TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Trys Lietuvos veidai

Kiekvienos valstybės veidas yra jos kultūra ir žmonės, kūrę tos valstybės, tautos kultūrą. Esame sandūroje tarp praėjusiais metais Lietuvoje ir UNESCO minėtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei Czeslawo Miloszo (Česlovo Milošo) metų ir šiemetm Lietuvoje paskelbtų Maironio metų. Ką sako šis faktas apie tų asmenybių ir jų kūrybos svarbą Lietuvai bei pasauliui? Ar sugebame tinkamai paminėti jų gyvenimo ar mirties metines ir prikelti Lietuvos kultūros šviesuolių kūrybą naujam gyvenimui?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti kultūros ministro patarėjas Rolandas Kvietkauskas ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: muzikologas prof. Vytautas Landsbergis, poetas Marcelijus Martinaitis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.   

Bendras vardiklis: Lietuvos atradimas

A.Medalinskas. Ar galime tris iškilias asmenybes - M.K.Čiurlionį, Cz.Miloszą ir Maironį - laikyti tarsi ir trimis Lietuvos veidais? Jeigu taip, kokia yra jų svarba šių dienų Lietuvai? Kokią žinią pasauliui jie neša apie Lietuvą? 

V.Landsbergis. Matyt, galime. Tai didžios asmenybės, dariusios ir  toliau darančios įtaką Lietuvos dvasiai. Jų biografijos, gyvenimo patirtis - labai reikšmingos, o akiratis toli gražu neapsiriboja tik Lietuva, nors visų kūrybos bendras vardiklis yra Lietuva. Tėvynės ieškojimas ir jos atradimas. Viena Cz.Miloszo knyga ir vadinasi "Tėvynės ieškojimas". M.K.Čiurlionio biografijoje taip pat matome aiškią Lietuvos atradimo liniją, kai dvasia ir jausmu jis tapo sąmoningu, susipratusiu lietuviu. Dabar svarstau, ar Maironio ankstyvojoje biografijoje irgi rastume Tėvynės atradimo momentą, kai labai svarbi tampa meilė Lietuvai ir rūpestis dėl gimtojo krašto... 

A.Medalinskas. Ar pastebite tokių momentų?

V.Landsbergis. Maironio biografijoje gal ir nebuvo tokio lūžio, kokį patyrė M.K.Čiurlionis ir juo labiau Vincas Kudirka. Jau studijuodamas M.K.Čiurlionis norėjo, kad visi jį vadintų tik lietuviu. Leipcige švedas kolega jam padainuodavo švediškų dainų, o M.K.Čiurlionis - lietuviškų. Jis rašė apie vaikščiojimą po parką, kuriame paukščiukai čirškia vokiškai, nesuprantamai. Ne taip, kaip Lietuvoje. Dar anksčiau M.K.Čiurlionis parašė eilėraštį apie Nemuną ir Lietuvos dangų, pabrėždamas, kad tai - jo kraštas. O netrukus ir atsidavė Lietuvai.

M.Martinaitis. Ir Cz.Miloszas save visą gyvenimą laikė gimtąjį kraštą mylinčiu žmogumi. Jo kūryboje matome daug dalykų, susijusių su Vidurio Lietuvos gamta, jausena, vaikystės patirtimi, žmonėmis, kurie taip panašūs į kaimo žmones ir mano gimtajame krašte. 

A.Medalinskas. Bet Cz.Miloszo gimtoji aplinka, skirtingai negu M.K.Čiurlionio ir Maironio, nebuvo lietuviška. Kokią Tėvynę ir ar tą pačią surado Cz.Miloszas ir Maironis?

M.Martinaitis. Cz.Miloszas buvo lenkiškos kultūros žmogus. Maironio gyvenimas - kitoks. Jo tėvas buvo turtingas ūkininkas, šviesuolis ir Lietuvos patriotas, pažinojęs Antaną Baranauską, rėmęs 1863 metų sukilimą. Maironis augo labai lietuviškoje aplinkoje. Jo situacija skyrėsi ir nuo V.Kudirkos.

