Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Vakaro skaitiniai. Negailestinga pilietinių karų varginama Afrikos kasdienybė

 
2017 05 09 18:02

Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee knyga „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ apie neypatingo žmogaus ypatingą kelionę per karo niokojamos Afrikos pakraštį.

Ar yra kokia nors žmogaus gyvenimo prasmė, klausia pagrindinis J. M. Coetzee romano veikėjas sodininkas Maiklas K. Jis nusprendžia, kad buvo paleistas į pasaulį tam, kad slaugytų sunkiai sergančią motiną, ir ryžtasi nuvežti ją per karo niokojamą šalį į gimtinę kaime. Pakeliui motina miršta ir Maiklas lieka vienišas klajoti po karo zoną. Jis siekia tik vieno – kad žmonės jam duotų ramybę, kad neverstų jo savo tarnu ir jų kurti įstatymai nekalintų stovyklose, bet leistų auginti sodą... Paprasto vyro kelionė tolyn nuo skurdo ir badmiriavimo neteikia vilties, kad jos gale bus pasiekta būsena, kai gali gyventi iš to, ką duoda žemė. Ji tik atskleidžia žmogaus būties silpnumą.

Taupus Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee sakinys pasako nepaprastai daug. Autorių skaudina pilietinių karų varginamos Afrikos realybė, rasinė nelygybė ir ribota individo laisvė būti savimi.

1983-iaisiais romanas pelnė Bookerio premiją.

***

Pirmas dalykas, į kurį pribuvėja atkreipė dėmesį, kai padėjo Maiklui K išeiti pasaulin iš motinos įsčių, buvo jo kiškio lūpa. Ji buvo užsirietusi kaip sraigės padas, o kairė šnervė atvipusi. Akimirką užstojusi vaiką nuo motinos, ji pražiodė tą mažylytį burnos pumpurą ir nudžiugo pamačiusi, kad gomurys sveikas.

Motinai ji pasakė:

– Džiaukitės, tokie vaikai neša laimę visai šeimynai.

Bet nuo pat pradžių Anai K visiškai nepatiko ta nesusičiaupianti burna ir ta gyva rausva mėsa, taip priešais ją apnuoginta. Ją net nupurtė pagalvojus, kas joje augo visus tuos mėnesius. Vaikas negalėjo žįsti krūties ir alkanas rėkė. Ji pamėgino maitinti jį iš buteliuko, bet jis neėmė ir buteliuko, tada ji ėmė penėti jį šaukšteliu ir nekantriai suirzdavo, kai vaikas užsikosėdavo, užspringdavo, paskui pravirkdavo.

– Vaikui augant ta lūpa susiglaus, – pažadėjo jai pribuvėja. Bet lūpa nesusiglaudė arba susiglaudė labai mažai, o nosis neatsitiesino.

Ji imdavosi vaiką į darbą, nesiliovė ėmusi ir tada, kai jis jau buvo nebe kūdikis. Saugodavo nuo kitų vaikų, nes jų šypsenos ir šnabždesiai ją skaudino. Metai po metų, sėdėdamas ant paklotėlio, Maiklas K žiūrėdavo, kaip motina blizgina svetimų žmonių grindis, ir mokėsi būti ramus.

Dėl šitos fizinės kliaudos ir lėto mąstymo Maiklą po trumpo bandomojo laikotarpio motina atsiėmė iš mokyklos ir atidavė į Huis Norenius prieglaudą Fore, kur jis praleido likusią vaikystės dalį išlaikomas valstybės kitų likimo nuskriaustų vaikų draugijoje, mokydamasis skaityti, rašyti, skaičiuoti, šluoti, šveisti, kloti lovą, plauti indus, pinti krepšius, medžio darbų ir kasti žemę. Kai jam sukako penkiolika metų, jis išėjo iš Huis Norenius ir tapo Keiptauno savivaldybės Parkų ir sodų padalinio 3b lygio sodininku. Praslinkus trejiems metams, pasitraukė iš Parkų ir sodų padalinio, kurį laiką nedirbo, tik gulėdavo ant lovos ir spoksodavo į savo rankas, vėliau Žaliojo turgaus aikštėje gavo viešųjų išviečių naktinio patarnautojo darbą. Vieną penktadienį, kai vėlų vakarą ėjo iš darbo namo, požeminėje perėjoje jį užpuolė du vyriškiai, sumušė, nusegė laikrodį, atėmė pinigus, batus ir paliko gulėti be sąmonės, su prakirsta ranka, išnarintu nykščiu ir dviem lūžusiais šonkauliais. Po to atsitikimo jis metė naktinį darbą ir sugrįžo į Parkų ir sodų padalinį, kur pamažėle ėmė kilti tarnyboje ir tapo pirmojo lygio sodininku.

