TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Trumano Capote meilės sielvartai

2009 04 23 0:00
Milžiniškas, prašmatnus T.Capote pokylis dar labiau išgarsino rašytoją ir apdovanojo naujomis pažintimis.

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia nuo sausio 29 d. ketvirtadieniais.

Amerikiečių rašytojo T.Capote (1924-1984) draugyste taip pat mėgavosi anglų aristokratė Pamela Churchill Hayward, buvusi sero Willstono Churchillio marti. Simpatiška, inteligentiška, ambicinga anglų barono Edwardo Digby duktė, mokslų siekusi Miunchene ir Paryžiuje, mokėjo valdyti vyrus. Ji gyveno linksmai, tarsi žengtų savo prosenelės ledi Jane Digby, XIX amžiaus kurtizanės, garsėjusios egzotinėmis kelionėmis ir skandalingu gyvenimu, pėdomis. Būdama Randolfo Churchillio žmona ji nevengė meilės intrigų. O išsiskyrusi su juo net penkerius metus Paryžiuje buvo Gianni Agnelli, "Fiat" automobilių gamyklos paveldėtojo, meilužė. Būtų tapusi ir jo žmona, jei ne turtuolio motinos grasinimas nusiskandinti Venecijos kanale.

Prigludusi prie garsaus ir turtingo barono Elie'o de Rothschildo krūtinės, bet taip ir neįstengusi išskirti jo su žmona, Pamela rado kitą. Brodvėjaus prodiuseris Leandas Haywardas metė žmoną ir iš Paryžiaus sugrįžo į Niujorką drauge su ja. Po jungtuvių Nevadoje 1960 metų gegužę Pamela tapo penktąja L.Haywardo žmona.

T.Capote mėgo Pamelą, tačiau ji, nors ir turėjusi "fantastišką skonį", atrodė stebėtinai primityvi. Jis įtarė ją neskaitant knygų ar laikraščių, išskyrus visuomenės kronikos apkalbų skiltis. Be to, T.Capote neklydo sakydamas, kad ji - "geiša, kuri padaro kiekvieną vyrą laimingą, tik jie nenori jos vesti".

Naudojosi svetingumu

Įtakingų moterų prielankumas ir net meilė bei globa išvadavo T.Capote nuo visų buities rūpesčių. Jam net nereikėjo turėti nuosavo kampo. Jei ir nuomojo atsitiktinius kambarius, tai juose neužsibūdavo. Turtingų bičiulių namuose jam visuomet būdavo skirtas kambarys, prabangiose jų jachtose - atskira kajutė, o asmeniniuose jų lėktuvuose - geriausia vieta. Jis buvo laukiamas ir dažnas svečias Baltuosiuose rūmuose Johno ir Jackie Kennedy apartamentuose, garsioje Williamo ir Barbaros Paley viloje Jamaikoje Bahamuose, ar Stanislaso ir Lee Radziwillų rūmuose Londone, Pamelos Churchill Hayward jachtoje Viduržemio jūroje. Su ja praleido "1012 arabiškų naktų pasaką".

Aristokračių draugija

Nevengdavo rašytojas susitikimų ir su žaviąja turtuole Gloria Vanderbilt, vėl pasirodžiusia Niujorke. Kalifornijoje pakeitusi tris sutuoktinius: kino agentą Pasquale'ą Johną DiCicco'ą arba Patą DiCicco, žavingiausią Holivudo vyruką, lenkų kilmės dirigentą Leopoldą Stokowskį ir kino režisierių Sidney Lumetą, ji parvyko su kino scenaristu, rašytoju Wyattu Emory Cooperiu. Šiek tiek vaidinusi ir garsėjusi akvarelėmis, pastelėmis ir tapytais paveikslais, Gloria labiau krypo į madų pasaulį.

Rinktiniam rašytojo bičiulių būriui priklausė ir italų aristokratė, naujos krypties menininkė Marella Caracciolo di Castagneto, Italijos Didžiojo kryžiaus ordino kavalieriaus, "Fiat" karaliaus, vieno iš penkių stilingiausių pasaulio vyrų Gianni Agnelli žmona. Ją T.Capote vadino "europiete gulbe Nr.1".

