TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Užsakytinės šventės

2010 03 20 0:00
Genties šventę vainikuoja šokis. Ilgas ir monotoniškas.
Užsienio spaudos nuotrauka

Lotynų Amerikos gyventojams kalendorius ir laikrodis - sienos papuošalai. Mes turime laikrodžių, jie - laiko.

Ar galima pražiopsoti šventes, tarkim, Naujuosius metus? "Man taip yra buvę, - sako žymus keliautojas Wojciechas Cejrowskis. - Džiunglėse prarasti kontaktą su kalendoriumi visai paprasta. Pusiaujo zonoje dienos ir naktys visada trunka po 12 valandų, o metų laikai skiriasi tik lietaus lašų stambumu. Liūčių sezonu lašai - vištos kiaušinio dydžio, o sausuoju metu panašūs į pupelių ankštis. Tokiomis sąlygomis man šventės praeidavo nepastebimai. O Naujieji metai kažin kur pasimetė svarbesnių reikalų brūzgynuose. Tai sužinojau tik grįžęs į civilizaciją."

Baltasis žmogus yra laiko belaisvis. Laikrodis ir kalendorius - mūsų tironai. Išgirdę žadintuvo signalą pašokame. Valdininkas, nors ir norėtų, negali aptarnauti klientų pasibaigus terminui - tai draudžia kalendorius. Laikrodis įsako mums bėgti į darbą, skubėti į sutartą susitikimą, į traukinį, o mes drausmingai vykdome jo nurodymus.

Lotynų Amerikos gyventojai visai kitaip mato šiuos dalykus. Čia laiko kaita iš žiemos į vasarą vyksta nepastebimai. Niekas nesivargina persukti laikrodžių. O kam? Daug lengviau pakeisti laiką mintyse ir tiesiog prisiminti, kad nuo šiandien viskas atidaroma valanda anksčiau. Juo labiau jog tas atidarymas vykdomas "iš akies." Autobusai ir traukiniai retai išvažiuoja laiku - visi tai žino, todėl yra pripratę. Bankai ir kitos įstaigos nuolat uždaromos anksčiau, nes... šiandien mažai žmonių, o ir diena kažin kodėl lenkianti į miegą. Ir niekas dėl to nekelia balso. Jei reikalas iš tikrųjų skubus, kitą dieną tau parašys vakarykštę pervedimo ar pareiškimo datą. Pas mus keleivis, keletą minučių pavėlavęs į traukinį, lieka be šansų. Lotynų Amerikoje visada turi šansą. Ir vilties! Net įgriūdamas į stotį 30 minučių vėliau, nei nustatytas išvykimo laikas.

"Kartą Bogotoje pakeliui į oro uostą įstrigau spūstyje. Buvau nepaprastai susijaudinęs, kad pavėluosiu į lėktuvą, o vairuotojas guodė: "Pone, kodėl taip nerimaujate? Juk pilotas irgi čia įstrigęs." Ir tikrai vairuotojas buvo teisus. Cha! Kai jau sėdėjau lėktuve, stiuardesė paskelbė, jog turime dar pusvalandį palaukti: vienas keleivis telefonu pranešė įstrigęs spūstyje. Žmonės aplink mane supratingai palingavo galvomis. Nė vienas neprotestavo. Nė vienas!" -prisimena W.Cejrowskis.

Taip yra todėl, kad Lotynų Amerikos gyventojams kalendorius ir laikrodis - sienos papuošalai. Mes turime laikrodžių, jie - laiko. Mes turime kalendorių, jie - metų laikus. Beje, tik du: sausąjį ir lietingąjį. Ir nebūtinai vienodos trukmės. Ir nebūtinai ryškiai skiriamus, nes, pavyzdžiui, Amazonijoje nuolat lietinga - po 12 valandų naktį ir dieną. Tokiomis sąlygomis sunku stebėtis, kodėl vietiniai nekvaršina sau galvos dėl valandų ir datų.

Pirmykštės Amazonijos gentys nežino kalendoriaus, o metų laikai džiunglėse ne tokie skirtingi kaip mūsų kraštuose. Todėl indėnų gyvenimas susiklosto ne iš bėgančių metų, bet iš besikeičiančių laikų - liūčių ir sausros, gausybės ir bado, laimės ir liūdesio, tinginystės ir kaitros... Niekas neskaičiuoja tų laikotarpių ir nerikiuoja į chronologines gretas. Mūsų gyvenimą galima pavadinti knyga (su numeruotais lapais), jų gyvenimą - maišu prisiminimų. Kai ką nors meti į maišą, eiliškumas nėra esminis dalykas. Kai ištrauki, svarbu daikto svoris, išvaizda ir pobūdis, o ne laikas, iš kurio tas daiktas (prisiminimas) kilęs. Taip mąsto indėnai.

