Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Turistams atsivėręs Mianmaras

 
2017 05 04 12:00
Švedagono šventyklų miestelis.
Švedagono šventyklų miestelis. Vaido Mikaičio nuotraukos

Dar visai neseniai, vos prieš dešimtmetį, Mianmaras buvo labai uždara Pietryčių Azijos valstybė. Turistai čia patekdavo retai ir sunkiai. Tai buvo neramumų krečiama, karinės chuntos valdoma uždara šalis, kenčianti nuo užsienio ekonominių sankcijų ir nelaukianti svečių. Nors ir užtrukę, į Mianmarą jau atėjo nauji laikai.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Mianmaras, dar žinomas Birmos vardu, buvo Anglijos kolonija, tačiau vienas labiausiai išsivysčiusių Pietryčių Azijos regionų. Po karo, kaip ir dauguma kolonijų, Birma išsivadavo iš britų valdžios ir tapo nepriklausoma.

Kaip dažnai būna išsilaisvinusiose valstybėse, netrukus Birmoje valdžią perėmė kariškiai. Jie užgniaužė demokratijos apraiškas ir geležiniu kumščiu valdė šalį apie trisdešimt metų.

Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad tas kumštis buvo kietas, tačiau ne toks žiaurus kaip gretimoje Kambodžoje, kur nevaldomas siautėjo raudonųjų khmerų režimas, vykdęs savo gyventojų genocidą. Vis dėlto tai buvo diktatūra, todėl natūralu, jog Birmoje turėjo subręsti permainos.

Pakeisti pavadinimai

Jos įvyko praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai chunta leido surengti demokratinius rinkimus, prieš tai pakeitusi šalies pavadinimą.

Birma tapo Mianmaru. Buvo pakeistas ir sostinės pavadinimas – jis iš angliškojo Rangūno tapo Jangonu. Tačiau šalies gyventojai iki šiol vadinami birmiečiais. Tiek Birmos, tiek Rangūno pavadinimai dar nėra pamiršti ir dažnai vartojami šnekamojoje kalboje, ypač tarp užsieniečių.

Tuomet vietovardžių kaita birmiečių nuotaikų nesušvelnino. Per pirmus demokratinius rinkimus karinė chunta buvo sutriuškinta, o į valdžią išrinkti opozicijos atstovai. Tada ir prasidėjo įdomybės. Kariškiai nepripažino pralaimėjimo ir naujų išrinktųjų prie valdžios neprileido, priešingai, daugumą jų suėmė ir uždarė į kalėjimus.

Šalyje prasidėję neramumai užtruko dar bent dvidešimt metų. Per juos Mianmarui buvo paskelbta daugybė ekonominių sankcijų, todėl ir taip buksuojanti krašto ekonomika galutinai nugarmėjo į dugną. Iš buvusios vienos turtingiausių regiono valstybių Mianmaras tapo viena skurdžiausių. Žinoma, tai lėmė ne vien sankcijos. Per visą kariškių valdymo laikotarpį dėl gremėzdiškos ekonominės sistemos ir korupcijos Birmos padėtis tolydžio prastėjo.

Permainos

Kadangi protestai nesiliovė, 2010 metais valdžia ryžosi ekonominėms ir politinėms permainoms. Liberalizavo ekonomiką, paleido politinius kalinius ir sulaukė užsienio valstybių paramos. Karinė chunta kiek atsitraukė, tačiau vis dar buvo didžiulė valdomoji jėga.

Tuomet į Mianmarą atvyko net JAV prezidentas Barakas Obama, taip tarsi pripažindamas, kad šalis vėl priimta į tarptautinę bendruomenę. Tada Mianmaras ir atsivėrė pasauliui, o keliautojai pasidėjo dar vieną tašką norimų aplankyti kraštų žemėlapyje.

Mianmaras – ta šalis, kurioje mažiausiai iš manęs, kaip kitataučio, buvo norima pasipelnyti.

Dabar situacija Mianmare stabili, valstybė yra saugi ir pasaulietinė. Dirbti jai reikia daug, nes dar gerokai atsilieka nuo gretimų šalių, ypač Tailando, tačiau tai, mano įsitikinimu, net nėra minusas. Pabandysiu išvardyti kodėl.

