TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Truputėlį mužikiškas veidas

2007 12 11 0:00
M.Mastroiannis yra vaidinęs ir širdžių ėdiką R.Valentino, ir Kazanovą.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Amerikiečių prilipdyta lotyniškojo meilužio (latin lover) etiketė lydėjo Marcello Mastroiannį visą gyvenimą. Ji jam nepatiko, bet teko taikstytis. 1982 metais italų aktorius netgi suvaidino senstelėjusį Kazanovą.

Pradžiai - keletas aktoriaus prisipažinimų, skirtingais metais išsakytų italų žurnalistams. Tarsi autoportreto potėpiai.

1958

- Ko labiausiai bijote?

- Rytojaus.

- Kokia kritinė nuomonė suerzino labiausiai?

- Kad aš "žavingai ištižęs".

- Kas šiandienos aktorių skiria nuo vakarykščio?

- Automobilis.

- Kas pirmasis pasaulio aktorius?

- Adomas - jis buvo priverstas vaidinti jaunikį, vyrą, tėvą ir taip toliau.

1964

- Ar jūs savimyla?

- Regis, nelabai. Nesu nei piktadarys, nei koks niekšas - jau vien tuo džiaugiuosi. Tačiau norėčiau būti tvirtesnis, valingesnis. Mane visada žavėjo didieji kitų sričių žmonės: įžymūs mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, advokatai, architektai... Apskritai laikau save nedrąsiu ir silpnu. Tą tik patvirtina mano gebėjimas gerai ekrane įkūnyti vidutinybes - baroną Čefalu "Itališkose skyrybose" ar reflektuojantį intelektualą "Aštuoniuose su puse".

- Ką galėtumėte pasakyti apie Sophią Loren?

- Mes pažįstami su ja ir su jos vyru visą amžinybę. Žaviuosi ja, jaučiu jai simpatiją - tai gryna tiesa.

- Jūs prietaringas?

- Ne.

- Ir niekada nesilankėte pas būrėją?

- Sykį mane nutempė pas aiškiaregę. Tai buvo prieš "Saldų gyvenimą". Ji pranašavo man didžiulę sėkmę, tačiau pridūrė, kad ateityje nelaukia jokie rimti sukrėtimai ar didelės permainos, tarsi aš neįstengčiau jų atlaikyti ar pats jų sukelti.

1967

- Aš ne žvaigždė. Aš visiškai nenoriu atrodyti talentų skrynia. Aš niekada nedariau nieko, kad kam nors patikčiau. Aš nepatinku pats sau ir itin kritiškai vertinu save ir savo darbą.

Kai buvau berniūkštis, man baisiai nepatiko mano išvaizda. Troškau būti atletiškas, tvirtas ir raumeningas: fašistinėje jaunimo organizacijoje buvo kalama, kad toks privalo būti tikras vyras, o aš buvau išdžiūvęs, įdubusia krūtine, plonytėmis kojomis.

Nesu gražuolis ir niekada juo nebuvau. Mano veidas visiškai neįsimenamas, netgi truputėlį mužikiškas.

O dar aš nepakankamai drąsus, visą laiką dairausi į šalis ir laukiu, kad svarbiuosius sprendimus už mane priimtų kiti. Iš tiesų aš ne tik nerangus - aš tiesiog asocialus. Nemėgstų komandinių žaidimų - mieliau linksminuosi vienas.

Senų pažįstamų draugiją renkuosi vien iš egoizmo. Taip patogiau, nes jau žinau, kaip su jais elgtis. Nemėgstu, kai mane pažindina: visų pirma, tai vargina, o antra, paskui būtinai kyla kokių nors keblumų. Taigi jau geriau praleisti tokią galimybę.

Aš kvalifikuotas statybininkas: štai ką turėčiau dirbti, štai kur man reikėtų likti - statybų aikštelėje. Ten bent jau nereikia būti ryškia asmenybe, individualybe.

1971

- Juk aš silpnas ir neryžtingas. Aš "širdelė", o vyras neturėtų būti "širdelė".

Sykį skridau į Kanus, ir lėktuvas pakliuvo į audrą. Nežinia kaip įsigudrinau visą kelią pramiegoti - taip griaudžiant kanonadai apkasuose snūduriuoja kareivis. Tai buvo vienintelė reali grėsmė, kurią patyriau savo gyvenime. Ir ačiū Dievui, kad neatsirado daugiau progų rodyti heroizmą. Aš niekada netarnavau kariuomenėje, niekada nekariavau, nenešiojau uniformos ir netgi kine nė karto nelaikiau ginklo rankose. Tarp kitko, ir šaudyti nemoku.