Kada švęsti šventę?

Kaip tokiu atveju išskirti švenčių dienas ten, kur savaitė, metai, metinės, sekmadienis, gimimo diena ir panašios datos - nežinomos sąvokos? Reikalas banaliai paprastas - genties šventes nustato vadas arba skelbia šamanas. Tai priklauso nuo poreikio. Jie abu tiesiog jaučia, kada reikia organizuoti žmonėms pramogą arba maldą. Užtrukusi sausra - gana akivaizdi priežastis surengti Lietaus šokį, o ypač sėkminga medžioklė - proga skelbti Sotumo naktį (didįjį apeiginį apsirijimą, kad nesugestų mėsos perteklius).

Ir taip jau susiklostė, jog ne kalendorius, bet žmonių "visuomeninės nuotaikos" lemia šventes. Vadas skelbia fiestos dienas, kai numano, kad gentainiai nori linksmintis, o šamanas skiria maldų dienas, kai pajunta didėjančią baimę. Tai įeina į abiejų pareigas.

Rengtis šventėms pradeda moterys. Jos kelias dienas kaupia dideles čičos (fermentuotas gėrimas iš manijokų) atsargas. Tai reikia daryti laikantis tradicijų - gromuliuojant ir spjaudant į puodynę, nes tik taip čiča įgauna jėgą. Gėrimas bręsta mažiausiai tris dienas, kartais - penkias. Kiti pasirengimo darbai panašūs į tuos, kuriuos atlieka kiekvienas iš mūsų prieš eidamas į šventę: elegantiški drabužiai, šukuosena, kosmetika, bižuterija.

Indėnai įtrina plaukus riebalais (kaip mes želė) arba dažo baltai ir raudonai. Balta spalva gaunama barstant riebaluotus plaukus pelenais, kreida, kai kada - smėliu. Raudoną dažniausiai suteikia purvas, ištepliotas ant galvos; išdžiūvęs jis primena šalmą. Puošeivos prie purvo dar prisiklijuoja paukščių pūkų.

Tačiau indėnams svarbiausias dalykas - kosmetinis grimas. Ir ne tik veido. Piešinius ar audinio raštus jie tapo ir ant liemens, ant pečių, o "apyrankes" - ant rankų ir kojų. Dažai būna dviejų spalvų:

raudonos (iš dažinės urlijos, "ačiotės", sėklų) ir juodos (iš amerikinės genipos sulčių; daug dienų nenusiplauna). O kur dar plunksnų kuokštai arba nudailinti pagaliukai, sukaišioti į nosies, ausų angas ar net susmaigstyti į specialius plyšelius ant veido, drugio sparnų sidabrinės-žydros dulkelės, naudojamos kaip paakių šešėliai, margiausių plunksnų karūnos, primenančios turtingų Europos damų skrybėlaites prieš šimtmetį, o prie viso to - dar masė vėrinių ir kitų kaklo papuošalų iš kaulų, sėklų, ilčių, kriauklelių ir riešutų.

Kai jau ateina šventės metas, pasidabinę indėnai susirenka į kaimo centrinę aikštę arba į didžiausią palapinę. Tada prasideda didysis rijimas ir gėrimas. Savaime aišku, čia nieko nuostabaus - visų kultūrų šventės susijusios su nekasdieniškais patiekalais. Stebėtis pradedame tik pažvelgę indėnams į lėkštes. Mūsų šventiniai patiekalai būna įmantresni ir išvis geresni už kasdienius, o laukinių šventiniai valgiai niekuo nesiskiria nuo kasdienių, išskyrus porcijų dydį. Svarbiausia, kad gali neriboti maisto. Indėnui šventiška - tai gausu. Tikra puota būna tada, kai galima kimšti, kiek lenda. O švenčių šventė - ta diena, kai žmogus suvalgo tiek, kad paskui išvemia... Ir vėl valgo, ir vėl išvemia... Ir valgo, valgo, valgo...

Ilgas ilgas šokis

Tokios fiestos prisimenamos metų metus. Apie rijimą ir persirijimą (apie tai, kaip perpildytas pilvas grąžindavo kai ką) pasakojama ateinančioms kartoms. Taip, apsivemti persivalgius - indėnų svajonė. Persivalgymas tai prabanga, kurią prisiminus susijaudinama.

Šnektelėkime apie jų valgių skonį. Pirmykščiai žmonės nekreipia dėmesio į skonį ir nevartoja prieskonių. Vienintelis dalykas, kurį išmoko pavadinti, tai - saldumas. O viskas, kas rūgštu, jiems atrodo sugedę. Tuo baigiasi skonio repertuaras. Beje, dėl druskos... Indėnai nesūdo, nes džiunglių drėgmės sąlygomis akmens druskos praktiškai nėra. Pasidaryti atsargų daugiau kaip porai dienų neįmanoma, o geriausias sandėliukas - nuosavas pilvas.