Trejais metais jaunesnė už rašytoją, baigusi meninės fotografijos studijas Šveicarijoje ir Prancūzijoje, Marella dirbo madų žurnalo "Vogue", leidžiamo Italijoje, meno redaktore. T.Capote su ja ir jos vyru susipažino keliaudamas po Europą drauge su L.Radziwilli. O po viešnagės sutuoktinių Marellos ir Gianni namuose Dalmatinų pajūryje ir keleto dienų plaukiojimo jų jachta Viduržemio jūra, rašytojo ir turtuolių italų pažintis virto artima draugyste.

Bičiulystė su aktorėmis

Susitikinėjo T.Capote ir su garsiąja kino žvaigžde, Holivudo sekso simboliu Marilyn Monroe, tuometine dramaturgo Arthuro Millerio žmona. Bičiuliavosi ir su legendine kino žvaigžde Elizabeth Taylor, gėrėjosi jos triukšmingumu, puikiu humoro jausmu ir inteligentišku gyvybingumu. Ji pirmoji patardavo jam perskaityti įdomią knygą - garsaus autoriaus nežinomą romaną. O jis buvo jos keturių santuokų liudininkas ir žinojo, kad vienas vienintelis Mike'as Toddas tikrai ją mylėjo.

Detektyvinė istorija

Nei žavios jo "gulbės", nei triukšmingi vakarai didelėse ar intymiose kompanijose, nei dažnos kelionės po šalį ir atostogos užsienyje netrukdė rašytojui kurti. Dar ankstyvoje jaunystėje įpratęs rašyti kasdien, jis laikėsi šio įpročio. Net norėjo išbandyti naują kūrybinį žanrą - dokumentinę prozą. Ir kai 1959 metų lapkričio 16 dieną "The New York Times" laikraštyje perskaitė apie Kansase išžudytą turtingo fermerio šeimą, suprato: išmušė išbandymo valanda. Jis nedelsdamas pasikvietė talkon savo vaikystės dienų Alabamoje geriausią žaidimų draugę, buvusią tikrą padaužą Nelle Harper Lee. Tokiam nemaloniam ir kruopščiam darbui kaip rinkti medžiagą ne grožiniam romanui, Nelle turėjo tinkamų savybių. Pirmiausia, ji buvo studijavusi teisę. Antra, jau išleidusi keturias knygas. Jos pirmas romanas "Nužudyti strazdą giesmininką", beregint tapęs paklausiausiu, gavo net Pulitzerio premiją. Beje, pagrindinis veikėjas - tai T.Capote, jos jaunystės žaidimų draugo ir laimingų dienų liudininko kopija. Ir trečia, Nelles užsispyrėlės charakteriu, stropumu ir draugiškumu buvo galima pasikliauti be jokių išlygų. Be to, ji gyveno Niujorke nevaržoma jokių įsipareigojimų: kaip britų užsienio oro linijų korporacijos darbuotoja, jau buvo išleista į atsargą.

Nors Nelle buvo darbšti ir turėjo tiesiog fenomenalią rašytojo atmintį, darbas truko net šešerius metus ir atėmė daug jėgų. Visa laimė, kad T.Capote gebėjo pažodžiui įsiminti ir atkurti ilgus pokalbius, nuteistųjų pasakojimus ir tardymo eigas, per kurias buvo neleidžiama užrašinėti. Ne mažiau įtampos teko patirti susirašinėjant su nusikaltėliais, lankant juos kalėjime. Pagaliau teismo nuosprendis bei mirties bausmės įvykdymas pareikalavo iš rašytojo kur kas daugiau emocinės ištvermės, nei iš anksto įsivaizdavo. Tuomet, pasak paties T.Capote, jis įprato gerti, nes "tas vienišumas, į kurį buvo pasitraukęs dėl to romano, buvo apverktinas."