Dėl tokio veido K neturėjo draugių. Geriausiai jautėsi, kai būdavo vienas. Ir viename, ir kitame darbe vienatvės jis turėjo sočiai, nors išvietėse jį slėgdavo ta tviskanti neoninė šviesa, atsimušanti nuo baltų plytelių ir sukurianti erdvę be šešėlių. Labiausiai jis mėgo parkus su aukštomis pušimis ir ūksmingais agapantais apželdintais takais. Kartais šeštadieniais jis nenugirsdavo vidurdienio pabūklo griausmo ir užsimiršęs dirbdavo pats vienas kiaurą popietę. Sekmadienio rytais miegodavo ilgai, o popietėmis lankydavo motiną.

Kai Maiklas K buvo jau perkopęs trečią dešimtį, vieną vėlyvą birželio rytą jam, grėbstančiam lapus De Valo parke, buvo įteiktas laiškas. Jis buvo jo motinos, pasiekęs jį per trečias rankas: išrašyta iš ligoninės, ji prašė, kad jis atvyktų jos pasiimti. K padėjo įrankius ir nuvažiavo autobusu į Somerseto ligoninę, ten pamatė motiną sėdinčią saulėkaitoje ant suolo prie įėjimo. Ji buvo tvarkingai apsirengusi, tik batai stovėjo šalia. Išvydusi sūnų ji pravirko, prisidengusi ranka akis, kad kiti ligoniai ir lankytojai nematytų.

Jau daug mėnesių Aną K kankino baisiai tinstančios kojos ir rankos, vėliau ėmė tinti ir pilvas. Nebepajėgiančią vaikščioti ir vos įstengiančią kvėpuoti ją paguldė į ligoninę.

Penkias dienas ji išgulėjo koridoriuje tarp begalės nelaimėlių su durtinėmis, muštinėmis ir šautinėmis žaizdomis, negalėdama miegoti dėl jų aimanų, apleista slaugių, neturinčių laiko raminti seną moterį, kai visur aplinkui taip įspūdingai mirė jauni vyrai. Kai buvo atvežta, ją atgaivino deguonimi, vėliau gydė tinimą mažinančiomis injekcijomis bei piliulėmis. Tačiau prireikus anties, retai kada buvo kas ją paduoda. Ji neturėjo chalato. Kartą, kai pasieniu slinko į išvietę, ją sustabdė senas vyriškis pilka pižama, jis nešvankiai kalbėjo ir rodė savo grožybes. Kūno reikmės jai tapo kančių šaltiniu. Slaugių paklausta, ar išgėrė piliules, ji patvirtindavo, bet dažniausiai tai būdavo melas. Kvėpuoti jau buvo kiek lengviau, bet ėmė taip niežėti kojos, jog gaudavo prispausti rankas po savimi, kad suvaldytų norą kasytis. Trečią dieną ji ėmė prašytis išleidžiama namo, nors kreipėsi, aišku, ne į tą, į ką reikėjo kreiptis. O šeštą dieną braukė palengvėjimo ašaras, kad palieka tą kančių buveinę.

Registratūroje Maiklas K paprašė invalidų vežimėlio, bet jo negavo. Nešdamas motinos rankinę ir batus, prilaikė ją visus penkiasdešimt žingsnių iki autobuso stotelės. Ten rado ilgą eilę. Prie stulpo priklijuotas tvarkaraštis žadėjo autobusą kas penkiolika minučių. Jie išlaukė valandą; šešėliai išilgėjo, vėjas jau darėsi žvarbus. Nebeišgalėdama stovėti Ana K atsisėdo prie sienos, atkišusi priekin kojas kaip elgeta, o Maiklas saugojo vietą eilėje. Kai autobusas atvažiavo, laisvų vietų jame nebuvo. Maiklas įsikibo į turėklą ir laikė apglėbęs motiną, kad ji nesvirduliuotų. Buvo jau penkios, kai jie įėjo į jos kambarį Jūros kyšulyje.

Aštuonerius metus Ana K dirbo tarnaite į pensiją išėjusio trikotažo fabrikanto ir jo žmonos penkių kambarių bute su vaizdu į Atlanto vandenyną Jūros kyšulyje. Pagal sutarties sąlygas ji privalėjo ateiti devintą ryto ir išbūti iki aštuonių vakaro su trijų valandų pietų pertrauka. Ji dirbo pakaitomis penkias arba šešias dienas per savaitę. Gaudavo mokamas dviejų savaičių atostogas ir turėjo kambarėlį tame pačiame name. Alga buvo padori, šeimininkai nepriekabūs, darbą gauti buvo sunku, tad Ana K nesiskundė. Bet prieš metus jai pradėjo svaigti galva, o pasilenkus suspausdavo krūtinę. Paskui įsimetė vandenligė. Bermanai vis dar laikė ją valgiui gaminti, trečdaliu sumažinę algą, o namų ruošai nusisamdė jaunesnę moterį. Kambarėlis, kuriame ji gyveno, priklausė Bermanams ir jie leido jai pasilikti. Vandenligė kankino vis labiau. Prieš patekdama į ligoninę ji nieko nebegalėjo dirbti ir kelias savaites nesikėlė iš patalo. Gyveno apnikta baimės, kad Bermanų labdara baigsis.