Neturiu jokio noro skirtis su žmona. Atrodo labai katalikiškai, žinau. Bet turiu galvoje ne santuoką kaip slėpinį, o skyrybas kaip skausmą.

Per dieną surūkau septyniasdešimt cigarečių, geriu kaip jautis. Tai man padeda. Atbukina jausmus ir sužadina apetitą. Valgiui esu godus. Mano interesai niekada nebuvo "aukšti dvasiniai". Jie apsiriboja automobiliais, avalyne, drabužiais. Gerus drabužius dievinu ir turiu jų daugybę.

Aš nelabai dosnus. Dovanas teikiu tik tiems, kuriuos myliu, ir tiems, kurie myli mane.

1975

- Kai laikraščiuose perskaitau apie save, suglumstu. Tarsi rašytų apie narve tupinčią šimpanzę, gana mielą pažiūrėti, bet priekvailę. Tai štai - aš ne priekvaila.

Nepaisant nieko, laikau save geru tėvu.

1994

- Esu be galo dėkingas gyvenimui, jis buvo man toks dosnus. Sulaukiau sėkmės, daug meilės, turėjau pinigų. Aš viską švaisčiau, bet ketinu taip elgtis ir ateityje.

1996

- Kai su dukra Paryžiuje einame per gatvę, ji laiko mane už rankos.

Marcello ilgėdavosi praeities

"Pasirodo, ne tiek daug ir reikėdavo, kad jaustumeisi laimingas, - yra atsidusęs jis. - Mintimis nuolat grįžtu į tuos laikus, kada pačiu didžiausiu, beveik vaikišku džiaugsmu būdavo grįžti namo antrą nakties, prasėdėjus su bičiuliu po vakarienės keturias penkias valandas, ginčijantis, kas geriau - prancūzė ar ispanė. Visai kaip Fellinio filmuose. Su Federico Felliniu esame tos pačios kartos, mus daug kas sieja. Jis - bičiulis, kuris supras tave ir džiaugsme, ir bėdoje. Netgi jaunystėje, kai kur nors priemiesčio kavinėje diskutuodavome, kokios merginos seksualesnės - skutančios pažastis ar ne, visada pasiekdavome kompromisą."

"F.Fellinis pakeitė mano karjeros eigą, - tvirtino aktorius. - Suteikė man galimybę praplėsti amplua. Juolab kad aš tikrai ne Kazanova. Tai legenda, su manimi neturinti nieko bendra."

Marcello, ekrane ir gyvenime apkabinęs ne vieną legendinę moterį, labai jautriai prisiminė pirmąją meilę: "Įsimylėjau mergaitę su kasytėmis, vardu Silvana. Tada su tėvais gyvenome pas motinos brolį geležinkelininką nedideliame namuke su sodu. Sykį pasakiau jai: "Dabar aš pavogsiu rožę ir atnešiu ją tau." Bet man pasirodė, kad ji nelabai kvepia. Paėmiau kvepalų, užlašinau ant žiedlapių ir įteikiau Silvanai. Paskui palydėjau ją namo, pabučiavau ir dar ilgai vaikščiojau po jos langais pirmyn atgal. Štai ir viskas. Daugiau jos nemačiau."

Buvo pasiryžęs viskam

"Saldų gyvenimą" sumaniusiam F.Felliniui reikėjo naujo veido. Ieškodamas aktoriaus jis atėjo į vieno studentų teatro spektaklį ir pirmąkart pamatė ne tik Marcello, bet ir savo būsimą žmoną Giuliettą Masiną. Abu jam pasirodė simpatingi ir naivūs, bet labai talentingi. Marcello prisiminė lemtingą sustikimą: tada Federico su drabužiais sėdėjo paplūdimyje po skėčiu, šiek tiek atokiau po kitu skėčiu buvo įsitaisęs Ennio Flaiano. Marcello buvo pasiryžęs viskam, kad tik dirbtų su F.Felliniu, tačiau kad nepasirodytų visišku diletantu, droviai pasakė, kad jam, aišku, be galo malonu, tačiau pirma jis norėtų sužinoti bent jau apie ką bus filmas. "Žinoma, žinoma, - suskubo režisierius. - Ennio, atnešk scenarijų, jis nori paskaityti." E.Flaiano atsistojo ir nuėjo aplanko. Bet scenarijaus aplanke nebuvo. Tik Federico piešinys, vaizduojantis plaukiantį vyrą su milžinišku, jūros dugną siekiančiu peniu, aplink kurį šoka jūros arkliukai ir žvaigždės, nelyginant Estheros Williams vandens baleto merginos. Marcello paraudo, pabalo, pažaliavo. Išlemeno: "Ką gi, įdomu. Pasakykite, kada ir kur ateiti." Nuo to laiko jis daugiau niekada neprašė dirstelėti į scenarijų.