Milžiniškas pasisekimas

Romano "Šaltakraujiškai" (kitomis kalbomis "Šaltu krauju", "Nesudrebėjus", "Paprasta žmogžudystė" ir panašiais pavadinimais) pasirodymas 1966 metais virto tikra sensacija. Literatūrologai paskelbė T.Capote pradėjus naują literatūros sritį - dokumentinę beletristiką. Gyrė jį kaip talentingą žurnalistą. Susidomėjimas nepriekaištingai tiksliu ir tikroviškų detalių gausiu romanu buvo įstabus. Rašytojo vardas ėjo iš lūpų į lūpas, iš valstijos į valstiją, iš žemyno į žemyną. Žiniasklaida tiesiog pakvaišo. Vienu metu net dvylika stambiausių šalies periodinių leidinių skelbė gan išsamius straipsnius knygos autorių ir jo kūrybą. T.Capote veidas puikavosi keliuose "Newsweek" žurnalo viršeliuose. Žurnalas "Life" sumušė savo rekordą: jis pateikė skaitytojams aštuoniolikos puslapių - patį ilgiausią kada nors skirtą pasakojimą apie literatus. Laikraščiai bene kasdien liaupsino rašytoją ir skelbė romano recenzijas. Neatsiliko radijas ir televizija. Elektroninė švieslentė Niujorko centre kurį laiką nesiliaudama citavo romano ištraukas.

T.Capote vos nepaskendo užtvindytas to didžiulio dėmesio. Atsitokėjęs atsisakė duoti interviu, nepriėmė siūlymo dalyvauti TV laidoje. Jis net dingo iš Niujorko, T.Capote išskubėjo į Europą.

Pagaliau suaugo

Didžioji žvaigždžių valanda, didysis triumfas pakeitė rašytoją. Jis išsilaisvino iš keistuolio, egzotiško, ekscentriško berniuko, glūdėjusio jo sieloje. Atėjo laikas keturiasdešimt dvejų žinomam ir vienam geriausių rašytojų Amerikoje pagaliau suaugti. O ir pinigai, spaudos žiniomis, pasiekė net dviejų milijonų dolerių sumą. Ir jis ėmė mėgautis kai kuriais brangiais gyvenimo malonumais: deimantų papuošalai vienai kitai brangiai bičiulei, seno "Jaguaro" pakeitimas į naujausio modelio "Ford Falcon", Manhatane nauji nuosavi apartamentai, kuriuos apstatė antikvariniais baldais.

Be to, Trumanas sumanė surengti milžinišką pokylį. Vakaro garbės šeimininke sutiko būti milijonierė, spaudos magnatė, žurnalo "Newsweek" ir laikraščio "The Washington Post" savininkė, geležine ledi vadinama Katherine Graham. Garsaus finansininko, pirmojo Pasaulio banko prezidento Eugene'o Meyerio duktė, Philipo Grahamo, laikraščio "The Washington Post" leidėjo ir akcininko, nusižudžiusio 1963 metais dėl maniakinės depresijos priepuolio, našlė, keturių vaikų motina K.Graham tebuvo keturiasdešimt devynerių metų. Ji, įkalbėta draugų ir ypač rašytojo T.Capote, vadovavo laikraščio leidybai ir pasiekė tikrą pripažinimą - tapo ryškia figūra ne tik Vašingtone ar Niujorke, bet ir visoje šalyje. Daug vėliau jos vardas bus įrašytas į Amerikos istoriją kaip talentingos žurnalistės, redaktorės ir moters, privertusios atsistatydinti JAV 37-ąjį prezidentą Richardą M.Nixoną.

Garbės šeimininke rašytojas pasirinko Katherine ne tik dėl to, kad ją mylėjo ir gerbė. K.Graham buvo galingiausia valstybės moteris, ir šalies laikraščiai nebuvo linkę nutylėti būsimo pokylio. Gražiausioje bei didžiausioje Niujorko pokylių salėje įvykusi puota buvo detaliai aptarta ir plačiai nušviesta. Įžymus Amerikos žurnalistas Leo Lermanas laikė jį "didžiausiu T.Capote kūriniu".

