TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Trys šimtai metrų vienatvės

2010 08 14 0:00
N.Gomesas Boesmansgate, trečiame pagal gylį užlietame urve. Čia jis pasiekė nardymo urvuose pasaulio rekordą.
Užsienio spaudos nuotrauka

Nuno Gomesas yra giluminio nardymo pasaulio rekordininkas. Jo rezultatas - 318,25 metro žemiau vandens lygio - įrašytas į Guinnesso rekordų knygą. Jis taip pat nardymo urvuose rekordininkas (282,6 metro). Gimė Portugalijoje, bet jau daug metų gyvena Pietų Afrikos respublikoje. Nardymas yra jo pomėgis. Kasdieniame gyvenime - jis inžinierius, tiesia kelius, stato tiltus. Turi žmoną ir tris vaikus.

- Tiesiog sunku patikėti, kad esate gimęs 1951 metais. Atrodote daugių daugiausia keturiasdešimtmetis. Kaip jums tai pavyksta? Ar nardymas yra amžinos jaunystės metodas?

- Turbūt (juokiasi). Bet mano atveju, manau, tai genetikos klausimas. Be to, rūpinuosi savimi. Nerūkau, nepiktnaudžiauju vynu, reguliariai mankštinuosi.

- Didelę dalį gyvenimo jūs ir kvėpuojate kitaip negu kiti žmonės...

- Tikrai, prisikvėpavau deguonies daugiau negu kiti, gal tai ir atitolina senėjimą, kas gali žinoti?

- Skaitydamas apie jūsų rekordus mėginau įsivaizduoti, kaip jaučiamasi esant tris šimtus arba bent šimtą metrų po vandeniu. Turbūt ten absoliuti tamsa?

- Raudonojoje jūroje jau dviejų šimtų metrų gelmėje absoliučiai tamsu. Tai reiškia, net kai žiūri aukštyn, į vandens paviršiaus pusę, ničnieko nematai. O kai neri urve, absoliuti tamsa gali įsiviešpatauti jau ir dešimtyje metrų. Kur nors šone, kampe, galima įžiūrėti kažkokią dėmę ten, kur įėjimas, bet nieko daugiau nematyti.

- Bet turbūt turite kokį nors žibintą?

- Taip, bet prašom įsivaizduoti ką nors panašaus: tarkim, vidurnaktį išeinu į tuščią lauką, nešviečia mėnulis. Net jeigu uždegu žibintą, už kelių metrų tamsa sugeria šviesos pluoštą, nes šviesa neturi nuo ko atsispindėti. Tas pat ir vandenyje. Dar blogiau, nes šviesa neprasiskverbia taip toli kaip ore. Žmogus atsiduria visiškoje bedugnėje. Viskas ką turi, tai trosas, kurio laikaisi.

- O garsai?

- Girdi tik oro burbuliukus. Žmogus gelmėje jaučiasi labai, labai vienišas. Juk žino, kad kilimas į paviršių jam truks, tarkim, dvylika valandų. Kad ir kas atsitiktų, žmogų skiria nuo paviršiaus dvylika valandų. Pabrėžiu, bet kuriuo atveju.

- Vadinasi, problema ne atstumas, o laikas?

- Būtent. Taip pat gerai jaustųsi žmogus, tas dvylika valandų uždarytas seife.

- Turbūt tai labai klaustrofobiška?

- Tam tikra prasme taip. Pamenu, kai pirmą kartą panėriau šimtą dvidešimt metrų ir kildamas pirmą kartą sustojau dekompresuotis, suvokiau, kad į viršų kilsiu dar tris valandas. Akimirką supanikavau: turėsiu tūnoti po vandeniu dar tris valandas? Kaip tai? Bet pavyko susivaldyti. Privalau išlaukti tas tris valandas, ir viskas. Sunku.

- Ką tuo laiku galima daryti? Skaityti nepavyks...

- Deja. Tiesiog kabi vandenyje. Kuo aukščiau žmogus išplaukia, arčiau paviršiaus, tuo ilgesnius sustojimus turi daryti. Kartais dvi, kartais tris valandas vienoje vietoje. Reikia išmokti būti su savimi. Tarsi sėdėtum uždarytas kambaryje, be knygos, be muzikos. Kai kurie žmonės lengvai gali ištverti, kiti negali. Be to reikia mokėti ir būti su žmonėmis, su visa grupe, kai jau iškilsi į paviršių. Tai būtina kombinacija nardant: gerai tverti vienatvę, bet ir draugiją.

- O kaip giliai galima panirti nedarant sustojimų?

