TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Trumano Capote meilės sielvartai

2009 04 30 0:00
Šlovės ir meilės spinduliai, kuriuos T.Capote maudėsi, netikėtai išblėso 1976 m.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia nuo sausio 29 d. ketvirtadieniais.

Didžiojo šėlimo laikotarpiu amerikiečių rašytojas T.Capote (1924-1984) dažnai būdavo ir kitos gana patrauklios moters draugijoje. Joanne Carson, kurią rašytojas sutiko rašydamas romaną "Šaltakraujiškai", buvo populiariausios JAV televizijos pramoginės laidos vedėjo Johnny Carsono antroji žmona ir gyveno kaimynystėje tame pačiame name. Pavergta nerimo ir depresijos, ji pasidavė visuotiniam susižavėjimui, pamilo rašytoją, garbino lyg dievuką ir jo žodžiuose rasdavo paguodos.

Nelinksma vaikystė, varginantis stiuardesės darbas ir nesėkmingas mėginimas tapti kino žvaigžde Joanne stumtelėjo į J.Carsono glėbį, tačiau santuoka laimės neatnešė. J.Carsonas turėjo savų problemų. Greitai pasigeriantis, šiurkštus su bendradarbiais jis buvo nepakenčiamas ir piktas ne tik darbe, bet ir namie. Joanne džiaugsmo neteikė ir meilužis. Jis buvo vidutinybė.

Tik T.Capote ją suprato. Tik su juo Joanne galėjo išsikalbėti apie viską į valias. Ir nors rašytojas šią moterį laikė nuobodžia, nesipriešino jos apsilankymams, nepykdavo, kai dažną naktį skambindavo jam telefonu. Ji gyrėsi esanti T.Capote mūza, džiaugėsi jo nurodymais kaip rengtis. Rašytojas mielai viešėdavo Joanne namuose Los Andžele, turėjo ten atskirą kambarį ir kantriai kentė motinišką jos dėmesį.

Be J.Carson rašytojo bičiulių, aukštuomenės garsenybių, "gulbių" pulke tuo metu pasirodė ir aštuoneriais metais vyresnė populiari bei stilinga britų bankininko sero Kennetho Keitho žmona ledi Slim Keith (tai buvo trečioji jos santuoka). Susidraugavo jie greitai. S.Keith gerai suprato T.Capote, juo žavėjosi, dažnai keliaudavo drauge. Ji pirmoji perskaitė romano "Šaltu krauju" rankraštį ir neapsiriko pavadindama knygą šedevru.

Dienoraštis virto romanu

Šlovės ir moterų meilės spinduliai, kuriuose maudėsi T.Capote, netikėtai užgeso 1976 metais. Po romano "Šaltakraujiškai" nieko svarbesnio nepaskelbusį rašytoją aukštuomenė jau laidojo. Nors jis gyrėsi rašantis autobiografinę knygą "Išklausytos maldos", būsiančią prancūzų rašytojo Marcelio Prousto romanų "Prarastojo laiko beieškant" amerikietišku analogu, juo niekas nebetikėjo. Tik spalio mėnesį, kai žurnalas "Esquire", o netrukus ir leidykla "Randou House" išspausdino romano fragmentus "Neišlepintas monstras" ir "Keit Maklaud", visi sukluso. Ir sunerimo. Kūriniai buvo parašyti remiantis T.Capote dienoraščiu ir šiek tiek paremti gandais, o kaip pirmojo fragmento pagrindas buvo panaudotas žinomo homoseksualo realus gyvenimas.

"Keit Maklaud" buvo aprašyta vieno milijonieriaus nelaimingos mirties ir žmogžudyste įtartos jo žmonos istorija. Kūrinys prikėlė iš užmaršties kelių dešimtmečių senumo panašią aktorės Ann Woodward dramą, ir kalbos apie ją vėl atgijo. Juo labiau kad prieš septynias dienas 60 metų aktorė nusižudė. Pasigirdo spėjimų, kad A.Woodward galėjo perskaityti nežinia kieno iš redakcijos jai perduotą signalinį žurnalo numerį, atpažinti save ir išsigąsti. Tačiau aktorės savižudybė su T.Capote kūriniu rimtai nebuvo siejama.