Nesugadinti turizmo

Birmiečiai dar visiškai nesugadinti turizmo. Į Mianmarą kol kas atvyksta labai mažai turistų, todėl kiekvienas jų ten jaučiasi ypatingai. Per visą dviejų savaičių kelionę nepasitaikė nė vieno atvejo, kad vietiniams iš mūsų būtų reikėję kokios nors naudos. Viskas, ką birmiečiai demonstravo, buvo tik draugiškumas, šypsenos ir nedrąsūs bandymai užkalbinti.

Tiesa, jei kuris nors išdrįsdavo paprašyti nusifotografuoti kartu, kaipmat nusidriekdavo eilė norinčiųjų. Bet dėmesys buvo malonus ir visai neįkyrus. Atrodė keista, kai tamsiu paros metu prie tavęs prieina aštuoni akivaizdžiai neblaivūs jauni vyrai, šypsodamiesi paprašo papozuoti bendrai nuotraukai, atsisveikina ir patraukia savais keliais. Turbūt šalyje dominuojanti budizmo religija lemia tai, jog birmiečiai yra labai taikūs.

Turiu didelės keliavimo patirties, tad galiu pasakyti: Mianmaras yra ta valstybė, kurioje mažiausiai iš manęs, kaip kitataučio, buvo norima pasipelnyti. Užtruko beveik savaitę, kol pripratau prie fakto, kad Mianmare su turistu bendraudami vietiniai pretenduoja ne į jo pinigus, o į bendrą nuotrauką. Pirmą savaitę įtariai žiūrėjau į kiekvieną birmietį, priėjusį prie manęs, tačiau vėliau atsipalaidavau ir mėgavausi dėmesiu.

Kitas turistų nebuvimo pranašumas – kainos. Jos Mianmare labai mažos, todėl visiškai nedrasko kišenės, palyginti, pavyzdžiui, su kaimyno Tailando kainomis. Žinoma, tik laiko klausimas, kada turistai atras Mianmarą ir čia viskas pabrangs. O kol kas šalis yra skurdi, pigi ir nuostabi neišlepusiam keliautojui, norinčiam patirti ne turistinį jos grožį.

Nauja kryptis

Kadangi Mianmaras kol kas nauja kryptis turizmo žemėlapyje, nuvykti ten nėra labai pigu. Galbūt kiek pigiau keliauti per Pekiną, Honkongą ar Dubajų. Mes skridome Honkongo oro linijų lėktuvu iš Stokholmo per Londoną ir Honkongą, tačiau dar turėjome specialiai organizuotą vienos dienos pasivaikščiojimą po Honkongą. Tąkart šios oro linijos pasiūlė geriausias skrydžių kainas į Jangoną.

Kai kurie keliautojai į Mianmarą važiuoja žemės transportu iš Tailando. Tai neblogas variantas, bet siekiant aplankyti bent jau šias dvi šalis, būtina turėti gerokai daugiau laiko.

Daugumai pasaulio turistų reikia vizų norint patekti į Mianmarą. Dar visai neseniai jas gauti buvo sudėtinga, nepatogu ir brangu. Tačiau prieš kurį laiką birmiečiai vizų išdavimo procesą supaprastino iki minimumo. Jei planuojate vykti į Mianmarą per tris pagrindinius šalies oro uostus ir porą žemės pasienio postų, dėl vizos galite kreiptis internetu.

Sumokėsite nustatytą mokestį ir per dvi dienas gausite patvirtinimo laišką, kad kelias į Mianmarą jums atviras. Turistinės vienkartinės vizos kaina – 50 JAV dolerių. Jei viešėdami Mianmare susigundysite bent trumpam nuvykti į gretimą valstybę ir grįžti atgal, viza teks pasirūpinti iš naujo.

Turizmo infrastruktūra Mianmare dar gana prasta. Keliauti po šalį ne taip lengva. Vienintelė paguoda, kad nėra ir labai brangu. Mianmare netrūksta gražių kampelių, labai nutolusių vienas nuo kito, tad paprasčiausias būdas juos pasiekti yra lėktuvai.

Esu nemažai naudojęsis vidiniais įvairių valstybių skrydžiais, tačiau Mianmare jie buvo brangiausi, nors šalis – viena skurdžiausių iš mano lankytų. Bilietų į vieną pusę kainos prasideda nuo 100 eurų, ir nesvarbu, kad skrydis trumpas. Keliavome turbūt populiariausiu vietiniu maršrutu iš Mandalajaus į Jangoną. Skrydis truko valandą ir atsiėjo šimtą eurų. Toliau kainos tik didėja. Tai, sakyčiau, visiškai neadekvatu žinant bendrą šalies skurdo lygį. Net Naujojoje Zelandijoje vietiniai skrydžiai yra gerokai pigesni.