- Priklauso nuo nėrimo laiko. Po ketvirčio valandos, praleisto trisdešimties metrų gylyje, reikia daryti vieną sustojimą. O pasinėrus dešimt metrų galima išnerti iškart, net jeigu ilgai išbūta po vandeniu.

- Kokia pozicija jūs neriate? Galva žemyn?

- Į gilumą niekada nesileidžiu galva žemyn. Mano pozicija panaši į parašiutininko, iššokančio iš lėktuvo. Kitokia pozicija nerti būtų sunku, turint galvoje ekipuotės apimtį ir svorį... Visi tie balionai galėtų nuslysti nuo manęs.

- O kiek visa tai sveria?

- Apie du šimtus kilogramų.

- Arba du kartus daugiau nei jūs pats. Naras ir balionai kartu sveria net tris šimtus kilogramų. Turbūt jums sunku judėti?

- Aišku, viskas sveria, bet po vandeniu suvaldau net tokį sunkų aparatą.

- Ar netirpsta galūnės?

- Faktiškai būna panašiai kaip kosmonautams. Jeigu kūnas ilgą laiką negauna apkrovimo, prarandama šiek tiek jėgų, pablogėja judesių koordinavimas. Sugrįžęs į paviršių, žmogus iš pradžių jaučiasi tarsi kojos būtų iš vatos.

- O temperatūra? Giliai vandenyje turbūt šalta?

- Žiūrint kur nardai. Raudonojoje jūroje nardant nėra problemų, ten vanduo dvylikos, penkiolikos laipsnių. Tokioje temperatūroje galima tverti.

- Kalbama, kad dujų mišiniai giliai gelmėse narui gali sukelti euforiją. Ar galima tokiu būdu prarasti savo veiksmų kontrolę?

- Su ta problema tenka susidurti kiekvienam narui. Bet nevadinčiau to euforija. Tą jaučia tik nepatyrę narai. Patyrusiems tai perspėjimas apie pavojų; jie žino, kad tariama euforija gali kainuoti gyvybę. Todėl po vandeniu nejaučiu ekstazės. Palengvėjimo ir džiaugsmo jausmas apima mane tik tada, kai susitinku su kitu naru dar koks šimtas metrų po vandeniu. Taip gera po šitiek valandų pagaliau pamatyti gyvą žmogų!

- Prašom pasakyti kaip jūsų nardymą vertina šeima?

- Žmona ir vaikai nerimauja dėl manęs. Bet raminu juos, pažadėjau daugiau nesiekti pasaulio rekordų. Pakaks. Nors nardysiu ir toliau.

- O jeigu kas nors pralenks jūsų rekordą? Kitas naras, Pascalis Bernabe, tvirtina, kad buvo nusileidęs tris šimtus trisdešimt metrų.

- Taip, tačiau jis negali to įrodyti. Pasiektas gylis nustatomas taip: naras turi sugauti prie troso prikabintą žymeklį. Tuos žymeklius pažymi nepriklausoma komisija - iš įrašo ant žymeklio matyti kokį gylį naras pasiekė. Po vandeniu yra dar vienas naras, su kamera, kuris filmuoja kaip išplaukiu su žymekliu. Tos sistemos neįmanoma apgauti. Bet, kaip jau minėjau, daugiau nesieksiu rekordų. Per daug rizikos.

- Kiekvienas naujas pasinėrimas gali būti paskutinis? Skaičiau, kad kai mušėte pasinėrimo rekordą Boesmansgato urve, jums grėsė mirtinas pavojus?

- Tai tiesa. Dugne įstrigau į dumblą, šiek tiek supanikavau, bet galų gale išsikapsčiau.

- Ar tada nejutote pagundos baigti nardymą?

- Niekada nepagalvojau "gana". Vienas mano draugas, taip pat naras, pasakojo patyręs tokį momentą. Nėrė urve, net negiliame, nusileido tik dvidešimt keturis metrus. Ir ūmai pagalvojo: "O jeigu nebeišnersiu? Žūsiu ir mano vaikai liks be tėvo." Daugiau nebenardė, pardavė įrangą. Galima sakyti, kad prarado "nervą". Aš dar nepraradau jo, bent iki šiol.

- Skaitydamas apie jūsų rekordus prisiminiau filmą "Žmogus ant lyno", apie akrobatą, kuris perėjo lynu, įtemptu tarp Pasaulio prekybos centro bokštų. Pamaniau, jog abu atsidurdavote panašioje situacijoje - leidotės ten, kur tik jūs galite nueiti. Buvote neliečiami, absoliučiai laisvi.

- Taip, kažkas tokio yra. Abiejose šitose vietose žmogus labai, labai vienišas!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"