Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Vakaro skaitiniai. Moters šypsena

 
2017 05 24 20:13

Jaunai restorano savininkei Oreli nelabai sekasi meilėje. Netikėtai palikta draugo, ji nusiminusi klajoja po Paryžių. Ir kai vilties, atrodo, nebelieka, nedideliame knygynėlyje mergina aptinka romaną, pasakojantį ne tik apie jos restoraną, bet ir apie ją pačią.

Apstulbusi iš netikėtumo ir sužavėta knygos, Oreli atgauna gyvenimo džiaugsmą ir nori susipažinti su knygos autoriumi bei pavaišinti jį vakariene. Pasirodo, tai ne taip paprasta. Leidyklos redaktorius, arogantiškasis mesjė Monsinjakas, patikina, kad knygos autorius yra drovus atsiskyrėlis. Bet mergina taip lengvai nepasiduoda. Ieškodama rašytojo, Oreli supranta, kad, užuot pasibaigę, didieji jos gyvenimo išbandymai dar tik prasideda. Bet gal jie atneš ir naujos laimės bei tikros meilės viltį?

Elegantiška ir linksma Moters šypsena – ilgai skaitytojų laukta penktoji Nicolas Barreau knyga, išversta į lietuvių kalbą. Kiekviena jo istorija dovanoja gražų ir paslaptingą, kilnios meilės persmelktą pasaulį.

****

Praėjusių metų lapkritį knyga išgelbėjo man gyvenimą. Žinau, skamba labai neįtikinamai. Kai kuriems mano žodžiai pasirodytų perdėti arba melodramatiški. Ir vis dėlto buvo kaip tik taip.

Niekas nešovė man į širdį, o kulka neįsmigo į storą, oda aptrauktą Bodlero eilėraščių tomą, kaip kartais nutinka filmuose. Mano gyvenimas ne toks jaudinantis.

Mano kvaila širdis buvo sužeista anksčiau. Dieną, kuri atrodė tokia pati kaip visos kitos.

Kaip šiandien prisimenu. Paskutinieji restorano lankytojai – grupė triukšmingų amerikiečių, mandagi japonų pora ir keli aistringai diskutuojantys prancūzai – užsibuvo iki vėlumos, amerikiečiai aikčiojo ir laižėsi lūpas, ragaudami šokoladinio torto – Gâteau au chocolat.

Patiekusi desertą, Siuzetė kaip visada pasiteiravo, ar dar reikės jos pagalbos, ir laiminga išskubėjo namo. Žakas kaip visada buvo paniuręs. Šįkart plūdo turistų valgymo įpročius ir vartė akis, triukšmingai kraudamas į indaplovę tuščias lėkštes.

– Ah, les Américains ! Nieko nesupranta apie prancūzų virtuvę, rien du tout ! Suvalgyti papuošimus – kodėl turiu gaminti barbarams, norėčiau viską šveisti velniop, man jau gana!

Tada nusirišo prijuostę, tarpduryje burbtelėjo man bon nuit ir, užsiropštęs ant seno dviračio, pranyko šaltoje naktyje. Žakas – puikus virėjas, nesiskiriantis su žuvienės puodu ir bloga nuotaika, bet aš vis tiek labai jį mėgstu. Paniurėlis dirba Temps des Cerises, restoranėlyje su raudonomis ir baltomis languotomis staltiesėmis, esančiame šiek tiek atokiau nuo judraus Sen Žermeno bulvaro Princesės gatvėje, nuo tada, kai šis dar priklausė mano tėčiui. Jis mėgo šansoną apie nuostabų greitai prabėgantį vyšnių laiką. Tai gyvenimo džiaugsmo ir lengvo ilgesio pilna daina apie susitinkančius ir išsiskiriančius mylimuosius. Nors vėliau prancūzų kairieji pavertė ją savo neoficialiu himnu, šlovinančiu prabudimą ir pažangą, manau, kad, rinkdamas pavadinimą restoranui, tėtis galvojo ne apie prancūzų komuną, o tiesiog skendėjo asmeniniuose prisiminimuose.

Aš čia ir užaugau. Kai po pamokų, apsupta puodų ir keptuvių tarškėjimo bei galybės malonių kvapų, sėdėdavau palinkusi prie sąsiuvinių virtuvėje, žinodavau, kad Žakas visada paruoš man ką nors skanaus.

Žakas, kurio tikrasis vardas yra Žakas Ogiustas Bertonas, atvyko iš Normandijos, kur driekiasi erdvus horizontas, oras kvepia druska, o akys neaprėpia jūros – virš jos vėjas nenuilsdamas gainioja debesis. Žakas kelis kartus per dieną patikina mėgstantis žvelgti į tolį, į tolį! Paryžius kartais esąs pernelyg ankštas ir triukšmingas. Tokiomis akimirkomis jis pasiilgstąs pajūrio.