Žinoma, galima neskristi, tačiau atstumai Mianmare milžiniški, tad turėdamas mažai laiko kitaip nepasieksi vietovių, kurias nori aplankyti. Pavyzdžiui, skrydis iš Jangono į Baganą, vieną švenčiausių šalies miestų, trunka valandą, o traukinys rieda net aštuoniolika valandų. Todėl neretai susiduri su sunkiu apsisprendimu, ką verčiau prarasti – begalę laiko ar pinigus.

Nerimaujančiuosius dėl saugumo skrendant vietinėmis oro linijomis galiu nuraminti. Jos gana saugios. Nėra nė vienos Mianmaro aviakompanijos, įtrauktos į juodąjį oro linijų sąrašą. Lėktuvų katastrofos čia taip pat nedažnos.

Apribojimai

Beje, Mianmare ne visur galima keliauti laisvai. Kai kurios vietovės, ypač šiaurėje, vis dar uždarytos turistams. Vykstant į kitas reikia gauti specialius leidimus, ten samdytis gidus ir susitaikyti su kitais apribojimais.

Taip yra dėl neva galinčių pasitaikyti ginkluotų įvairių religinių grupuočių išpuolių ar kitų priežasčių, kurių Mianmaro valdžia per daug neviešina. Be to, šalies šiaurėje pavojų kelia maliarija. Guodžia tai, kad geriausi objektai nepatenka į šias teritorijas ir juos galima lankyti laisvai.

Dar prieš keletą metų Mianmaro svečias turėjo išsamiai nurodyti kiekvieną savo žingsnį – kur eis, ką darys, gauti krūvas leidimų, jam buvo apribotas arba išvis nepasiekiamas internetas. Šalis labiau panėšėjo į Šiaurės Korėją nei į šiuolaikišką valstybę. Birmiečiams, priglaudusiems nakvynei užsienietį, grėsė net kalėjimas. Bet prieš trejus metus Mianmaras visiškai neskausmingai atlaisvino gniaužtus.

Perkelta sostinė

Didžiausias Mianmaro miestas yra Jangonas. Jis buvo valstybės sostinė nuo pat 2006-ųjų, kai Mianmaras paskelbė nepriklausomybę. Tada sostinę nutarta perkelti į šalies viduryje esantį Neipidą. Įdomiausia, kad šis veiksmas atliktas beveik be jokių paaiškinimų. Mianmarą valdanti karinė chunta priėmė tokį sprendimą ir labai operatyviai jį įgyvendino. Šiandien Neipidas yra trečias pagal dydį šalies miestas ir patenka į sparčiausiai pasaulyje augančių miestų dešimtuką.

Tačiau Jangonas, kuris ilgą laiką buvo žinomas kaip kolonistinis Rangūnas, tebėra svarbiausias Mianmaro miestas. Čia vykdomi beveik visi tarptautiniai skrydžiai, tad atvykėliai pirmiausia nusėda būtent Jangone, kurio oro uostas vis dar turi Rangūno pavadinimą.

Birmiečiai net patys dažnai pavadina miestą Rangūnu, ypač pristatydami jį užsieniečiams. Viename Mianmaro kurorte paklausus žmonių kilmės vietos, šie su pasididžiavimu ištarė Rangūno vardą. Matyt, jis vis dar siejamas su ankstesniais laikais, kai Birma arba Mianmaras buvo viena pažangiausių šalių regione. Rangūnas, išvertus iš birmiečių kalbos, reiškia nesantaikos pabaigą.

Gyvenimas iš arti

Jangonas nėra tipinis Pietryčių Azijos miestas. Čia išlikę daug kolonijinės britų architektūros. Anksčiau Jangonas buvo labai kosmopolitiškas miestas. Jame gyveno didelės indų, kinų, europiečių bendruomenės, padariusios savo įtaką miestui. Dabar dauguma gyventojų yra birmiečiai, nemaža indų ir kinų populiacija.

Jangonas vis dar nepataikauja turistams, nes beveik visi užrašai – vietos kalba, o nuorodų į žymiausius miesto objektus labai mažai. Norintieji pamatyti kasdienį Jangono gyvenimą gali pasivažinėti taksi, kuris toks pigus, kad net neprisimenu kainų.