V.Landsbergis. Suvalkija, kurioje augo, gyveno ir dirbo V.Kudirka,  priklausė vadinamajai Varšuvos karalystei, o Raseinių kraštas, kuriame augo Maironis, - ne. 

M.Martinaitis. Meilė savo kraštui, gamtai Maironio kūryboje atsirado savaime. Lietuvybė jam buvo labai artima, nors ir ten, kur gyveno, lietuvių kalba buvo įsprausta tarp rusų ir lenkų kalbų, bet jis susidūrė visų pirma su rusų kalbos dominavimu. 

A.Medalinskas. Kas pastūmėjo Maironį pereiti nuo gamtos prie patriotinės lyrikos? 

V.Landsbergis. "Aušra". Lietuviškoji spauda.

A.Medalinskas. Ko galėtume pasisemti iš šių trijų gana skirtingų asmenybių šiandien?

R.Kvietkauskas. Šiandien mums labai praverstų nors dalelė Maironio demonstruojamo romantizmo. Dažnai romantizmą įsivaizduojame kaip kažin ką banalaus, o aš kalbu apie kitokį romantizmą: su dvasios jėga, vertybių teigimu, kryptingu judėjimu. M.K.Čiurlionis pabuvo įvairių kultūrų kontekstuose, bet deklaravo, kad yra lietuvis. Cz.Miloszas - pasaulio žmogus: matome, kad ir toli, Berklio universitete, gimtąjį kraštą galima suvokti kaip labai svarbų. Šiandien žmonės pasklido iš Lietuvos. Mūsų aptariamos asmenybės - galingos, jos yra tinkamas pavyzdys lietuviams, dirbantiems paprastus darbus toli nuo Lietuvos, kaip galima išsaugoti tapatybę. 

Ar Cz.Miloszo metai neužtemdė M.K.Čiurlionio metų?

A.Medalinskas. Kai kuriems Lietuvos žmonėms gali būti nelabai suprantamas mūsų valdžios ir kai kurių kultūros veikėjų entuziazmas akcentuoti Cz.Miloszo metų minėjimą, lyg ir šešėlyje paliekant M.K.Čiurlionio metus. Neseniai tai pripažino ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Kodėl taip atsitiko? Negi Lietuvos norą stipriau paminėti Cz.Miloszą nulėmė tik tai, kad jis - vienintelis iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas, nors pats Cz.Miloszas galbūt labiau yra lenkų ir Lenkijos kultūros dalis, o mums Lietuvoje gal reikėtų labiau akcentuoti M.K.Čiurlionį ir Maironį?

M.Martinaitis. Reikėtų sakyti, kad Cz.Miloszas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros dalis, kai šalia gyvavo lenkiškai kalbantis dvaras ir lietuviškai kalbantis kaimas. XIX-XX amžiuje nykstant dvarams Lietuvoje, kartu į užmarštį nugrimzdo ir LDK istorinis, psichologinis, kultūrinis palikimas, likęs šalia modernios Lietuvos nepriklausomos valstybės sampratos.  

R.Kvietkauskas. O Nobelio premija yra tam tikras patikrinimo mechanizmas, rodantis, kaip asmenybė ir jos deklaruojamos estetinės,  etinės, visuomeninės pažiūros suprantamos įvairių šalių bei kultūrų žmonėms. Cz.Miloszo atveju - ne tik lietuviams, lenkams, bet ir kitiems. Visų trijų Lietuvos kultūrai reikšmingų asmenybių laikysena tikrai nesudaro prielaidų svarstyti apie vieno iš jų prioritetiškumą kito atžvilgiu. To ir nebuvo daroma minint M.K.Čiurlionio ir Cz.Miloszo sukaktis.

V.Landsbergis. Cz.Miloszo kūrybą kaip artimą reiškinį minėtume ir tada, jeigu jis neturėtų nieko bendra su Nobelio premija. Minėtume 

dėl to, kad rašytojas labai įsigilinęs kalba apie esminius būties klausimus, lietuvybę. 1992 metais man, kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, atrodė labai svarbu suteikti Cz.Miloszui Lietuvos garbės pilietybę, nes buvo aišku, kad jis yra Lietuvos žmogus.

