvertintas O.Henry Memorial Award premija, pažymint, kad šis apdovanojimas suteiktas "labiausiai netikėtam jaunajam metų talentui". Kritikai rašytoją pavadino "potencialia pokarinės rašytojų kartos žvaigžde". Prestižiškiausia leidykla "Random House" nedelsdama sudarė sutartį dėl kitos knygos. Tai buvo išskirtinis atvejis: leidykla retai kada spausdino jaunų romantikų kūrinius.

Sulaukė jis ir privilegijuotos menininkų kūrybinės bendrijos dėmesio - kvietimo atvykti į Yaddo koloniją Saratoga Spriengse, esančią netoli Niujorko. Jokių formalių literatūros ar žurnalistikos mokslų nebaigusiam kūrėjui ši kolonija tapo geru specialybės "universitetu". Sėkmingai pradėjęs literato karjerą, jis ėmėsi rašyti stambesnį kūrinį - savo vaikystės išgyvenimus.

Romanas "Kiti balsai, kiti kambariai" kritikų buvo įvardytas kaip moderniosios gotikos pavyzdys ir kaip JAV pietų kultūros fenomenalus įvykis buvo paskelbtas 1948 metais. Kritikų teiginiai, kad rašytojo "spontaniško talento blykstelėjimai nutvieskia tamsiąsias žmogaus sielos gelmes", buvo gana taiklūs. Rašytojas pats prisipažino, kad išsivaduoti iš nelinksmos jaunystės skaudžių prisiminimų jam nepavyko.

Knyga, kuri pasak vertėjo į lietuvių kalbą Laimonto Jonušio, "atspindi dar nesubrendusio, kartais sunerimusio, ieškančio žmogaus vidinį pasaulį", išsilaikė "The New York Times" skelbtame perkamiausių knygų sąraše devynias savaites. Parduota buvo net 26 tūkst. egzempliorių. Jaunasis rašytojas uždirbo net 20 tūkst. dolerių.

Sužavėti skaitytojai siuntė pundus laiškų, skambino telefonu net naktį. T.Capote vardas suskambo ir Europoje. Viena stambiausių Prancūzijos leidyklų - "Gallimard" panoro leisti jo knygas. Anglų rašytojai kvietė jį atvykti į Londoną.

Angeliško veido

Romano sėkmė T.Capote virto savitu prakeiksmu. Gausybė rašytojo fotografijų, padarytų žymaus fotografo Haroldo Halmos, o ypač išspausdintoji ant knygos viršelio, sukėlė daug apkalbų spaudoje. Komentaruose buvo ir nuostabos, ir pašaipos, ir pasibjaurėjimo rašytojo išvaizda.

T.Capote išvaizda buvo tikra gamtos išdaiga. Dvidešimt ketverių rašytojas vis dar buvo angeliško kūdikiško veido su dangiškai melsvomis akimis, kurių bėgantys metai beveik nepakeitė. Vaikiški liko jo balsas ir eisena. Kalbėjo jis vaikiškai švelniu ir verksmingu balseliu. Vaikščiojo lengvai pasišokinėdamas mažais žingsneliais. O ūgis tapo nuolatinio ginčo objektu. Vieni teigė jį esant 162, kiti - 159, o dar kiti - tik 155 centimetrų.

Išvaizda traukė vyrus

Tas nekintantis vaikiškumas, kai kam atrodęs kaip išsigimimas, skatino vyrus globoti Trumaną, o moteris - gailėtis, ginti ir juo pasitikėti. Tačiau niekas nesugebėjo nuimti nuo jo pasmerktojo aureolės. O jis pats užsispyrėliškai ir ambicingai siekė įrodyti pirmiausia savo motinai, netikėjusiai jo gabumais ir plėšiusiai jo rankraščius, esantis gabus. Jis net nesidrovėjo vaizduoti savo kūrinių veikėją panašų į save ne tik veidu, bet ir visu kūnu, pabrėždamas, kad sėdėdamas ant kėdės kojomis nesiekia grindų.