Mianmare net turisto kišenės iškraustymas gali būti baudžiamas griežto režimo kalėjimu.

Tačiau yra ir įdomesnis variantas. Tai – vietinis traukinukas, kurio maršrutas sukasi ratu aplink miestą. Jis nėra skirtas turistams ir nevežioja po žymiausias Jangono vietas. Bet tai dar įdomiau, nes 3,5 valandos traukiniu riedant apie miestą galima pamatyti jo gyventojų kasdienybę, o ne vien paradinį veidą. Traukinuko bilietas kainuoja centus. Tai vienas įdomesnių neturistinio Jangono pramogų.

Jangonas, kaip ir visas Mianmaras, nėra išpuoselėtas. Ne visur nutiesti šaligatviai, daug kur jie duobėti, mieste daug šiukšlių ir valkataujančių šunų. Gerai, kad keturkojai, kaip ir Mianmaro gyventojai, yra labiau baikštūs nei agresyvūs, nes šiaip palaidų šunų bijau. Bet Mianmare jie žmogaus bijo dar labiau.

Saugus miestas

Jangonas saugus miestas. Čia beveik nėra pavojaus patirti vienokią ar kitokią prievartą. Tai lemia kelios priežastys. Vieną jų jau minėjau – budistai apskritai yra nepikti žmonės. Tačiau esama ir kitų. Per savo viešnagę Mianmare policiją mačiau vos keliskart. Žinant, kokia policinė valstybė Mianmaras buvo vos prieš kelerius metus, tai atrodė gana keista. Pasidomėjus paaiškėjo, kad pareigūnų Jangone iš tiesų yra labai daug, tik jie nepastebimi, nes nevilki uniformų. Vis dėlto pati svariausia ir labiausiai motyvuojanti priežastis nenusikalsti prieš užsieniečius – už tai taikomos brutalios bausmės. Net turisto kišenės iškraustymas gali būti baudžiamas griežto režimo kalėjimu. Tai puiki žinia atvykėliams. Nors Jangonas naktį silpnai apšviestas, čia net ir moterys gali saugiai vaikščioti vienos. Tik reikia saugotis, kad neįkištum kojos į šaligatvyje esančią duobę. Na, ir neieškoti nuotykių pačioms.

Švenčiausia budistų vieta

Jangonas kartais pavadinamas auksiniu miestu, nes jame stovi bene švenčiausias Mianmaro budistų objektas – Švedagono šventyklų kompleksas. Šventyklos šalyje vadinamos pagodomis.

Sakoma, kad ant kalvos, ant kurios pastatyta Švedagono pagoda, prieš du tūkstančius metų klajokliai vienuoliai paslėpė aštuonis Budos princo Gautamos plaukus. Jie buvo apsaugoti auksine plokšte ir pastatyta stupa – pastatu, simbolizuojančiu nušvitusį Budos protą.

Nuo tada kiekvienas save gerbiantis budistas, lankydamasis šventykloje, atsiveždavo ir papuošdavo stupą auksu. Kažkur skaičiau, kad viena karalienė atseikėjo 50 kg aukso, o kitas valdovas – triskart daugiau, nei svėrė pats.

Šiandien kiekvienas norintis gali nusipirkti aukso lapelių ir priklijuoti prie stupos. Teigiama, jog ji padengta daugiau kaip 10 tūkst. aukso lapelių ir papuošta kitais brangakmeniais. Ši informacija nėra patikrinta, net neaišku, ar tas auksas tikras, tačiau auksu žibantis šventyklų kompleksas, kurį sudaro visas pagodų miestelis, vilioja iš toli. Jame galima praleisti pusdienį medituojant, meldžiantis, bendraujant su žmonėmis ar šiaip vaikštinėjant. Įėjimas į šventyklas kainuoja apie 6 eurus.

Bet pati geriausia Jangono atrakcija yra net ne objektas, o įvykis, vykstantis kartą per metus balandžio mėnesį. Tai – budistų Naujųjų metų šventė ir ta proga miestą siaubiantis vandens festivalis. Taip sutapo, kad šiame festivalyje dalyvavome ir mes. Apie jį, nuotykius Mianmare ir kitas šios puikios šalies vietoves – kitoje dalyje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"