M.Martinaitis. Bet jam teko didelė kultūrinė ir psichologinė našta: būti lietuviškos kilmės lenku arba lenkiškos kilmės lietuviu. Ir, reikia pasakyti, Cz.Miloszas nenusikalto nei lietuviams, nei lenkams, nei vienai, nei kitai kultūrai, o buvo savotiška jų jungtis.

V.Landsbergis. Šią dvilypę situaciją jis išgyveno nuo pat vaikystės. Motina mokė Cz.Miloszą nesusipainioti su Varšuvos lenkais, aiškino, kad jų šeima - paskutiniai LDK palikuonys. Kitokie lenkai, nesugadinti. Tai primena Adomą Honorį Kirkorą, kuris į Varšuvą nuvykusiai jaunai poniai rašė, kad ši turi nepamiršti esanti lietuvaitė ir kad jai nedera susidėti su varšuviečiais lenkais. O susirašinėjo jie lenkiškai. Buvo nemažai tokių, kurie rašė lenkiškai, bet jautėsi Lietuvos žmonėmis. Ir Cz.Miloszas rado sprendimą. Klausiamas, kas jis - lietuvis ar lenkas, sakė, kad yra LDK palikuonis. Jerzy Giedroycas (Ježis Giedroicas) taip pat. Beje, eidamas į mūsų pokalbį pasiėmiau relikviją: sovietiniais laikais slapta iš Lenkijos atsivežtą mažo formato knygelę "Rodzinna Europa" ("Gimtoji Europa"). Kalbą apie šią Europą Cz.Miloszas pradeda nuo gimtosios vietos. Kur ta vieta? Bedi pirštu Europos žemėlapyje į Kopenhagą ir vedi juo tiesiai į rytus, kol pasieki miškų kraštą prie Baltijos. Ir Cz.Miloszas sako, kad tas kraštas yra jo, o to krašto žmonės - jo protėviai nuo priešistorinių laikų ir nuo tada, kai krikščionybė bandė jėga čia ateiti. Gyventojai saugojo savo tapatybę, gynėsi nuo vergijos, ta žinia dariusi jam įtaką. Ir Cz.Miloszas pasako savo krašto vardą - Lietuva. 

A.Medalinskas. Apie savo Tėvynę Lietuvą kalbėjo ir kitas lenkiškai rašęs didis kultūros šviesulys Adomas Mickevičius. Bet vis tiek lenkams jis atrodo labiau savas negu lietuviams, nes rašė lenkiškai. Ar nepanašus ir lietuvių požiūris į Cz.Miloszą, jei lygintume jį Maironiu, kuris kalbėjo ir rašė lietuviškai? Įdomu palyginti ir su M.K.Čiurlioniu.

V.Landsbergis. M.K.Čiurlionis kaip tik A.Mickevičiaus ir Jozefo Ignacy Kraszewskio (Juozapo Ignoto Kraševskio) darbuose lenkiškai skaitė apie Lietuvos grožį ir praeities didybę. Kas žino, gal Maironis - taip pat? 

M.Martinaitis. Nepamirškime, kad ir mūsų mitinės praeities šaltiniai dažniausiai kalba lenkiškai, o mes iš jų atkuriame senosios religijos provaizdžius ir savo kilmę.

V.Landsbergis. Cz.Miloszas kalba apie suvokimą, kuris identifikuoja tėviškę, primena prievartos atmetimą. Toji prievarta buvo pridengta ideologija. Lyg ir gerais krikšto ketinimais. O prievarta atslinko iš vokiečių ir lenkų žemės, kurios kunigaikštis, įsivėlęs į konfliktus su prūsais, pasikvietė kryžiuočius, pridengusius užkariavimo tikslus kilniais ideologiniais ketinimais. Skaitai visa tai ir supranti: jis - lietuvis. Mąsto, supranta lietuviškai. Cz.Miloszo tekste matome ypatingumo ir tapatybės koncepciją. Jis rašo taip, kad galima pasirašyti po kiekvienu žodžiu.