Marcello sau prikišdavo negebėjimą eiti iki galo, vadindavo save šiaudų kūliu, plykstelėjančiu ir tuoj užgęstančiu, jeigu tik niekas nešliūkšteli benzino.

Jį mylėjo daugelis

Žmona Flora nuolat tvirtindavo: "Jis žavingas". Po pirmojo vyro žygio "į kairę" ji nuskubėjo lieti ašarų pas Lucchino Viscontį. Tas jai pasakė: "Palik jį ramybėje. Išsidūks ir sugrįš". Nuo to laiko žmona į visus vyro šėliojimus žvelgė daugmaž ramiai.

Flora laukdavo su rankdarbiu (labai padeda siuvinėjimas, nuveja blogas mintis, tvirtino ji), šunimis ir Barbara, "itališkąja dukra" (Chiaros, "prancūziškosios dukros", motina - Catherine Deneuve). Flora yra prisipažinusi: "Iš pradžių kankinausi ir pavyduliavau, niršau, bet net tada nejaučiau jam jokios neapykantos. Taip iš įskaudintos žmonos pavirtau jo bičiule."

Chiara panaši į tėvą išvaizda, Barbara - charakteriu. Tas pats nuoširdumas, atvirumas, tik dar negailestingesnis: "Man labiausiai patinka galvoti apie jį kaip draugą. Kaip tėvas jis visada buvo pernelyg nutolęs. Geriausi jo bruožai? Kuklumas, santūrumas ir nepaprastas dėmesingumas."

Pas ką M.Mastroiannis ieškojo paguodos, kai piktą pokštą jam iškrėtė amerikietė Faye Dunaway? Pas Florą ir Barbarą. Barbara prisimena, kad tėvas verkė kaip vaikas, o Flora jį ramino: "Nesisielok. Viskas jau praėjo. Pasitaiko."

Pinigai - ne viskas

Marcello tėvas buvo stalius, motina - namų šeimininkė. Šeima kasdien sukdavo galvą, kaip prasimaitinti. Jaunąjį Marcello tėvai atidavė į technikos mokyklą, kad mokytųsi amato. Netgi kai jis jau vaidino teatre, motina švelniai priekaištaudavo: "Verčiau įsitaisytum pas dėdę geležinkeliuose, bent jau važinėtum nemokamai." Marcello pasakojo: "Kai pradėjau filmuotis, tėvas galutinai apako. Diabetas. Motina trisdešimt pastarųjų metų beveik nebegirdėjo. Jie nueidavo į kiną, ir tėvas klausdavo: "Ką jis daro?" Motina atsakydavo: "Dabar jį suėmė" ir savo ruožtu domėdavosi: "O ką jis pasakė?" Tėvas, garsiau nei paprastai: "Sakė, kad mes trukdome kitiems, supratai?"

Baigęs amatų mokyklą ir gavęs diplomą, Marcello kas rytą išeidavo iš namų, kad neskaudintų mamos. Tik pradėjęs šiek tiek užsidirbti prisipažino, kad vaidina teatre. Iš tiesų motina nebuvo prieš, ji netgi jautėsi pamaloninta. Būdama dievobaiminga moteris ji šiurpdavo nuo sūnaus meilės žygių ir suglumusi klausdavo: "O kaip į tai žiūri tavo žmona?"

Mama įdiegė sūnui, kad pinigai - toli gražu ne viskas. Ji labai džiaugėsi, kai jos Marcello gavo ordiną - įsirėmino diplomą ir nuotrauką, kurioje sūnus aktorius buvo įamžintas su Jeanne Moreau ir pakabino matomoje vietoje, kad kaimynė žinotų, kokį nuostabų sūnų ji užaugino. Ji taip ir gyveno vieno kambario butelyje ir nė už ką nenorėjo priimti tarnų: "Dar pamanys, kad aš kokia turtuolė ir naktį pasmaugs." Po jos mirties Marcello dažnai apsirikęs sakydavo sau: "Reikia paskambinti mamai" ir verkdavo prisiminęs, kad skyrė jai nepakankamai dėmesio, kad suirzdavo, pratrūkdavo dėl menkniekių, dėl jos neprigirdėjimo. Verkdavo prisiminęs, kokia ji buvo gera. Kepdavo picą su žalumynais ir prašydavo sūnų: "Nuvežk ją Federico".