Romanistas ir dramaturgas Jackas Dunphy, ilgus metus buvęs rašytojo intymus draugas, prisiminimų knygoje "Brangus genijus" (Niujorkas, 1987) rašė, kad Trumanas viešumoje buvo "žavingai patrauklus girtuoklių karalius, stebukladaris, nepagaunamas virtuozas". Tuo metu privačiame gyvenime jis virsdavo "kenčiančiu genijumi, kankinamu žalingų polinkių, labai jausmingu, lengvai pravirkstančiu, kartais tragišku ir ironišku, bet visada labai atsargiai bendraujančiu su žmonėmis".

Draugysčių netrūko

Nors ir buvo atsargus, draugų bei artimų bičiulių Trumanas turėjo gana daug. Jo draugai buvo garsūs rašytojai, aktoriai, bankininkai. Jo bičiulės - aukštuomenės damos. Rašytojas buvo kiekvieno vakarėlio siela. Jo šmaikštūs posakiai, atausti patyrusio vyro sarkazmu ir filosofija, visus stulbino. Jo mokėjimas klausyti - visus žavėjo. Režisieriai, knygų leidėjai, televizijos laidų vedėjai vos kartą pabendravę su Trumanu pajusdavo jo asmenybės magiją. Jie siūlė jam bendradarbiauti, dalyvauti televizijos pokalbių laidose ir net vaidinti kino filmuose.

Iš išorės T.Capote gyvenimas buvo panašus į nesibaigiančią šventę. Kiekviena nauja knyga, apysaka ar pjesė sulaukdavo pagyrimų. Kaip skelbė laikraštis "Daily News", po pjesės, perdirbtos iš apsakymo "Namelis tarp gėlių" ir suvaidintos net 165 kartus, Trumanas įsigijo fantastiškų gerbėjų, kurie apmėtė jį rožėmis ir ilgai persekiojo. O Brodvėjaus miuziklo "Žolyno arfa" (taip pat parašytos pagal to paties pavadinimo romaną) spektaklio sėkmę su bičiuliais atšventęs savo mėgstamiausioje kavinėje "El Morosco", tą patį vakarą išskrido atostogauti į Europą. Londone ir Paryžiuje jis alpėjo nuo dėmesio, pagarbos, naujų pažinčių ir viliojančių pasiūlymų.

"Pusryčiai pas Tifanį"

1958 metų pavasarį nauju kūriniu - apysaka "Pusryčiai pas Tifanį" - T.Capote sugėdijo tuos, kurie vis dar abejojo jo genialumu. Pasakojimas apie jaunos merginos nutrūktgalvišką siekį patirti malonumų ir pastangas rasti laimę, nors ir buvo rašomas sunkiai, vienbalsiai buvo pripažintas pačiu patraukliausiu jo kūriniu, o rašytojas paskelbtas geriausiu tų laikų rašytoju. Daug šiltų atsiliepimų sulaukė knygos herojė Holidei arba Holė Golaitli. Pasak literatūrologų, jos "visa esybė, net ir vardas bei pavardė tiksliai simbolizavo invidualybę - moterį, paverčiančią savo gyvenimą švente". Ją rašytojas sumodeliavo pagal šiek tiek lengvabūdes savo jaunystės bičiules: Phoebe Pierce, Carol Marcus, Ooaną O'Neill ir Glorią Vanderbilt. Nerimastingoji Holė šiek tiek priminė T.Capote motiną jaunystėje. Tačiau iš tiesų šį personažą įkvėpė Doris Lilly. Viename laiške rašytojas prasitarė, kad "pirmą kartą pamatęs aukštą liekną mergaitę žaviu veidu, kuris tuo pačiu metu buvo ir linksmas, ir melancholiškas", jis niekaip negalėjo pamiršti "jos gražių akių, kurių spalva primena gerą kavą ar tamsų alų, nušviestą židinio šviesos". Doris balsas jam atrodė turintis "švelnų lėtos, bet ne mieguistos, palaimingos vasaros popietės karštį".