Tas nepaprastas vakaras išliko įamžintas Deborah Davis knygoje "Šimtmečio pokylis" (Niujorkas, 2006). Jis minimas George'o Plimtono biografijoje "Trumanas Capote" (Niujorkas, 1997) bei visuose kituose panašiuose veikaluose. Be to, jis ilgus metus gyvavo kaip savotiškas etalonas, nes kiekvienas kitas pokylis buvo lyginamas su juo.

Linksmybių karalius

Puotos sumanytojas T.Capote virto visagaliu. Jo vardas įgavo naują reikšmę, nelyginant Rockfelerio parašas ant čekio ar burtažodis, atidarantis visas duris. Rašytojo dalyvavimas garantuodavo sėkmę kiekvieną kartą, ar tai būtų kokteilių vakarėlis, ar kviestiniai pietūs. Rašytojas buvo vadinamas Rex Bibendi - King of the Revels, o tai reiškė, kad jį karūnavo Linksmybių karaliumi. Ir ne tik linksmybių. Jis, kviečiamas į televizijos pokalbių laidas, tarsi Manhatano šeimininkas keliavo iš vienos pramogų programos į kitą. Kaip pastebėjo vienas rašytojo draugas, pirmą kartą galėdamas gyventi išlaidaudamas, T.Capote elgėsi tarytum Romos imperatorius." Vis dažniau pasigirsdavo vardijant jo turtus: valdas Verbiere, studiją Sagaponake, namus Palm Springse ir Šveicarijoje. Apie juos ir patį rašytoją ėmė sklisti legendos.

Plačiai buvo aptarinėjamas ir rašytojo prietaringumas bei įpročiai. Teigiama, kad T.Capote neskrisdavo lėktuvu, jei jame pamatydavo tris vienuoles, neleisdavo, kad peleninėje būtų trys nuorūkos. Michelis Schneideris knygoje "Įsivaizduojamos mirtys" (Paryžius, 2003), pabrėždamas, kad rašytojas gyvenimą praleido kaip "neperprantama persona", rašė, kad jis "augindavo labai ilgus kojų nagus ir lankytojus priiminėdavo basas. Plačiais mostais vėduodamasis vėduokle, it prastas aktorius kalbėdavo aukštu, silpnu ir pratisu balsu. Nutaisydavo lepaus ir pavargusio vaiko veidą" (vertė D.Bučiūtė). Daugelyje knygų apie rašytoją užsimenama, kad jis labiausiai iš visų gėlių mėgo geltoną rožę ir nepraleisdavo progos pagirti savo genialumą. Jis net vadino save "žodžių Paganiniu", ir buvo įsitikinęs, kad vos tik ištaria kokį žodį, šis "pakimba ore ir sklando virš žemės tol, kol jis to nori".

Su kunigaikštiene

Biografai užsimena, kad tuo metu T.Capote tarsi monarchas nuolat būdavo su elegantiška ir nepriekaištingai gražia, gerų akių, liekna tamsiaplauke kunigaikštiene Lee Radziwill. Taip dažnai visur rodydavosi drauge, kad rašytojo bičiulė, laikraščio "New York Daily News" žurnalistė Suzy Knickerbocker po 1967 metų televizijos "Emmy" apdovanojimo iškilmių viešai papriekaištavo. Jos nepasitenkinimą sukėlė tai, kad apdovanojimo, skirto rašytojui už ekranizuotą apsakymą "Kalėdų prisiminimai", jis atsiimti atvyko drauge su kunigaikštiene. Savo paskalų skiltyje žurnalistė pareiškė, kad "kunigaikštienei nederėtų visą laiką vienai būti šalia Trumano, nes, kaip ir anksčiau, jį matyti nori ir kitos"...