Herojai atpažino save

Rimtesnių pasekmių turėjo dar viena autobiografinės knygos dalis, kuri vadinosi "La Cote Basque, 1965". Pasakojimas apie vieno žymiausių ir elegantiškiausių prancūzų restorano "Manhatane La Cote Basque" nuolatinius lankytojus prilygo bombos sprogimui. Su faktinėmis smulkmenomis, remdamasis dienoraščiu, T.Capote aprašė 1940-1965 metų įvykius, juos pradėdamas ledi Inos Kulbirt ir jos draugo susitikimu gatvėje. Kritikų teigimu, abu romano veikėjai - tikslios paties rašytojo kopijos. Tačiau vaizdžiai aprašytos ledi Inos akys vertė spėlioti. Tai galėjo būti Babes, jos sesuo Betsey Whitney ar net rašytojo jaunystės draugė Carol Marcus Saroyan Mattham. Ir nors anglų princesė Margaret, J.Kennedy Onassis ir daugelis kitų T.Capote mylimų "gulbių" bei jų vyrų buvo pavaizduoti išgalvotais vardais, visi save atpažino. Tas didelis būrys lengvai atpažįstamų aukštuomenės ponių ir ponų buvo gana piktai, bet talentingai išplakti.

Mylimosios nusigręžė

Pasigirdo balsų, esą pažeidęs visuomenės žaidimo taisykles rašytojas turi būti nubaustas. Daugelį artimų bičiulių ir draugų, moterų, kurios garbino rašytoją, kankino nežinia, kam dar gali ryžtis T.Capote. Kilęs didelis triukšmas neapsiėjo be teismų, kurių būta per dvidešimt. Tačiau svarbiausia - bičiuliai ir mylimosios tiesiog nusigręžė nuo rašytojo.

Gloria Vanderbilt, sutapatinusi save su viena pikta, neturinčia nei grožio, nei humoro veikėja, tvirtino spjausianti Trumanui į jo niekšišką veidą. Be galo įskaudinta ir praradusi bet kokį pasitikėjimą rašytoju Slim Keith atsitvėrė tylos siena. Mandagiu šaltumu nuo rašytojo atsiribojo ir J.Kennedy, A.Onassis našlė bei jos sesuo kunigaikštienė Lee Radziwill. Gražioji ir švelnioji italė Marella Agnelli, daugybę kartų drauge su juo plaukiojusi jachta po Viduržemio jūrą, negalėjo prisiversti ištarti T.Capote vardo.

Tačiau labiausiai įsižeidė Babe Paley, romano veikėją Sidnėjų Dilaną sutapatinusi su savo vyru Williamu. Viską, ką rašytojas rašė apie Dilaną: jo silpnybes, kompleksus ir neištikimybę, moteris priėmė kaip baisiausią pažeminimą. Ji, kuri juokaudavo mylinti T.Capote labiau nei vyrą ir vaikus, kuri sakė, kad galėtų patirti su juo meilės nuotykį, pasijuto visiškai sužlugdyta. Juo labiau kad užklupta plaučių vėžio, nebeturėjo jėgų gyventi ir jam atleisti. Nepriėmė nei širdį draskančių rašytojo laiškų, nei gėlių. Jos nepalenkė jo ašaros, B.Paley laikė T.Capote mirusiu.

Dėl šios istorijos rašytojas smarkiai apsiriko. Paviešindamas Williamo S.Paley neištikimybę žmonai, jis tikėjosi atkeršyti už nelaimingą Babe gyvenimą... Tačiau Williamas knygoje savęs net neatpažino.

Panieka nubloškė į bedugnę

T.Capote sunegalavo. Ir tai buvo ne tik kūno, bet ir sielos kančia. Pusiau išgalvotomis istorijomis viešai auklėdamas aukštuomenę, gyvenusią apkalbomis ir gandais, rašytojas sumokėjo gana didelę kainą. Jis prarado draugus ir pažįstamus. Jų panieka nubloškė jį į gilią bedugnę. Kiekvienas rašytojo mėginimas pakilti, kiekviena kūrybos publikacija suteikdavo progą viešiems pasvarstymams apie jo girtuoklystę, nelaimingus eismo įvykius ir ligonines, į kurias jis dažnai pakliūdavo. Ištikimiausi, atsidavę ir norintys jam padėti teliko vos penki bičiuliai.