Dažniausia palikdavo moterys

Rašytojas Aldo Busis vadino M.Mastroiannį "angelu gražuolio italo, nė neįtariančio apie savo grožį, kūne", o gražuolis tarsi teisindamasis atsikalbinėjo: "Aš nedarau iš savo kūno kulto. Nesilaikau jokių dietų, išgeriu, nesportuoju - turbūt todėl, kad nelaikau savęs visuomenės tarnu. Visada jaučiau šiokią tokią panieką savo išvaizdai.�Man patinka negražaus, storo, vulgaroko vyriškio įvaizdis." Iš tiesų ne visai taip. Elegancija jam nebuvo svetima. Marcello sutikdavo, kad aktoriaus profesija kai kuo panaši į prostituciją. Tačiau svarbiausia - neatkreipti į save nereikalingo dėmesio. Žvaigždės titulas jam nebuvo mielas, nes tai reiškė ažiotažą, "glamūrą".

Beveik visada moterys palikdavo Marcello, o ne atvirkščiai. Taip pasielgė F.Dunaway, C.Deneuve, o dar anksčiau - Silvana Mangano, kai jie abu buvo labai jauni ir dar tik taikėsi į aktorius. Gražuolė Silvana nuėjo su kitu - su tuo, kuris ją įvedė į kino pasaulį ir padarė žvaigžde. Draugai šaipėsi iš Marcello. Tada jis buvo paprastas tarnautojas, vaidinantis universiteto teatre. Paskui tapo žymiausiu pasaulyje italų kino aktoriumi. Filmavosi su Gina Lollobrigida, Silvana Pampanini, Anita Ekberg, J.Moreau, Romy Schneider, Hanna Schygulla, Ursula Andress, Shirley MacLaine, Claudia Cardinale, Monica Vitti, jau nekalbant apie F.Dunaway ir C.Deneuve, taip pat S.Loren ir G.Masiną, su kuriomis artimai bičiuliavosi.

Jau būdamas įžymybė Marcello nuvažiavo į Holivudą ir išgirdo, kad su juo nori susipažinti pati Greta Garbo, fatališkoji Greta, kino žvaigždės simbolis. Kai jis stovėjo priešais ekrano legendą, jos akys nukrypo į jo batus. "Itališka avalynė?" - paklausė ji. Šiaip ji pasirodė jam "ne iš šio pasaulio". G.Garbo tvirtino, kad po susitikimo su M.Mastroianniu norėtų suvaidinti... šventąjį Pranciškų Asyžietį.

Patiko gėlės ir švieži kiaušiniai

"Dažniausiai aš iš karto iššvaistydavau visus uždirbtus pinigus, - prisipažino Marcello. - Vienu metu buvo apėmusi manija pirkti namus - Madride, Niujorke, Londone, Paryžiuje, kalnuose, pajūryje, kaime. Architektu taip ir netapau, bet dėti plytą prie plytos - mano aistra.

Mėgstu gyventi viešbučiuose, juose jaučiuosi visiškai laisvas. Galiu turkštis vonioje ir dėl to nesukti galvos. Namuose iškart kiltų triukšmas: "Atsargiau! Žiūrėk, kiek pritaškei ant grindų."

Dėl savo profesijos pamačiau nemažai pasaulio. Budapešte filmavausi sumautame filme, bet užtat du mėnesius gyvenau stebuklų mieste.

Per gyvenimą esu pirkęs nemažai automobilių. Gaila, nėra didelės nuotraukos, kur būčiau įamžintas jų fone. Rodyčiau vaikaičiams ir sakyčiau: "Pažiūrėkit, koks mulkis buvo jūsų senelis, bet kiek mašinų turėjo, tarp jų - pirmąjį Italijoje "Rolls-Royce".

Gyventi man - didžiulis malonumas. Aš dažnai kreipiuosi į Senelį balta barzda: "Neliesk manęs. Koks tau skirtumas? Aš pats nuspręsiu, kada numirti."

Aktoriui patikdavo gauti gėlių ir šviežių kiaušinių. Jis gerai mokėjo kepti kiaušinienę: "Reikia imti seną mamos keptuvę, aliumininę, nulūžusia rankena, pirma supilti trynius ir tik šiek tiek pakepus ant viršaus užpilti baltymus."

Pasibučiavome ir liovėmės vaidinę

Pranašingas buvo filmo "Meilužiai" pavadinimas jo aktoriams. 1968 metais Marcello filmavosi su "Boni ir Klaido" žvaigžde F.Dunaway, apie kurią sklido gandai, kad ji siaubingai nesukalbama ir įnoringa - tikras režisierių ir prodiuserių košmaras.