Jos kambarėlis po „Žydrosios pakrantės“ rezidencijos laiptais iš pradžių buvo skirtas laikyti oro kondicionavimo įtaisams, kurie taip ir nebuvo įrengti. Ant durų kabojo lentelė su kaukole ir sukryžiuotais raudonais kaulais, su užrašu apačioje PAVOJUS – GEVAAR – INGOZI. Kambarėlyje nebuvo nei elektros, nei ventiliacijos, oras visada būdavo suplėkęs. Maiklas atidarė motinai duris, uždegė žvakę ir išėjo laukan, kol ji ruošėsi gulti į lovą. Tą pirmąjį vakarą po sugrįžimo ir visus kitos savaites vakarus jis praleido pas ją: pašildydavo ant žibalinės viryklės sriubą, darė viską, kaip mokėdamas, kad jai būtų patogu, atlikdavo visus būtinus darbus ir guosdavo glostydamas jai rankas, kai ji imdavo lieti ašaras. Vieną vakarą autobusai iš Jūros kyšulio nevažiavo išvis, ir jam teko miegoti ant demblio jos kambaryje užsiklojus paltu. Jis nubudo nakties vidury sušalęs į kaulą. Nebeįstengdamas užmigti ir negalėdamas išeiti dėl komendanto valandos, sėdėjo ant kėdės virpėdamas iki aušros, o motina dejavo ir knarkė. Maiklas nemėgo to fizinio artumo, kurį ilgais vakarais jiedu abu buvo priversti kęsti mažyčiame jos kambarėlyje. Jį trikdė ištinusių motinos kojų vaizdas, ir jis nusukdavo akis, kai jam reikėdavo padėti jai išlipt iš lovos. Visos jos šlaunys ir rankos buvo nudraskytos (kurį laiką ji netgi užsimaudavo nakčiai pirštines). Bet jis nevengė nė vieno iš tų dalykų, kuriuos atlikti laikė savo pareiga. Klausimas, neduodavęs jam ramybės prieš daugelį metų pasislėpus už dviračių pašiūrės Huis Norenius prieglaudoje, o būtent: kam jis buvo paleistas į pasaulį, gavo atsakymą. Jis buvo paleistas į pasaulį, kad rūpintųsi savo motina.

Niekas sūnaus kalbose negalėjo numaldyti Anos K baimės dėl to, kas nutiktų, jei ji netektų savo kambario. Naktys, praleistos Somerseto ligoninės koridoriuose tarp besivaduojančiųjų mirtimi, atskleidė, koks abejingas gali būti pasaulis senai moteriai, sergančiai bjauria liga karo metu. Ji manė, kad nebepajėgiančią dirbti ją išgelbės nuo patvorio vien tik nepatikimas Bermanų gerumas, buko sūnaus pareigingumas, galiausiai santaupos, laikomos rankinėje lagamine po lova: vienoje piniginėje naujaisiais pinigais, kitoje – senaisiais, jau beverčiais, kurių išsikeisti ji neišdrįso.

Todėl, kai vieną vakarą pargrįžęs Maiklas prabilo apie atleidimus nesant darbo Parkų ir sodų padalinyje, ji ėmė svarstyti tai, apie ką ligi šiol vien tik tuščiai svajojo: ketinimą palikti nedaug težadantį jai miestą ir grįžti į ramesnę savo mergystės laikų aplinką.

Ana K gimė viename ūkyje Prins Alberto apylinkėse. Jos tėvas nebuvo patikimas žmogus, turėjo bėdų dėl pomėgio išgerti, ir jos vaikystės metais jie nuolatos keliaudavo iš vieno ūkio į kitą. Motina skalbdavo ir triūsdavo daugelio žmonių virtuvėse, o Ana jai padėdavo. Vėliau jie persikėlė į Eutshorną, ir Ana kurį laiką ten lankė mokyklą. Gimus pirmajam jos pačios vaikui, Ana atvyko į Keiptauną. Paskui buvo dar kitas vaikas, nuo kito tėvo, po to dar trečias, kuris mirė, o jau tada atsirado Maiklas. Anos atmintyje iki Eutshorno nugyventi metai liko patys laimingiausi – toks šilumos ir pilnatvės tarpsnis. Ji prisiminė, kaip sėdėdavo vištidės smėlyje, o viščiukai cypsėdavo ir kapstydavosi, prisiminė, kaip ieškodavo po krūmais kiaušinių. Gulėdama lovoje tvankiame savo kambarėlyje, kai žiemos popietėmis lietus varvėdavo nuo išorinių namo laiptų, ji svajodavo, kaip pabėgtų nuo to atsainaus smurto, nuo tų sausakimšų autobusų, nuo tų eilių prie maisto, nuo pasipūtusių krautuvininkų, nuo vagių, elgetų, nuo nakties sirenų, nuo komendanto valandos, nuo šalčio ir drėgmės, ir kaip sugrįžtų į kaimą, kur, jeigu jai jau atėjo laikas mirti, numirs bent po mėlynu dangum.

Knygą galite nusipirkti čia

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"