Nepaliko likimo valiai

Ant rašytojo visiškai nepyko rašytoja Harper Lee. Pažinta ankstyvoje jaunystėje, švelniais šešėliais plazdenusi iš vieno T.Capote apsakymo į kitą, ji apsipildavo ašaromis vos išgirdusi jo vardą. H.Lee nepaliko rašytojo nelaimėje. Nenusisuko nuo rašytojo ir C.Z.Guest, neseniai pati išgyvenusi neviltį. Per nelaimingą atsitikimą nukritusi nuo žirgo ir smarkiai susižeidusi ji žinojo vienatvės kainą ir iš T.Capote sulaukė paramos. Jo raginama ir padedama C.Z.Guest sėkmingai leido iliustruotas gėlininkystės knygas. Dabar ji globojo ir saugojo rašytoją, kad šis neprisigertų, kviesdavo drauge leisti laiką.

Rašytojas šiek tiek nusiramindavo ir Naujosios Meksikos valstijoje. Jo sena bičiulė Mary Louise Aswell, buvusi žurnalo "Harper's Bazaar" leidėja, kelių knygų autorė turėjo įkūrusi anoniminių alkoholikų kliniką. Joje rašytojas sustiprėdavo, nuramindavo savo iškamuotą sielą. Tačiau vos atsidūręs Niujorke, o į jį T.Capote nuolat veržte veržėsi, vėl puldavo gerti. Kartais pradingdavo ištisas dienas ir negalėdavo prisiminti, kur buvęs ir ką veikęs.

Nepaliko T.Capote likimo valiai ir jo ilgametis intymusis draugas rašytojas Jackas Dunphy. Jis rūpinosi Trumanu, nors jų santykius įvairino neištikimybė, pavydas, alkoholizmas, išsiskyrimai ir susitaikymai. Bet iš Šveicarijos, kur dažniausiai gyvendavo J.Dunphy, T.Capote grįždavo žvalus bei sustiprėjęs, nors ir žinojo, kad geriausias jo gyvenimo laikas - jau praeitis. Jis suvokė esantis nelaimingas alkoholikas.

Palaužė Barbaros mirtis

Babe arba Barbara Paley, Trumano didžioji meilė, jo "gulbių gulbė" mirė nuo plaučių vėžio 1978 metų liepos 6 dieną savo namuose Long Ailende. Mirė jam taip ir neatleidusi, net uždraudusi dalyvauti laidotuvėse. Našlys W.S.Paley, nors ir buvo gailestingas rašytojui, pakluso žmonos valiai.

B.Paley mirtis visiškai palaužė T.Capote. Beprotiškai mylėjęs Barbarą, laikęs ją viena iš trijų didžiųjų pasaulio gražuolių (kitos dvi buvo Gloria Guinness ir Holivudo žvaigždė Greta Garbo) jis krėtė vieną kvailystę po kitos. O girdamasis labai artimais ryšiais su buvusia pirmąja šalies dama Jackie Kennedy taip supykdė Lee Radziwill, kad ši nesusivaldžiusi per vieną vakarėlį visiems girdint pavadino rašytoją "šlykščia sena varle." Šis įžeidžiamas epitetas dar kartą nuskambėjo praėjus dešimčiai dienų po B.Paley laidotuvių. Šį kartą jį girdėjo milijonai Niujorko televizijos Stanley Siegalo pokalbių laidos žiūrovų. Ir tai pasakė pats T.Capote. Apgirtęs, pykstantis ant viso pasaulio jis negailestingai išjuokė L.Radziwill, pabrėždamas, kad save laikanti kunigaikštiene ji iš tikrųjų yra "paprastos virėjos duktė". Jis vapaliojo apie gausų jos meilužių būrį, apie jos neapykantą seseriai J.Kennedy, kuri nuviliojo nuo kunigaikštienės meilužį A.Onassi ir už jo ištekėjo. Išpuolį prieš buvusius draugus ir pažįstamus rašytojas baigė pažadu nusižudyti, nes tik taip "gali išpirkti savo nusikaltimą B.Paley".

