TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Utėlės talkina istorijai

2009 02 21 0:00
Ant Peru mumijų galvų aptiktų utėlių tyrimas patvirtino, kad tie vabzdžiai paliko Afriką prieš šimtą tūkstančių metų kartu su migruojančiais žmonėmis.

Kadaise Peru teritorijoje gyvenę žmonės plaukus supindavo į plonytes kaseles. Jie nenaudojo šukų, tad parazitai gyveno lyg rojuje. "Maitintojui" mirus būdavo mumifikuojami kartu su juo. Dviejų mumijų, ištvėrusių tūkstantmečius, galvose mokslininkai aptiko beveik tūkstančio utėlių likučius.

Parazitų genetinės medžiagos analizė patvirtino tezę, jog jie palikuonys vabzdžių, kurie paliko Afriką prieš šimtą tūkstančių metų migruojančių homo sapiens galvose. Po to dešimtis tūkstančių metų parazitai nesiskyrė su žmogumi. Kartu su juo užvaldė pasaulį, pasidalydami į tris skirtingas genetines grupes. Šiuo metu gyvenantieji Pietų Amerikoje į šį žemyną pateko daug anksčiau negu atplaukė europiečiai, taip tvirtina daktaras Davidas Reedas iš Floridos universiteto, atradęs mumifikuotus vabzdžius.

Nudizmo pabaiga

Be utėlių genetinių tyrimų neįmanoma net apytikriai nustatyti, kada atsirado... mada. Toks esminis žmonijai momentas nepaliko materialių pėdsakų - nei kailiai, nei audiniai nesimineralizuoja ir nesuakmenėja.

Genetiniu požiūriu galvos utėlės šiek tiek skiriasi nuo drabužių utėlių, kurios kiaušinėliams dėti pasirenka drabužių kampelius. Savaime suprantama, pastarosios galėjo atsirasti tik tada, kai žmogus nustojo bėgioti nuogas. Abiejų parazitų rūšių genetinė analizė privertė manyti, kad kūną imta dangstyti ne anksčiau kaip prieš 72 tūkst. metų. Iš Afrikos homo sapiens patraukė į šiaurę, kur klimatas padarė galą nudizmui.

Vikingų pelės

Namų pelių genų tyrimai padeda nustatyti vikingų migracijos kelius. Paskutinių įrodymų apie Skandinavijos plėšikų užkariavimus turės pateikti Europos, Islandijos ir Šiaurės Amerikos pakraščiuose gyvenančių graužikų tyrimai. Pelės Madeiroje jau tapo gyvu įrodymu, kad į salą pirmieji atplaukė vikingai, o ne portugalai. Genetiniu aspektu jos panašesnės į Skandinavijos, o ne į Portugalijos peles.

Istorijos paslaptis gali padėti atskleisti kitų gaužikų - žiurkių - genai. Biologo ir genetiko Keno Aplino tyrimai įrodo, kad žiurkių rūšies, iki šiol laikytos viena, gyvūnai išsiskiria į šešias genetines linijas, kildinamas iš įvairių Azijos dalių. DNR analizė padeda išsiaiškinti, kodėl žiurkių platinamas maras, šiltinė ir kitos ligos vienuose regionuose visuotinai paplitusios, o kituose retos. Matyt, skirtingos žiurkių kilmės linijos platina kitas ligas. Senoji žiurkių tėvynė yra Indija, Rytų Azija, Himalajai, Tailandas, Mekongo delta ir Indonezija. Indiškoji šaka pradėjo migruoti Viduriniųjų Rytų kryptimi prieš 5-6 tūkst. metų, kai žmonės pradėjo keliauti su maišais, pilnais grūdų. Palaipsniui žiurkės įsigalėjo Europoje, o didžiųjų geografinių atradimų metu ir Afrikoje bei abiejuose Amerikos žemynuose.

Iš kur "atkeliavo" vištos?

"Analizuodami kaulus, o jų visada randame kultūriniame sluoksnyje, arba ten, kur gyveno žmogus, sugriauname daugelį stereotipų, - sako prof. Alicja Lasota-Moskalewska iš Varšuvos universiteto. - Kad ir vištų prijaukinimas. Dar neseniai manyta, kad populiarių naminių vištų protėviai yra rūšis, gyvenanti Azijoje. Graikai perėmė jas iš persų, iš graikų auginti vištas išmoko romėnai, o Romos legionieriai atvežė tų paukščių į šiaurę. Lenkiją vištos, atrodo, bus pasiekusios iš Vakarų. Bet mokslininkai aptiko jų kaulų daug ankstyvesnėse sorbų (lužitėnų) kultūros gyvenvietėse. Tie paukščiai greičiausiai buvo kilę ne iš Indijos, o iš Gruzijos."