Indėnai stengiasi iškart suvartoti viską, ką sumedžioja. Valgo godžiai, greitai ir daug - sakytum, kaupia atsargas. Šito moko ir savo vaikus. Tai išgyvenimo strategija tropikų miške. Kas nevalgo tada, kai yra maisto, tas greitai žūva. Nežiūrėk, ką valgai; žiūrėk, kad pilvas būtų pilnas - šitoks jų mąstymas.

Genties šventę vainikuoja šokis. Ne šokiai, bet vienintelis (!) šokis. Nuooobodus ir iiilgas, daug valandų trunkantis risnojimas ratu. Lydimas labai skurdžios muzikos, kuri atliekama dviem instrumentais: švilpyne ir būgneliu.

Tegul jūsų nesuklaidina Andų švilpynės (pano fleitos), nes jos - ypatingos. Paprasta Amazonijos švilpyne išgaunamas tik vienas tonas. Monotoniškas. Tas pats ir dėl būgnų. Tai ne afrikiečių kongos, kuriomis galima sugroti komplikuotas melodijas. Amazonijos būgno ritmas - skurdus. Vienintelis (išskyrus kelias gentis, kurios vietoj būgnų naudoja išduobtus kelmus ir daužo juos kaučiuko lazdomis, taip išgaudamos šį tą panašaus į melodiją). Žodžiu, laukinių genčių muzika yra fragmentiška, o šokis... lengvai išmokstamas. Kodėl? Indėnams šventė vyksta galvoje, o tai, ką matome išorėje, neturi reikšmės - tai tėra fragmentiškas sielos įvykių atspindys. O jei muzika skamba širdyje, tada ir nereikia, kad dar grotų išorėje. Žinoma, sielą, kaip ir kiekvieną instrumentą, būtina atitinkamai suderinti. Tai padaro čiča. Čia apskritimas ir užsidaro.

"Kalendorius perku Australijoje"

"Kartą ėjau takeliu per pelkėtas Panamos kalvas. Labai pelkėtas. Pagaliau baigiantis antrai kelionės dienai šiaip taip prišlepsėjau kalnų kaimelį. Čia man pasiūlė pernakvoti mokyklos lūšnoje. Kelis mėnesius per metus kaimelyje veikdavo valdiška mokykla - bendra klasė visiems ir vienas visų disciplinų mokytojas. Tarp lentos ir durų pasikabinau hamaką ir patogiai išsitiesiau. Šalia ant sienos kabėjo kalendorius, buvo atverstas liepos mėnuo. Hmmm... Susimąsčiau: juk dabar - kovas. Gal taip yra todėl, kad čia liepa niekuo nesiskiria nuo kovo? Mums vienas mėnuo - vis dar žiema, o kitas - vidurvasaris. Čia kovo aštuntoji, kažin kokių metų... ničnieko nereiškia. Ir niekam nereikia plėšyti kalendoriaus lapelių. Negana to, liepos nuotraukoje sniegu klampojo baltos meškos. Tikriausiai jos taip sudomino indėnus, kad šie paliko tą vaizdą", - pasakoja garsus keliautojas.

Panamoje nėra meškų, juo labiau poliarinių. Net nieko panašaus. Be to, indėnai niekada nebuvo matę sniego. Manė, kad tai baltas smėlis. Mokytojas jiems turbūt aiškino, jog sniegas yra tas pats, kas pasidaro šaldytuvo šaldyklėje. Tačiau indėnai nežinojo, kas yra šaldyklė. O užrašas "liepa" jiems netrukdė dėl paprastos priežasties - čia niekas nesugebėjo jo taisyklingai perskaityti. Keli vyresnieji vaikai mėgino, bet ilgai vargę skiemenuodami nusprendė, kad vis tiek nežino, ką tas žodis reiškia, tad nebesuko galvos.

"Tame kaimelyje man kilo mintis, jog mūsų kalendoriai sudaromi beprasmiškai. Kovą, kai aplink tvyro iš sniego išsivadavę purvynai, žmonės svajoja apie vasarą, todėl savo kalendoriuose norėtų matyti palmes, tropikų salas ar žydinčias pievas. Tačiau jų leidėjai kovo puslapiuose užverčia mus sniegu. Tuo metu vasarą, kai už lango viskas žaliuoja, ir kalendoriuje - žalia. O aš kaip tik tada, per liepos kaitrą, norėčiau nors akies kampučiu pamatyti saulėje spindinčius ledynus. Todėl jau kelerius metus perku kalendorius, leidžiamus Australijoje. Ten gruodis - vasara", - paaiškina W.Cejrowskis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"