TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Užgavėnių kaukių reikšmė /

2013 02 12 0:00
llbm.lt nuotr. 

Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kaukės dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.

Per Užgavėnes kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, būtų juokingesnis už kitus. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Turtingesnieji kaukę padaryti užsiprašydavo klumpdirbį.

Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, neišvaizdaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi. Kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. 

Užgavėnių personažai

Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais, išverstais kailiniais, kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo "žydai", "čigonai", "vengrai", "arkliai", "ožiai", "gervės", "velniai", "raganos", "giltinė"„.

"Žydas" buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas. Po Užgavėnių jo "kromelyje" atsiranda dar ir silkių. "Žydo", vadinamo dar "kupčium", kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje "žydas" laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis.

"Čigonai" vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais.

"Arklys" buvo daromas maždaug taip: du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras – šluotą, tai yra arklio uodegą. Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo – linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti "arklio" kojų

"Giltinė" aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį – pustą.

Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Šiandien jie slapčiomis persirengia mitiniais personažais, užsideda kaukes ir traukia per kaimą.

Šventės persirengliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė. Be Morės, Žemaitijoje žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė, Balsių Kotrė. Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja "išvaromas" susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.

Lašininio ir Kanapinio kova 

Užgavėnėse šalia kitų būtybių buvo garbinamos įasmenintos žiemos ir pavasario būtybės. Vaizduojami du personažai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis - storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Tarp jų vykdavo žūtbūtinė kova, kurią laimėdavo pavasario būtybė – Kanapinis ir prasidėdavo gavėnia. Ši dvikova plačiai žinoma Lietuvoje, nors jų vardai ir keičiasi kiekvienas iš kovotojų – Kanapinis, Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas,- jo priešas Lašininis, Lašinius, Lašinskas, Kumpinckas ar Mėsinas.

Krikščionybės vaidmuo vardų parinkime aiškus: gavėnios pasninke vartojamas kanapių aliejus, jo metu draudžiama valgyti lašinius ir mėsą. Gavėnios pradžia reiškia Kanapinio pergalę ir Lašininio pralaimėjimą arba bent laikiną jo atitolimą. 

Vyresnieji vaikams vakare pasakodavo, kad Lašininis per visą savaitę gabeno lašinių paltis, kumpius, karkas, skilandžius, dešras ir kt. Kanapinis vilko silkes, aliejų statines, aguonų maišus, kisieliaus puodus. Nuo Kalėdų iki Užgavėnių tarp savęs pykosi, o dabar ruošiasi mūšiui. Dvyliktą valandą pradės Lašininis tašyti Kanapinį kumpiais, lašinių paltimis ir t.t. Kanapinis grumsis silkėmis ir kt. Vidurnaktį Lašininis bus nugalabytas, įsiviešpataus Kanapinis. Bet Lašininis vėl rinks ginklus ir baigiantis gavėniai vėl susikaus su Kanapiniu, ir tada jau laimės Lašininis. Baigsis visi draudimai, pasninkas. 

Vaikams įvairūs pasakojimai apie Kanapinio ir Lašininio kovą ne tik sukeldavo daug juoko, bet ir baimės, jie bijodavo net mažiausio šešėlio, bildesio, krepštėjimo, šnabždesio. Laukdavo tos naktinės kovos, bet ir taip nesulaukę užmigdavo. 

Lietuviai prigalvodavo įvairių išdaigų, kad kuo linksmiau, triukšmingiau užbaigti mėsėdį, pasinaudotų paskutinėmis linksmybių valandomis. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia. Na ir prasideda gavėnia, apie ją net yra mįslė: Septynios mylios geležinio tilto, dešra užrakinta, kilbasa užkabinta.

Parengta pagal lt.wikipedia.org, proin.ktu.lt.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"