Prisipažino, kad myli

Toks viešas "pagrasymas pirštu" davė priešingą rezultatą. Rašytojas, tarsi paauglys, apsvaigęs ir sužavėtas "brangiosios kunigaikštienės", prisipažino "mylįs ją, mylįs ją visą: kaip ji žiūri, kaip ji juda, kaip ji galvoja". Žurnale "Vogue" išgyrė jos išorinį ir vidinį grožį. Kunigaikštienė tuo pačiu atseikėjo Trumanui, laikė jį artimiausiu draugu. Su juo aptardavo pačius rimčiausius savo gyvenimo klausimus. Ir kai L.Radziwill santuoką ištiko krizė, niekas iš artimųjų nekaltino rašytojo. Jie žinojo, kad plaukiodama jachta po Viduržemio jūrą su graikų milijonieriumi Aristotle Onassis įsivėlė į meilės nuotykį ir pareikalavo vyro skyrybų, tačiau jų negavo, ir T.Capote teliko guosti kunigaikštienę, darant iš jos aktorę.

Vis dėlto, amžininkų teigimu, Lee nepriklausė T.Capote deivių panteonui. Jai stigo "identiškumo, išskirtinių ypatybių", visiškai neturėjo ir vaidybos gabumų, dėl to jos aktorės karjera nesusiklostė. Abiem teko tą "kvailą nuotykį" kuo greičiau pamiršti.

Neišsipildę siekiai nepakenkė kunigaikštienės ir rašytojo draugystei. T.Capote gavo dovanų puikią auksu aptaisytą papirosinę. Joje buvo išgraviruotas įrašas: "Mano prašymo vykdytojui su meile. Lee". Jiedu susitikinėjo kaip susitikinėję, tik gal kiek rečiau. Bet kiekvieną kartą lankydamasis Europoje jis svečiuodavosi Radziwill namuose Londone, plaukiodavo jachta Viduržemio jūroje ir lydėdavo ją į keliones.

Guodėjas

Didžiojo šėlimo laikotarpiu T.Capote dažnai būdavo ir kitos gan patrauklios moters draugijoje. Joanne Carson, kurią rašytojas sutiko rašydamas romaną "Šaltakraujiškai", buvo populiariausios JAV televizijos pramoginės laidos vedėjo Johnny Carsono antroji žmona ir gyveno kaimynystėje tame pačiame name. Pavergta nerimo ir depresijos, ji pasidavė visuotiniam susižavėjimui, pamilo rašytoją, garbino lyg dievuką ir jo žodžiuose rasdavo paguodos.

Nelinksma vaikystė, varginantis stiuardesės darbas ir nesėkmingas bandymas tapti kino žvaigžde, Joanne stumtelėjo į J.Carsono glėbį, tačiau santuoka laimės neatnešė. J.Carsonas turėjo savų problemų. Greitai pasigeriantis, grubus su bendradarbiais, jis buvo nepakenčiamas ir piktas ne tik darbe, bet ir namuose. Joanne džiaugsmo neteikė ir meilužis. Jis buvo vidutinybė.

Tik T.Capote suprato ją. Tik su juo ji galėdavo išsikalbėti apie viską į valias. Ir nors rašytojas laikė ją nuobodžia, nesipriešino jos apsilankymams, nepykdavo, kad dažną naktį skambindavo jam telefonu. Ji gyrėsi esanti jo mūza, džiaugėsi jo nurodymais kaip rengtis ir sakė "gyvenanti šildydamasi jo pagyrimų šviesoje". O ir pats T.Capote mielai viešėdavo jos namuose Los Andžele. Turėjo atskirą kambarį ir, pasak M.Schneiderio, mirkdavo trisdešimt trijų laipsnių baseine ir kęsdavo kantrų motinišką jos dėmesį.

Be J.Carson rašytojo bičiulių, aukštuomenės garsenybių, "gulbių" pulke tuo laikotarpiu pasirodė ir aštuoneriais metais vyresnė, populiari, stilinga britų bankininko sero Kennetho Keitho žmona ledi Slim Keith (tai buvo trečioji jos santuoka). Susidraugavo jie greitai. Ji gerai suprato T.Capote, juo žavėjosi, dažnai keliaudavo drauge. Ji pirmoji perskaitė romano "Šaltu krauju" rankraštį ir neapsiriko pavadindama knygą šedevru. Ji laikė rašytoją vienu iš trijų ar keturių pačių ryškiausių žmonių, kada nors jos pažinotų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"