Prisiminimų knygoje F.Dunaway rašo apie pirmą jų susitikimą, apie nuo Marcello sklidusį žavesį, kuriam buvo neįmanoma atsispirti, apie jo išvaizdą, kuri neabejotinai būtų patraukusi didžiųjų praeities dailininkų dėmesį. "Jis apkabino mane, mes pasibučiavome ir staiga, savo pačių netikėtumui, liovėmės vaidinę. Būtent po šios scenos filmavimo pradžioje beprotiškai jį įsimylėjau."Buvo mėnesienos naktys su gondolomis, vasara jachtoje Viduržemio jūroje, bendravimas gestais ir kelių kalbų mišiniu, mocarela, bazilikai ir pomidorai su alyvuogių aliejumi, makaronai su šviežiu parmezanu, baimė būti užkluptiems paparacų. Jie net svarstė jo skyrybų galimybę. Tačiau Marcello nepasidavė spaudimui: "Tu žinojai, kad esu vedęs." Finalinė scena įvyko Ispanijoje. "Mes susitikome, - rašo Faye, - ir aš jam pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Jis puolė prisiekinėti, kad be manęs negalės gyventi, bet buvo per vėlu." Faye prisimena, kad ne tik F.Fellinis, bet ir M.Mastroiannio dukra maldavo ją pakeisti sprendimą. Įnoringoji amerikietė apibendrina: "Būna akimirkų, kai nusikeliu į praeitį, prisimenu laimingas dienas, praleistas su Marcello, ir pasidaro be galo apmaudu."

O Marcello vėliau svarstė: "Tik iš pradžių išsiskyrimas atrodo žiaurus, nes vėliau imi suprasti, kokios išmintingos yra moterys. Mums, vyrams, stinga drąsos pažvelgti tiesai į akis ir priimti protingą sprendimą. Moterys santykius nutraukia vienu mostu tarsi chirurgas darydamas pjūvį, ir tai kur kas garbingiau."

Išsiskyręs su Faye, Marcello ilgai negalėjo atsigauti - nusikirpo trumpai ir ėmė nešioti tamsius akinius. Pagal tuomet kurto filmo scenarijų turėjo būti filmuojama jojimo scena. Niekada balne nesėdėjęs aktorius pasileido šuoliais šaukdamas: "Aš noriu mirti!"

Faye rašo, kad patyrė meilę, kokia aplanko tik kartą gyvenime.

Kai Marcello paliko prancūzė C.Deneuve, jis irgi rėkė norįs numirti. Beje, jų dukra Chiara - taip pat aktorė. Ji gimė, kai tėvui buvo jau penkiasdešimt. Būtent tada jis patyrė, ką reiškia tėvystė. Kai gimė Barbara, buvo jaunas, daug dirbo ir daug paikiojo. Flora, sužinojusi apie Catherine nėštumą, pasakė: "Jei nori, skirkimės, aš neprieštarausiu." Bet Marcello nesiskyrė.


Trumpai

Marcello Mastroiannis gimė 1924 metų rugsėjo 28 dieną.

Tikruoju jo debiutu kine vadinamas 1948 metų filmas "Vargdieniai". Vaidinantį mėgėjų teatro trupėje M.Mastroiannį pastebėjo L.Viscontis ir pasiūlė vaidmenis profesionalų scenoje, tarp jų Mičą T.Williamso "Geismų tramvajuje". Čia jis susipažino su Flora Carabella, būsimąja žmona. Pora susituokė 1950 metais, susilaukė dukters Barbaros.

Už vaidmenį filme "Itališkos skyrybos" (1961) pažiro pirmieji apdovanojimai: "Sidabrinis kaspinas", Britų kino akademijos įvertinimas, taip pat nominacija "Oskarui". Per savo karjerą gautus gausius apdovanojimus M.Mastroiannis laikė vonios kambaryje.

Vaidmenys F.Fellinio šedevruose "Saldus gyvenimas" (1960) ir "Aštuoni su puse" (1963) atnešė jam tarptautinę šlovę. Į kino istoriją įėjo M.Mastroiannio ir S.Loren duetas V.De Sicos filmuose "Vakar, šiandien, rytoj" (1963), "Itališkos vedybos" (1964), "Saulėgrąžos" (1969). 1966 metais M.Mastroiannis debiutavo miuzikle "Ciao Rudy!" - suvaidino R.Valentino. Iš viso italų aktorius vaidino beveik dviejuose šimtuose filmų, sukūrė dešimtis vaidmenų teatre.

Mirė 1996 metais Paryžiuje nuo plaučių vėžio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"