M.Martinaitis. Vis dėlto suprantu, ką Lietuvoje turima omenyje, kai sakoma, kad Cz.Miloszas galbūt ne toks savas lietuviams ir Lietuvai kaip, pavyzdžiui, M.K.Čiurlionis ar juo labiau Maironis. Mūsų sąmonėje ir kultūroje dominuoja kalba, su kuria lietuvybė yra istoriškai susieta. Dar daug lietuvių negali priimti Cz.Miloszo kaip savo. Gal šių metinių minėjimas ką nors pakeis. Užsienio literatūroje gausu pavyzdžių, kai autoriai rašė kita kalba, bet jie laikomi savo šalies rašytojais.

V.Landsbergis. Pavyzdžiui, Afrikos rašytojai. Jie rašė prancūziškai... 

R.Kvietkauskas. O airiai - angliškai.

V.Landsbergis. Gal ir neįmanoma pasiekti tokio lūžio, kad Cz.Miloszas taptų mums visai savas. Nors po šio šimtmečio minėjimo jis lyg ir tampa toks. Ir Lenkijoje rašytojas nėra visiškai savas. Kadaise skaičiau lenkų autoriaus Mieczyslawo Jastruno (Mečislovo Jastruno) monografiją apie A.Mickevičių. Man buvo įdomu suvokti, kaip lenkai mato A.Mickevičių, neigia ar vertina jo lietuviškumą. Ir štai vienoje vietoje radau parašyta, jog A.Mickevičius buvo kažkoks kitoks lenkas, o tas kitoniškumas bus iš to, kad poetas - iš Lietuvos. Panašiai yra ir Cz.Miloszo atveju: lenkų literatūroje jis kitoks. Galų gale rašytojas ir pats tai deklaravo. Deklaravo ir A.Mickevičius. Kur mano vieta, tėvynė? Ne Krokuva, ne Poznanė. Lietuva jam buvo širdies tėvynė. Cz.Miloszui - taip pat. Beje, ir Maironiui svarbiausia buvo širdies tėvynė.

M.Martinaitis. Trys mūsų minimos asmenybės labai skirtingos: Maironio kūryba neišėjo ir neišeis už Lietuvos ribų. Jo vaizdinija - Nemunas, Šešupė - glaudžiai susieta su gimtuoju kraštu. O Cz.Miloszo knygos išverstos į kitas kalbas. Tačiau Cz.Miloszas padėjo atrasti lietuvybę mano kartai, ir kai apie mus kalba kas nors kitas, juo labiau toks kūrėjas kaip jis, pradedame geriau suvokti, kas esame. Tokia būtų mums Cz.Miloszo pamoka.

A.Medalinskas. O M.K.Čiurlionis? Jis lietuviams tikrai savas. Vėlinių naktį prie jo kapo dega marios žvakučių. Tai rodo Lietuvos žmonių pagarbą šiai asmenybei ir jo kūrybai.

V.Landsbergis. Ne tik Cz.Miloszas, bet ir M.K.Čiurlionis ne kiekvienam Lietuvoje yra visiškai savas, ką jau kalbėti apie likusį pasaulį. Rašytojai, literatai lyg ir nežino, kur dėti jo literatūros kūrybos. M.K.Čiurlionis galėtų būti Lietuvos ambasadorius pasaulyje, kaip mūsų, krepšinio šalies, vardą garsinantis Arvydas Sabonis. Deja, M.K.Čiurlionio potencialo mes tikrai neišnaudojame. Net per UNESCO minimus metus. Galėjome visą Lietuvos tarptautinį įvaizdį kurti per kultūrą ir akcentuoti M.K.Čiurlionį. Dabartinis menas pagauna tai: ten, kur supažindinama su M.K.Čiurlionio kūryba, jis tampa reikšmingas. Tačiau mes ne viską padarėme, kad pateiktume M.K.Čiurlionį kaip Lietuvos veidą. 

R.Kvietkauskas. Tikrai ne viską spėjome padaryti praėjusiais metais, bet štai 2013-aisiais Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai proga Gento muziejuje bus atidaryta didelė M.K.Čiurlionio paroda. Jau susitarėme ir su muziejumi. O gerai žinomas Gento muzikos festivalis įtrauks į savo programą M.K.Čiurlionio muziką.

