TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ubago lazdos niekada neišsižadėk

2012 02 21 10:05

Apie tuos laikus ir darbus pasakoja gausybė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyne sukauptų etiologinių bei mitologinių sakmių. O dar pasakos! 

Jose laimi anaiptol ne tas herojus, kuris savo žirgu, pinigais ar protu puikuojasi. Pasiseka tam, kuris su pakelės elgeta duonos kąsniu pasidalija, perneša pavargėlį per upę, rimtai, pagarbiai išklauso seno, daug gyvenimo mačiusio žmogaus patarimų ir jais tinkamai pasinaudoja. Pasakų senelis elgeta stebuklingas - čia buvo, čia jau nėra, tarytum tiesiai į dangų nueitų. Dangaus kelio motyvas čia dažnai sutinkamas. Suliteratūrintuose tekstuose, pasakų knygose dažniau vartojame žodį elgeta. 

Tuo tarpu ekspresyvioje šnekamojoje kalboje iki šiol išliko giliai įsišaknijęs ubagas. Iš patarlių jo niekaip negalėtum išmesti, nesugriaudamas teksto ritminės ir poetinės struktūros. Žodis sukurtas pamaldesnės, mistiškesnės prigimties giminaičių slavų: Ubogij - U Boga "prie Dievo artimesnis", puikiai suprantamas ir mums. Ubagui duodama ne šiaip labdara ar dovana, bet išmalda - atlygis už maldas, Dievo permaldavimą dėl vienokių ar kitokių mūsų reikalų. Mes suprantame, kad visų pirma turėtų melstis pats suinteresuotas asmuo. Tačiau žmogus, savikritiškai apsvarstęs savo gyvenseną, jaučiasi nelabai vertas būti išklausomas: esąs nuodėmingas, prieraišus prie turto, žemės, dėl kurios su kaimynais ne kartą vaidijęsis... Gausioje šeimoje poreikius bederinant irgi kantrybės pristinga... Smalsi prigimtis kitais nusistebėti, apkalbėti, gal ir pasmerkti gundo... Ir štai žmogus mato kitą - "buvusį žmogų": be namų, be vietos, be šeimos, gyvenantį tik šios dienos malone. Tai gal tikrai jis, ubagas, - arčiau Dievo?

Paryžiaus semiotikas Algirdas Julius Greimas, ėmęsis lietuvių mitologijos tyrinėjimų, pateikė įdomių įžvalgų. Jo manymu, ubagai - tam tikra institucija, vėliau netgi luomas, atsiradę tada, kai religinėms sanklodoms besikeičiant iš savųjų šventviečių išvaryti senosios (mūsų atveju - baltų) tikybos žyniai bei vaidilos ėmė keliauti per žmones, vis dar kviečiami atlikti senųjų apeigų. Pretorijaus aprašyti du šventas pareigas vykdančių žmonių tipai: kaimo žmonės, senoliai, kurie vadovauja šeiminėms bei žemdirbystės apeigoms, ir ateinantys iš kitapus Nemuno tikri žyniai, specialistai, kurie kviečiami, jų darbas atlyginamas. Beje, vadinti jie maldininkais, o atlygis už darbą - išmalda. Argumentuodamas savo teiginius apie ubagus - senąjį religinį personalą, A.J.Greimas pateikia neišdildomų savo paties vaikystės potyrių: "Kai laidodavo elgetą, apgiedodavo dvi naktis pagrečiui. Tai nuostabi, gražiausia ceremonija, kurią man kada nors teko patirti: gūdžiame kaime, tarp miškų, mažoje medinėje koplytėlėje - apie dvidešimt balsų, vertų Šaliapino boso, gieda gražia lotynų kalba. Iš tiesų, norėjosi mirti."

Šiokiomis dienomis ubagai keliauja per sodybas, atlikdami daugybę pareigų: maldininkų, nes meldžiasi už gyvųjų reikalus ir mirusiųjų ramybę; žiniasklaidos - skleidžia parapijos ar net kelių naujienas; išminties sergėtojų - dažnai išmanius pasakų sekėjus užlaikydavo ilgiau ir visi jų išminties klausydavosi, klausdavosi.

Sekmadieniais, per atlaidus ubagai turėjo savo akredituotą erdvę - šventoriuje, abipus pagrindinio tako. Kiekvienas parapijos, religinės bendruomenės narys privalėjo iš profaniškosios, kasdienės aplinkos, įžengęs pro vartus, pereiti ilgą ubagų nuklauptą taką, laikydamas tolerancijos, atjautos, dosnumo, žmogiškųjų santykių egzaminą. Tik tuomet jis tapdavo vertu įžengti į sakraliąją erdvę - šventovę.

Manoma, jog buvę ir daugiau dienų, kai išmaldos davimas privalomas. Tai rodytų ir kai kurios mūsų kalendorinių švenčių realijos.

"Tikrieji kalėdininkai/kalėdautojai - kunigai ir ubagai", - skelbia patarlės, primindamos, jog būtent šių asmenų lankymasis tarpušvenčiais yra apeigiškiausias, rimtai priimtinas ir deramai atlygintinas. Kiti - gerą linkį pokštautojai, mieli kaimynai, su kuriais miela būti kartu, ir tiek.

Pasakodami apie senąsias žemaitiškų Užgavėnių tradicijas žmonės daug kartų yra teikę posakį "eiti ubagais", vadinasi, visas apeiginis vyksmas prilygintas ubagavimui. Ne šiaip sau, matyt, ir gausiausia persirengėlių grupė yra ubagai su savo oracijomis, dainuškomis.

Velykų lalautojų jaunas klegėjimas mūsų vaizduotėje gal tolimesnis nuo ubagavimo, bet ir čia renkamas atlygis už apeigas. Netgi mažo vaiko, einančio kiaušiniauti pas krikšto tėvelius, eilėraštukas yra tam tikra maldelė. Ar ne čia užslėpta gilioji liaudies išmintis, koncentruota patarlėje: "Tiurmos, tarbos ir ubago lazdos - niekada neišsižadėk", t. y. pažink įvairias gyvenimo būsenas, būk pasirengęs visokiems išbandymams.

Į ubagų luomą būdavo įvedama tam tikru metu, tam tikromis apeigomis. Ubagai, regis, turėję ir savo profesinę kalbą, sudarytą tikrai intelektualiai, iš daugybės kalbų išradingo "mikso". XIX-XX amžių pervartoje pažeidžiamiausias buvo aristokratijos luomas, nesugebėjęs prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Atitinkamai tuo metu atsirado  anekdotinės tautosakos tekstų apie ubagų diskusijas dėl kilmės, elgsenoje tolydžio prasimušančias "poniškumo" apraiškas. Visuomenėje atsirado išmalda, duodama ne iš tikros užuojautos, bet jau su šiokia tokia piktdžiuga... 

XX a. galutinai išnaikino ubagus kaip luomą, turintį savo kodeksus. Tautosaka liudija jo nykimą nuo sakraliojo iki profaniškojo lygmens. Mūsų akyse jie dabar - visuomenės užribis pačia nykiausia prasme, nemalonūs, negeistini...

Gražina KADŽYTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"