Rašytojo demonai

Pasak spaudos, šis skandalingas pasirodymas per televiziją buvo tikrų tikriausia drama. Juo labiau kad T.Capote įniršis akivaizdžiai blėso, o pasiryžimas mirti - ne. Jo gyvenimas virto savotiška lėta savižudybe. Rašytojas nervingai blaškėsi iš vienos vietos į kitą: iš Niujorko į Kaliforniją, iš jos į Šveicariją ir vėl atgal. Jo mintyse viena po kitos nuolat kilo naujos idėjos. Tačiau rašytojas viską darė karštligiškai ir labai išsiblaškęs. Energijos jam teikė tik alkoholis ir vaistai. Be jų T.Capote jau nebemokėjo gyventi. Kai alkoholis nustodavo veikti, ramindavosi tabletėmis. Dvasinio rašytojo atgimimo nepaskatino ir fizinis "atsinaujinimas": plastinė operacija, sumažėjęs svoris ir dirbtinai atauginti plaukai.

Negelbėjo ir 1980 metais išleista dokumentinės prozos rinktinė "Muzika chameleonams". Pradėta T.Capote prisipažinimu, kad 1977 metais jis išgyveno narkotikų bei alkoholio sukeltą nervinį išsekimą ir baigta originaliu rašytojo interviu su pačiu savimi - "Nakties lūžiai". Tai prilygo savotiškai išpažinčiai ir atgailai apie "savo demonus".

Kelionė myriop

"Muzika chameleonams", paties autoriaus nuostabai, "The New York Times" perkamiausių knygų sąraše išsilaikė net 16 savaičių. Po tokio sėkmės blykstelėjimo T.Capote retai būdavo blaivus ir darbingas. Vis dažniau jį užvaldydavo haliucinacijos, o po metų rašytoją ištiko priepuolis, panašus į epilepsiją. Beveik mėnesį buvęs prie mirties, T.Capote išėjo iš ligoninės, tačiau negalavimai kartojosi. Prasidėjo kelionė myriop.

Per dvejus metus rašytojas pabuvojo šešių šalių ligoninėse ir reabilitacijos centruose 27 kartus.

Padėtį sunkino per priepuolį patirtas smegenų sukrėtimas. Be to, gydytojai nustatė jam ir venų auglį, o plaučiuose buvo susidarę kraujo krešulių. T.Capote jau niekas nebedomino, nuo jo tolo ir paskutiniai bičiuliai.

Rašytojo nuopuolio metų ištikimiausia, artimiausia ir vienintelė bičiulė galiausiai liko Joanne Carson. Tik jos namuose Los Andžele T.Capote jausdavosi gerai. Ten jis 1984 metų rugpjūčio 25 dieną ir mirė.

Nesimylėjo su moterimis

Atlikus skrodimą tikroji mirties priežastis nepaaiškėjo. Oficialus protokolas teigė rašytoją mirus dėl kepenų ligos komplikacijų ir vaistų indikacijų. Liko neaišku, ar tai "neatsargus perdozavimas, ar tai buvo padaryta tyčia". Įtikimiausia versija - tyčinė savižudybė.

Vėliau J.Carson papasakojo tiesą. Ji sakė, kad kartą keistai šypsodamasis rašytojas parodė jai keletą mažų mėlynų tablečių ir pajuokavo, jog "jos ir pora gurkšnių vandens gali užbaigti linksmą dalykėlį, vadinamą gyvenimu". Tą lemtingą rytą J.Carson rašytojas pasirodė esąs labai išbalęs ir nusilpęs. Jis neleido kviesti gydytojo. Paprašęs prisėsti šalia, 4 valandas vardijo savo nuodėmes ir artimųjų jam sukeltas nuoskaudas. Be jokių išvedžiojimų išklojo visą tiesą apie savo tėvus, liūdną vaikystę, anksti pasireiškusį homoseksualumą. Prisipažino, kad jo "seksualiniai ryšiai su moterimis buvo gražus prasimanymas. Nė su viena moterimi jis nesimylėjo, tik geros sielos Barbara kai kada pasikviesdavo jį į savo lovą lyg "pliušinį meškiuką". Kitoms jis buvo tik jaunesnysis broliukas.

Vis labiau silpstančiu balsu T.Capote vardijo savo pagrindinius meilužius, pradėdamas Newtonu Arvinu, literatūros profesoriumi, kuris atėmė nekaltybę, ir baigdamas J.Dunphy. T.Capote užgeso ant J.Carson rankų. Iki 60-ojo gimtadienio rašytojui trūko 36 dienų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"