V.Landsbergis. Ne visus renginius ir būtina organizuoti sukakčių metais. Arba raskime įvairesnių sukakčių. Štai 1992 metais, kai Cz.Miloszas lankėsi Lietuvoje, Vilniaus Konrado celėje vyko nuostabus renginys - buvo skaitoma A.Mickevičiaus ir Cz.Miloszo kūryba. Galbūt šiemet to atvykimo dvidešimtmečio proga būtų galima irgi surengti panašius skaitymus Konrado celėje? Tai būtų ir tarptautinis priminimas: Cz.Miloszas - vėl savo krašte. 

Kaip prikelti naujam gyvenimui Maironį?

A.Medalinskas. Kai kalbame apie rašytojų, poetų atminimo įprasminimą, apie tai, kaip jų idėjas prikelti naujam gyvenimui, negalime nepaminėti knygų leidybos. Cz.Miloszo metinių proga mačiau daug išleistų jo knygų, o kaip yra dėl Maironio kūrybos leidybos?

M.Martinaitis. Blogai. Beje, leidžiant ir Cz.Miloszo kūrybą ne viskas buvo gerai. Pasirodė viena kita jo knyga, bet tik ne poezijos. Vis dėlto, jei Cz.Miloszas įtraukiamas į lietuvių kultūrą, jis turi būti įtrauktas ir kaip poetas. Dėl Maironio knygų yra dar blogiau. Knygynuose jų tiesiog nerasi, nors būtent Maironį reikėtų grąžinti Lietuvai, nes kiekviena karta perskaito rašytoją vis kitaip.

R.Kvietkauskas. Iki šiol Lietuvoje apie Maironį pasakyta tikrai daug. Jo asmenybė ir kūryba gausiai tyrinėta. Jis yra tarytum mums visiems pažįstamas. Maironis - mokyklinės programos ir "Pavasario balsų" žmogus, bet tai per siauras požiūris. Turime jį pamatyti iš naujo. Tokia yra ir Maironio metų minėjimo prasmė. 

A.Medalinskas. Kas turėtų būti padaryta Lietuvoje, kad Maironį perskaitytume iš naujo? 

M.Martinaitis. Reikėtų knygos apie Maironį ir jo paties kūrybos knygų. Yra ir kitų sumanymų. Jaunieji maironiečiai iškėlė idėją Vilniuje pastatyti Maironiui paminklą. 

A.Medalinskas. Jeigu Lietuvoje Maironis nebus atrastas iš naujo, kaip Sąjūdžio metais, o prieš tai ir sovietinės okupacijos laikais, kas nors ramia širdimi pasakys: "Kam to Maironio reikia..." Kaune ne taip seniai ne šiaip kokie tamsuoliai, bet kai kas panašaus į senamiesčio bendruomenę norėjo pašalinti Maironio paminklą. Paslėpti jį kartu su Vaižganto paminklu toliau nuo akių, kad nekliudytų. 

M.Martinaitis. Taip, buvo tokių keistų dalykų. Speciali draugija, kuri rūpinasi Kauno Rotušės aikštės pertvarkymu, regis, šalia kavinių norėjo statyti lauko tualetą ir jai užkliuvo Maironio paminklas. Besiveržianti komercija deformuoja kultūrą. 

A.Medalinskas. Būtų liūdna, jei toks akibrokštas kiltų ir Maironio parko bei paminklo Vilniuje idėjos atveju. Kur siūlote jį statyti? Ar paminklas netrukdys kokiems tamsiems oligarchams?

M.Martinaitis. Profesorius V.Landsbergis neseniai parašė laišką, kuriame siūlė Maironio parką įsteigti tarp Pilies kalno, Bernardinų ir Sereikiškių sodo, o paminklą Maironiui pastatyti toje vietoje, kur sovietmečiu stovėjo rusų poeto Aleksandro Puškino biustas. Šiandien jis iškeltas į Markučius. Idėja įkurti ten Maironio parką nėra nauja. Juk pro šį skverą ir dabar Maironio gatvė eina. Toje vietoje dar 1939 metais, tik atgavus Vilnių, norėta įrengti tokį parką, bet sutrukdė sovietinė okupacija. Dabar šalia yra įsikūrę teniso kortai, bet jie nekliudytų įsteigti ten Maironio parko ir pastatyti paminklo arba biusto. Raštas Vilniaus merui Artūrui Zuokui su šiuo siūlymu parašytas dar 2004 metais. 