– Sakykite man, kaip tarp Paryžiaus dūmų gali jaustis nosis, prisimenanti Fleri kranto dvelksmą?!

Jis sumosuoja mėsiniu peiliu ir priekaištingai pažvelgia į mane didelėmis rudomis akimis. Tada nekantriai nusibraukia nuo kaktos tamsius plaukus, kuriuose – stebiu šį virsmą su neslepiamu jauduliu – spindi vis daugiau sidabrinių gijų.

Regis, vos prieš porą metų šis tvirtai sudėtas vyras didelėmis rankomis parodė

keturiolikmetei ilgomis rusvomis kasomis, kaip pagaminti krembriulė. Tai buvo pirmasis patiekalas, kuriuo nustebinau savo drauges.

Kaip jau turbūt supratote, Žakas nėra paprastas virėjas. Jaunystėje dirbo garsiajame Ferme Saint-Siméon Honflere, mažame miestelyje prie Atlanto vandenyno, skendinčiame ypatingoje šviesoje, viliojančioje tapytojus ir menininkus.

– Gyvenimas ten kur kas stilingesnis, mano miela Oreli.

Žako keiksmų klausausi tyliai šypsodamasi, nes žinau, kad jis niekada nepaliktų manęs bėdoje. Nepaliko ir tą lapkritį, kai dangus virš Paryžiaus buvo baltas kaip pienas, o žmonės, apsimuturiavę storais vilnoniais šalikais, skubėjo gatvėmis. Lapkritį, kuris buvo šaltesnis nei visi ankstesni rudenys Paryžiuje. O gal man tik taip atrodė?

Buvo praėjusios kelios savaitės po mano tėčio mirties. Vieną dieną jo širdis tiesiog sustojo. Žakas rado jį, pavakarę atvykęs atidaryti restorano. Tėtis taikiai gulėjo ant žemės, apsuptas tą rytą turguje nupirktų šviežių daržovių, veršienos šonkaulių, šukučių ir

žalumynų.

Jis paliko man restoraną, savo garsiojo Menu d’amour receptus, kuriais prieš daugelį metų pelnė mano mamos meilę (ji mirė, kai buvau visai mažytė, todėl niekada nesužinosiu, ar tai tiesa) ir keletą išmintingų sakinių apie gyvenimą. Tėtis iškeliavo sulaukęs šešiasdešimt aštuonerių, mano manymu, gerokai per anksti. Mylimi žmonės visada miršta per anksti, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų.

– Metai nieko nereiškia. Svarbu tik tai, kas per juos nutinka, – sykį pasakė tėtis, dėdamas ant mamos kapo rožes.

Kai rudenį šiek tiek nusivylusi, bet nedvejodama užėmiau jo vietą, supratau, kad likau viena kaip pirštas.

Ačiū Dievui, turėjau Klodą. Jis dirbo teatro dailininku. Didelis rašomasis stalas prie lango jo nedideliame studijos tipo bute Bastilijos kvartale visada buvo nukrautas naujais piešiniais ir kartoniniais maketais. Kai Klodas gaudavo rimtą užduotį, kartais porai dienų pradingdavo.

– Kitą savaitę manęs nebus, – pranešdavo. Iš pradžių turėjau priprasti, kad jis nekels telefono ragelio ir neatidarys durų. Galėdavau skambinti varpais. Netrukus Klodas vėl lyg niekur nieko išnirdavo. Pasirodydavo kaip nuostabi nepasiekiama vaivorykštė, aistringai pabučiuodavo mane į lūpas ir vadindavo savo mažyte. Jo auksinėse garbanose žaisdavo saulės spinduliai.

Klodas paimdavo mane už rankos, nusivesdavo prie stalo ir degančiomis akimis aprodydavo eskizus.

Negalėdavau pratarti nė žodžio.

Kartą – Klodą pažinojau vos kelis mėnesius – padariau klaidą. Išsakiau savo nuomonę ir, pakreipusi galvą, pasidalijau mintimis, ką būtų galima padaryti geriau. Klodas apstulbęs pažvelgė į mane – vaiskiai mėlynos akys akimirksniu apsiniaukė – ir vienu mostu viską nušlavė nuo stalo. Dažai, pieštukai, stiklinės, teptukai ir kartono gabalėliai pabiro kaip konfeti, o trapus, kruopščiai klijuotas scenos maketas Šekspyro Vasarvidžio nakties sapnui subyrėjo

į šipulius.

Nuo to laiko nuomonę pasilaikydavau sau.

Klodas buvo labai impulsyvus, permainingas, švelnus ir ypatingas. Kiekvienas jo žingsnis buvo labai, čia nebuvo vidurio.