Nepatikimas tarnas?

Naujausieji tyrimai rodo, kad iki šiol pateikiama šuns prijaukinimo data (prieš 14 tūkst. metų) gali būti klaidinga. Belgijoje, Gojė urve rasta šuns kaukolė. Mietje Germonprė iš Belgijos karališkojo gamtos mokslų instituto sako, kad pirmą kartą šunys buvo prijaukinti prieš 31 tūkst. metų. Jis tvirtina, kad šunys dirbdavę už maistą, padėdavę persekioti ir transportuoti sumedžiotą žvėrieną. Susan Crockford iš Viktorijos universiteto Kanadoje nesutinka su M.Germonprė; ji mano, jog šunys mažiausiai kelis kartus "patys jaukinosi". Todėl šunų kaulų neaptinkama daugelyje vėlyvesnių archeologinių kasinėjimų.

Neolito revoliucija

Ji prasidėjo Artimuosiuose Rytuose prieš 11 tūkstančių metų. Archeologai neturi vieningos nuomonės kaip ankstyvųjų žemdirbių žinios ir įgūdžiai plito Europoje. Medžioklės ir rinkimo mūsų žemyne atsisakyta dėl žemdirbystės ir gyvulininkystės maždaug VII-IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Viena iš teorijų teigia, jog toji permaina sutapo su didele migrantų banga iš pietų.

Atvykėliai daugiau išmanė, turėjo prijaukintų gyvulių ir laukuose auginamų augalų. Kiti ekspertai mano, kad žemdirbystės žinios buvo perduodamos per prekių mainus prekybos keliuose. Tikriausiai su svetimųjų antplūdžiu pasirodė avys ir ožkos, kurių iki tol Europoje nebuvo.

Kiti mokslininkai tvirtina, kad žemdirbystės raida (čia priskiriamas ir kiaulių bei galvijų prijaukinimas) Europoje vyko nepriklausomai nuo žemdirbių migracijos iš pietų.

Kiaulių klausimas

Pirmosios prijaukintos kiaulės Europoje kildinamos ne iš vietos šernų - jos buvo atgabentos iš Artimųjų Rytų. Tą kontroversišką tezę paskelbė tyrėjų kolektyvas, vadovaujamas Grego Larsono iš Oksfordo universiteto ir Keitho Dobney iš Derhemo universiteto. Britai mokslininkai pateikė DNR tyrimų - šiuolaikinių kiaulių kaulų ir neolitinių kiaulių kaulų, iškastų visame žemyne - rezultatus. Be to, jie tvirtina, kad maždaug ketvirtajame tūkstantmetyje padėtis sparčiai ėmė keistis. Taip liudija genai.

Tradiciniais metodais tiriami kaulai pasakoja kitokią istoriją. "Žmonės Europoje nelaukė, kol kas nors ateis ir jiems parodys, kaip jaukinami laukiniai gyvuliai. Prijaukinimo procesas vyko visuose žemynuose, išskyrus Australiją", - sako prof. A.Lasota-Moskalewska. Kiaulės turi pranašumų: jaunus gyvuliukus lengva sugauti ir prijaukinti, jie nedaug tereikalauja globos, sugeba susirasti maisto. Be to, kiaulė yra "našiausias" gyvulys ūkyje - 35 proc. pašaro paverčia mėsa (avys - 13 proc., galvijai - 6,5 proc.). Tačiau jos turi didelį trūkumą - skirtingai nuo avių ar galvijų, jos labai silpnos pėsčios keliautojos. Žmonėms, mezolito eros pabaigoje atvykstantiems į Europą, jos būtų buvusios per didelis balastas. Migrantai greičiausiai nevalgydavo kiaulienos. "Dėl to, kad prastai vaikšto, greičiausiai ir kilo iki šios dienos Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje galiojantis draudimas valgyti kiaulieną", - sako prof. A.Lasota-Moskalewska.

Iki šiol nei vienas mokslininkas - nei dirbantys su senovės laikų genetine medžiaga, nei tie, kuriems pakanka evoliucijos ir morfologijos žinių, - nesugebėjo atsakyti į klausimą, kodėl žmonės prijaukino laukinius gyvulius. Juk tas momentas reiškė patogaus medžiotojo gyvenimo pakeitimą į kasdienę žemdirbio katorgą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"