A.Medalinskas. Tėvo ar motinos antkapio ir tie žmonės iš Kauno Rotušės aikštės, matyt, nesiūlytų pastumti į šalį, o juk ir čia kalbame apie vertybes, kurios turėtų būti svarbios daugeliui Lietuvoje. Gal Maironis dabar yra nurašomas, nes jis paverstas kažin kokia nereikalinga seniena? 

V.Landsbergis. Tai būtų nenauja. Kai kas dar tarpukario Lietuvoje mąstė, kad Maironis paseno, yra neaktualus, kad jo patriotizmas, romantika jau atgyvenę. Net gyvavo vadinamoji pomaironinė (antimaironinė?) literatūros kryptis. Maironis buvo labai užgožęs literatūrą, darė įtaką kitiems autoriams, todėl jis turėjo ne tik daug sekėjų, bet ir nedraugų. 

M.Martinaitis. Sekėjų - neretai visiškai grafomanų. 

V.Landsbergis. Jaunoji karta maištavo prieš Maironį.

M.Martinaitis. Buvo net šūkis: "Labanakt, Maironi!" Atseit ateina nauja karta, jaunieji. 

V.Landsbergis. Beje, Salomėja Nėris gal ne iš tų, bet būtent ji vėliau atsiprašė Maironio už tai, ką padarė. Vis dėlto, kai Lietuvai iškyla grėsmė, Maironis tampa aktualus. Vokiečių okupacijos metais išleistus Maironio "Pavasario balsus" žmonės kaipmat išgraibstė. Sovietinės okupacijos metais Maironio kūryba virto bemaž keliais eilėraščiais vadovėlyje. Dainos buvo perdirbamos, "išpjaustomos", kad jose neliktų Dievo ir kitų ideologiškai netinkamų dalykų. Bet štai sovietmečiu išėjo Maironio dvitomis. Kokia eilė buvo prie knygyno! Ir pats joje stovėjau. Žmonės pirko knygą ir čia pat garsiai skaitė. Atrodė, tarsi būtume būsimame Sąjūdžio mitinge.

M.Martinaitis. O dabar Maironio knygų Lietuvos knygynuose nerasi. Sovietmečiu jo kūryba buvo leidžiama, šiandien - ne. 

V.Landsbergis. Tuo metu buvo ir pasipriešinimo santvarkai reikmė.

M.Martinaitis. Yra poetų, kurie iškyla sunkmečiais. Pokariu Maironis nebuvo labai viešinamas, nors mokėmės jo mokyklose. Partizanai giedodavo, per šventes išgėrę dainuodavo kaimo žmonės. Maironis, Maironis, Maironis... Viršūnė buvo 125-ųjų metinių minėjimas Pasandravyje ir Bernotuose. Tai - Lietuvos kultūros fondo ir jo vadovo mūsų sąjūdininko Česlovo Kudabos nuopelnas. Ir žmones tada buvo nesunku išjudinti. Viskas tiesiog priminė Sąjūdžio repeticiją. Suvažiavo daugybė žmonių. Niekieno neraginti. Tai buvo tikras proveržis. Žmonės suvokė, kad gali susirinkti. 

A.Medalinskas. Jaučiu, jog netrukus žmonės gali pajudėti ir dabar. Tiesa, tai greičiausiai būtų jau kitoks judėjimas nei Sąjūdžio metais. Bet svarbu kiekvienam pajusti atsakomybę savo tautai ir valstybei. Juo labiau kai tokie dalykai vyksta dėl Maironio paminklo.

R.Kvietkauskas. Liūdniausia, kad taip su juo norėjo elgtis lyg ir mąstantys žmonės. 

V.Landsbergis. Neva mąstantys. Tik jiems Maironis - nebe vertybė. 

R.Kvietkauskas. Maironio paminklas tiems žmonėms tikrai atrodo nesvarbus, nes nesusietas su vertybėmis. Tik taip galiu paaiškinti jų norą laisvai stumdyti paminklą. 