Tuo metu draugavome maždaug dvejus metus. Man nebūtų šovę į galvą kritiškai įvertinti santykius su šiuo labai sudėtingu ir savitu žmogumi. Žvelgiant atidžiau, kiekvienas iš mūsų yra savaip sudėtingas, jautrus ir piktas. Yra dalykų, kuriuos darome, ir tokių, kurių niekada nedarytume arba darytume tik tam tikromis aplinkybėmis. Dalykų, iš kurių juokiasi ir kuriais stebisi kiti.

Keistų dalykų, suprantamų tik mums.

Pavyzdžiui, aš renku mintis. Miegamajame turiu sieną, nukabinėtą įvairiaspalviais lapeliais su mintimis, kurių nenorėčiau paleisti. Minčių, apie kavinėse nugirstus pokalbius, ritualus ir jų svarbą, bučinius parke naktį, širdį, viešbučių kambarius, rankas, suoliukus skveruose, nuotraukas, paslaptis ir jų atskleidimą, apie šviesą medžiuose ir sustingusį laiką.

Lapeliai – sugautos akimirkos, kurių tikslas yra tiesiog būti šalia manęs – kabo ant šviesių tapetų kaip tropiniai drugiai, kurie, tarsi norėdami kelti sparnus, suvirpa kaskart, kai atidarau balkono duris, ir į kambarį siūbteli švelnaus oro gūsis.

– Kas čia?! – nepatikliai kilstelėjo antakius Klodas. Pirmą kartą išvydęs mano drugių kolekciją, jis sustojo priešais sieną ir susidomėjęs perskaitė keletą užrašų. – Ruošiesi rašyti knygą?

Aš išraudau ir papurčiau galvą.

– Dėl dievo meilės, ne! – Akimirkai susimąsčiau, bet neradau tinkamo paaiškinimo. – Rašau sau. Tiesiog šiaip. Taip, kaip kiti fotografuoja.

– Ar tik nesi šiek tiek kuoktelėjusi, ma petite ? – pasiteiravo Klodas, pakišdamas ranką man po sijonu. – Nieko tokio, visiškai nieko, aš taip pat esu šiek tiek išprotėjęs dėl

tavęs, – tarė ir lūpomis prigludo man prie kaklo.

Mane išmušė karštis.

Netrukus gulėjome ant lovos, mano plaukai panėšėjo į nuostabų varnų lizdą, pro pusiau užtrauktas užuolaidas sklindanti saulės šviesa piešė ant medinių grindų nedidelius virpančius apskritimus, o aš būčiau prikabinusi naują įrašą Apie meilės popietę.

Klodas buvo išalkęs, todėl iškepiau mums omleto, o jis patikino, kad merginai, kuri moka taip gaminti, galima viskas.

Kai esu prislėgta arba nerami, visada nusiperku gėlių. Savaime suprantama, gėles mėgstu ir šviesiomis dienomis, bet, kai viskas krenta iš rankų, jos, kad ir kas nutiktų, atneša naujos tvarkos pradžią.

Pasimerkiu porą katilėlių ir iš karto pasijuntu geriau. Pasisodinu gėlių savo sename mūriniame balkone kiemo pusėje, ir viskas vėl stoja į savo vietas. Užsimirštu, vyniodama augalus iš laikraščių, atsargiai išimdama juos iš plastikinių vazonėlių ir sodindama į lovelius. Kai panardinu pirštus į drėgną žemę, rūpesčiai akimirksniu virsta rožių, hortenzijų ir visterijų kaskadomis.

Gyvenime mėgstu pastovumą. Visada tuo pačiu keliu einu į darbą ir turiu mėgstamą suoliuką Tiuilri sode – slapta vadinu jį savo suoliuku.

Niekada neatsigręžiu atgal lipdama laiptais tamsoje, nes jaučiu, kad kažkas tyko manęs ir laukia, kol galės pričiupti.

Apie šią baimę nepasakojau netgi Klodui. Manau, kad jis taip pat ne visada būdavo su manimi atviras.

Abu turėjome savo gyvenimus. Vakarais dirbdavau restorane ir ne visada žinodavau, ką tuo metu veikia Klodas. Galbūt nė nenorėjau žinoti. Vis dėlto naktimis, kai virš Paryžiaus nusileisdavo vienatvė, užsidarydavo paskutinieji barai, o gatvėmis žingsniuodavo vos vienas kitas sustiręs naktinėtojas, gulėdavau jo glėbyje ir jausdavausi saugi.

Tą vakarą, kai užgesinusi šviesas restorane su dėžute avietinių migdolinių pyragaičių išskubėjau namo, dar nenujaučiau, kad rasiu savo butą tuščią. Tai buvo diena, tokia

pati kaip ir visos kitos.

Tą vakarą su manimi trimis sakiniais atsisveikino Klodas.

Knygą galite nusipirkti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"