Dviem metais vyresnė už T.Capote, nuoširdi, tiesmukiška ir sąžininga, mėgusi linksmintis Doris buvo jo bičiulės, vieno žurnalo redaktorės, dvynė sesuo. Atvykusi iš Kalifornijos ir nesusiradusi nei darbo, nei milijonieriaus vyro, T.Capote pasiūlius temą ir pavadinimą, parašiusi romaną "Kaip ištekėti už milijonieriaus" (1951 m.), rašytojo draugė turėjo daug laisvo laiko. Jiedviem tikra palaima tapo ilgi pasivaikščiojimai, paskui - pietūs jos bute, pašnekesiai ir net jaukios ilgos pauzės. Kartais Doris vengdavo susitikti su Trumanu. Tada ji valandų valandas kalbėdavosi su juo telefonu.

Skandalas dėl prototipo

Dėl knygos "Pusryčiai pas Tifanį" herojės prototipo kilo skandalas. Manhatane gyvenusios kelios jos bendrapavardės sujudo reikšti rašytojui savo pretenzijų. Du kartus ištekėjusi ir du kartus išsiskyrusi, praktikuojanti romanistė ir kačių mylėtoja Bonnie Golightly apkaltino rašytoją "įsibrovus į jos asmeninį gyvenimą ir ją apšmeižus". Ji net pareikalavo 80 tūkst. dolerių kompensacijos už moralinę žalą. Skundas, nepasiekęs teismo, virto išskirtine knygos reklama. Nors apskritai jai didelės reklamos neprireikė. Kritikai ir skaitytojai žavėjosi knygele, kupina švelnumo, meilės, gyvenimo džiaugsmo ir kasdienybės vargų.

Moterų psichologas

Knygoje aprašyti jausmai slėgė ir paties T.Capote praeitį. Tokiais jausmais jis grindė ir dabartį. Nepatyręs motinos meilės, kiekvienoje sutiktoje moteryje jis ieškojo švelnumo, dėmesio, atjautos ir meilės. Tačiau asmeniškai rašytojo nepažinojusieji tvirtino, kad "nė viena moteris nesutiktų gultis į lovą su tuo nevykėliu didžiaakiu neūžauga". Tačiau daugelis moterų žavėjosi rašytoju ir jį mylėjo. O T.Capote gebėjo įsibrauti į pačias jų sielos gelmes. Rašytojas tarsi psichologas gerai suprato moteris ir mokėjo jas pavergti "pastabiu žvilgsniu ir aiškiu protu". Jis pavergdavo jas ir meiliu žodžiu.

T.Capote visas savo artimas bičiules - iškilias aukštuomenės damas, garsias kino aktores, žymias literates - vadino gulbėmis. Vienos buvo elegantiškiausios pasaulio moterys, mados dievaitės, kitos - įžymios, turtingos, daug iškentėjusios, o kai kurios - savaip nelaimingos. Jos atskleisdavo rašytojui savo paslaptis, pasidalydavo su juo slapčiausiomis svajonėmis. O rašytojas, kaip retas kitas, mokėjo išklausyti ir paguosti, gebėjo suprasti ir patarti. Jis buvo nepakeičiamas palydovas ne tik joms išsiruošus į teatrą ar restoraną, bet ir į keliones po šalį ar užsienį. Trumanas buvo laukiamas svečias savo draugių ištaiginguose namuose. Jis vasarojo jų rezidencijose Kalifornijoje ir Europoje, plaukiojo jų jachtomis po Viduržemio jūrą.

Anenettes Tapert ir Dianos Edkins biografinių esė bei fotografijų knygoje "Stiliaus jėga" ( Niujorkas, 1994) išvardytos penkios rašytojo artimiausios draugės: Gloria Guinness, C.Z.Guest, Babe Paley, Slim Keith ir Jacqueline Bouvier Kennedy. Tačiau jo draugija džiaugėsi ir Katherine Graham, Pamela Churchill Harriman, Lee Radziwill, Marella Agnelli, Marilyn Monroe, Elizabeth Taylor ir kitos legendinės tų laikų moterys, kurių gyvenimai galėjo tapti puikiausių romanų siužetais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"