V.Landsbergis. O jeigu žmonės iš visos Lietuvos suvažiuotų ginti Maironio... 

M.Martinaitis. Norėčiau, kad taip būtų, deja, dabar kiti laikai. Dramatiškais laikais poezija virsta pasisakymu. Estetinis elementas nuslenka į šoną. O Maironio patriotinė poezija - tai pasisakymas. Jis buvo vienintelis toks legalus poetas sovietmečiu. Po Sąjūdžio metų didžiulė drama ištiko ir poetą Bernardą Brazdžionį. Jis buvo iššluotas iš atminties, nors Sąjūdžio laikais žmonės jį pasitikdavo kaip karalių. Praėjo vos keleri metai ir poetas pats nustebo, kad nebėra reikalingas Lietuvoje. 

V.Landsbergis. Ir Maironis nustebo, kad tarpukario Lietuvoje tapo nebereikalingas. Nepriklausomoje Lietuvoje! Bet jis buvo protingas žmogus ir seniai sakė: "Kai vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, mūsų vargas ir kančios, be ryto naktis, ar jiems besuprantamos bus?" Dabar turime padaryti, kad Maironis vėl būtų suvokiamas ir suprantamas Lietuvoje. 

A.Medalinskas. Ne tik Lietuvoje. Ir tarp lietuvių, išsiblaškiusių po pasaulį. Tų, kuriems rūpi Lietuva. Ar Maironio metais numatoma išleisti jo knygų? 

R.Kvietkauskas. Valstybė turi remti knygas, kurių rinkos sąlygomis nelabai kas perka. 

A.Medalinskas. Bet ar visada remia? Ar apsispręsta dėl pakartotinio Maironio kūrybos leidimo? Juk Cz.Miloszo knygų, išskyrus poeziją, buvo išleista.

R.Kvietkauskas. Būkime realistai - Cz.Miloszo leidiniai irgi buvo ne komercinis projektas. Leidykla jo ėmėsi dėl to, kad tikėjosi išgyventi iš knygų tiražo pardavimo. Tokiu atveju reikalinga parama. 

Visos proginės programos turi stiprią leidybinę dalį. Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės monografija apie Cz.Miloszą atsirado būtent tų metų proga. Tai vienas būdų įtraukti kūrėją į apyvartą. Bet Maironio atveju, t. y., kai turime poetą, kuris nagrinėtas ir leistas, reikėtų kalbėti ne apie mechaninį perleidimą.

M.Martinaitis. Maironis visada turi būti matomas ant knygų lentynų Lietuvoje, nesvarbu, ar perkamas, ar ne. O dabar knygynuose jo nėra. Vadinasi, būtina leisti iš naujo. 

R.Kvietkauskas. Ko gero, šiandien reikia ir naujo, kitokio Maironio traktavimo mokyklose. Be abejo, Maironio metų proga leidybinė programa bus, nes rinkos mechanizmai čia nieko neišspręs. Todėl turės įsikišti valstybė. Maironio metams esame suplanavę septynis leidinius. Tris rengia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Bus išleisti Maironio laiškai ir atsiminimai. Maironio muziejus planuoja išleisti poeto archyvą. Mokykloms rengiami "Pavasario balsai" su Eimunto Nekrošiaus studentų skaitymais: prie teksto bus ir kompaktinė plokštelė.

A.Medalinskas. Gal galima pastatyti šiems metams ir pjesę pagal Maironio kūrybą? 

R.Kvietkauskas. Pažaislio festivalis statys spektaklį pagal jo istorines pjeses.

V.Landsbergis. O apie patį Maironį? Yra išties graži pjesė: Kazio Inčiūros "Vincas Kudirka". Ją vėl statė Sūduvos saviveiklininkai - galėjau žavėtis. O kas parašys apie Maironį? Tai turėjo bręsti seniai, bet, atrodo, dar neatsirado žmogaus, kuriam tai būtų nuoširdžiai įdomu. Reikia neužmiršti, kad Maironis turi dvi dimensijas. Viena - meilė Tėvynei ir rūpestis dėl jos. Kita, visiškai eliminuota sovietmečiu, - giliai tikinčio žmogaus pozicija. Jo gyvenime tai buvo labai svarbu. Gal kas galėtų parašyti ir dramą apie Maironį, kaip jautrų, jausmingą žmogų, įsimylintį moteris. Pamatytų ir kunigo poeto dilemą, kuri buvo gausiai aprašyta Vinco Mykolaičio-Putino gyvenime, bet negvildenta Maironio atveju. Tik svarbu, kad to nedarytų koks dramaturgas grafomanas arba "revizorius" niekintojas. Maironis dar nesuniekintas. 

R.Kvietkauskas. Nesu girdėjęs, kad kas rašytų pjesę apie Maironį, tačiau knygų, skirtų Maironio kūrybai, tikrai bus. Pavyzdžiui, dr. Brigita Speičytė ketina pasiūlyti naują studiją "Šiapus ir anapus ribos: Maironis ir istorinės Lietuvos literatūra". 

A.Medalinskas. O ar gali būti įgyvendinta idėja dėl Maironio parko ir biusto pastatymo?

R.Kvietkauskas. Tokių planų programos projekte nėra. Šiuo metu, matyt, būtų ir gana rizikinga skubiai rengti tokį darbą. Iš patirties matome, kad norint gero rezultato reikia kur kas rimtesnio pasirengimo ir ilgesnio laiko.

V.Landsbergis. Ar kur nors muziejuose nėra gipsinių Maironio biustų? Vienas stovi Karo muziejuje. Yra antkapio horeljefas. Tikriausiai buvo Antano Aleksandravičiaus senų laikų skulptūra, bet jas visas sudaužė atėję bolševikai. Gal įmanoma rasti sukurtų Maironio biustų, jeigu jie išliko kur nors sandėliuose ir nebuvo sudaužyti sovietmečiu? Arba nors fotografijų? Atkurti skulptūrą iš fotografijos vėlgi neatimtų tiek daug laiko ir nereikėtų jokio konkurso. Vertėtų pereiti per muziejus, saugyklas. Tai būtų ir kitaip reikšminga: mus naikino, o mes nepasidavėme. Nedidelis biustas Maironio parke, Vilniaus širdyje... Čia pat Gedimino kalnas ir pilis, jo apdainuota. Ar visa tai padaryti Maironio metais būtų neįveikiama problema? 

M.Martinaitis. Abejoju, kad šiemet galėtų atsirasti ir Maironio parkas, ir biustas šiame parke. Bet svarbu nors užmegzti idėją.

A.Medalinskas. Dėl to čia ir kalbame.

R.Kvietkauskas. Manyčiau, nepakanka apsiriboti tik Kultūros ministerijos, kitų valstybės institucijų iniciatyva. Asmenybės įprasminamos tada, kai tampa neatsiejama visuomenės savastimi. Štai šiemet Kultūros rėmimo fondui paskelbus Maironio jubiliejinius metus, kaip prioritetą, sulaukta beveik 80 įvairių organizacijų iniciatyvų. Tikiuosi, nemaža jų dalis galės būti įgyvendinta su valstybės parama. 

V.Landsbergis. O kas, jei ne visi, turėtų rūpintis? Maironis iškyla kaip aktualija. Tiek dėl metinių, tiek dėl pačios jo kūrybos naujo poreikio. Ir vykstantį provincijos atgimimą galima dar paskatinti per Maironį. Keista, kad net sovietmečiu netrūko panašios literatūros. Išeidavo ne tik Maironio, bet ir V.Kudirkos poezijos leidinių. Net su Tautiška giesme. O dabar nėra. Tie, kurie tada darė tai Lietuvoje, jautė poreikį priešintis artėjančiai mirčiai. Dabar jį reikia vėl suvokti. Kol kas gyvename remdamiesi saviapgaule. Atseit grįžome į žemėlapį ir esame visiškai nepriklausoma valstybė. Dažnai nesusimąstome, kiek dar esame priklausomi, pavergti, toliau naikinami, ir koks svarbus mums šiomis dienomis vėl gali būti Maironis. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"