TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Varguolių receptai

2011 06 04 0:00
Floridos indėnai už milijardą dolerių nusipirko "Hard Rock Cafe" tinklą. "Tai ypatinga diena seminolų genties istorijoje. Mūsų protėviai už skatikus pardavė Manhataną. Mes jį išpirksime, mėsainis po mėsainio", - sakė vadas Maxas Osceola.

Skurdas tarsi liga, kuri alina žmogų ir jo aplinką. Mokslininkai, ekonomistai ir visuomenės veikėjai neabejoja: skurdą reikia gydyti! Ir rašo receptus.

Kraštutiniu skurdu laikomos dviejų dolerių pajamos per dieną. Už tokią sumą mėgina pragyventi apie 1,7 mlrd. žmonių pasaulyje. Sufija Hatun iš Bangladešo uždirbdavo dar mažiau. Už sukaltas taburetes iš vienintelio kliento, o kartu ir kreditoriaus, gaudavo po du centus. Moteris susipainiojo skolos spiralėje. Turėjo skolintis pinigų medžiagoms, kad galėtų dirbti, bet gatavą produkciją privalėjo parduoti kreditoriui taip pigiai, kad nebeužtekdavo pinigų mokėti skolai ir savarankiškai gyventi.

"Kiek galėtum uždirbti, jeigu pardavinėtum savo gaminius turguje?" - paklausė jos ekonomikos dėstytojas Čitagongo universitete, profesorius Muhamadas Junusas. "1,25 dolerio kasdien", - atsakė moteris. Jo studentai surado dar 41 moterį, atsidūrusią panašioje padėtyje. Kiekvienai paskolino po 68 centus, taigi iš viso investavo 27 dolerius. To pakako, kad jos pradėtų dirbti savarankiškai. Netrukus žmonės, kurie nebūtų drįsę svajoti apie paskolą iš banko, grąžino jam skolą. Taip buvo sugriautas mitas, kad patys skurdžiausieji yra nemokūs. Profesorius M.Junusas įrodė, kiek nedaug kartais reikia, kad prasimuštų per skurdo sieną.

Pirmasis vargšų bankas

Tai įvyko 1974 metais. 1983 metais su šūkiu "Bankininkystė vargšams" prof. M.Junusas įkūrė "Grameen banką" (banką vargšams) ir buvo pramintas "vargšų bankininku". Nuo to laiko jo iniciatyva sistemingai plito. Kūrėsi nauji filialai, net už Bangladešo ribų. Apie tas mikropaskolas imta kalbėti pasaulyje. 2006 metais M.Junusas gavo Nobelio taikos premiją, tai sukėlė didžiausią sąmyšį. Iki šiol nežinomo bankininko figūra kai kam atrodė per daug kontrastiška šlovinamų ankstesnių laureatų fone. Tačiau apdovanojimo motyvacija skambėjo įtikinamai: taikos įmanoma pasiekti tada, kai išnyks skurdas ir socialiniai skirtumai. O profesorius M.Junusas įrodė, kad jo vaistas nuo skurdo - "Grameen bankas" - veikia!

Jau įvertinti ir nemaži laimėjimai kovojant dėl lygių teisių moterims. Daugelio metų patirtis rodo, kad moterys labiau vertos pasitikėjimo. Jos išmintingiau leidžia uždirbtus pinigus ir dažniau investuoja į vaikų mokymą. Tuo ir remiasi M.Junuso institucijos veikla. Moterys sudaro 97 proc. iš 8,33 mln. banko klientų.

Viena jų yra Bosede Ogunleye iš Nigerijos, kuri gatvėje pardavinėdavo filtruotą vandenį. Šitaip ji užsidirbdavo 26 centus per dieną, ir to nepakako net šeimai pamaitinti. 90 dolerių paskolą ji investavo į šaldytuvą ir pradėjo pardavinėti ledus. Dabar moteris uždirba 4,5 dolerio per dieną, išlaiko šeimą, apmoka vaikų mokslą ir priartėjo prie vidurinės klasės.

Panašiai kaip ir M.Junuso asmuo, labai mažos paskolos iki šiol kelia ginčų. Naujausi tyrimai parodė, kad globaliniu mastu jų indėlis į kovą su skurdu nepastebimas. Vietiniu mastu padėjo keliems milijonams varguolių. Tačiau, be pinigų, jiems reikėdavo ir geros idėjos.

Atverk piniginę, turiste

Kuecalano indėnės ieškojo būdo, kaip kuo daugiau savo rankdarbių parduoti klientams. "Per radiją išgirdome apie fondą, suteikiantį kreditus turistinei veiklai, ir nusprendėme pabandyti", - pasakoja Vera. Tam, kad sukauptų pradinį kapitalą, keturiasdešimt dvi moterys įkūrė bendrovę, studentams padedant parengė viešbučio projektą. "Taselotzin" veikia jau keturiolika metų, o indėnės užtikrintai dalyvauja versle. Investuoja, gausina pasiūlą, organizuoja mokymus, per kuriuos dėsto savo patirtį. Jos įveikė ne tik skurdo, bet ir rasinį barjerą - indėnai Meksikoje diskriminuojami.

Centrinės Amerikos valstijų indėnai įsitikina, kad jų namai ir gyvenimo būdas savaime gali tapti patrauklūs. Tad kodėl pajamas iš jų lankymo turi susižerti turistinės organizacijos, priklausančios baltiesiems? Per pastaruosius keliolika metų susikūrė nemažai organizacijų, talkinančių jiems kuriant ekoturizmo centrus. Pasirodo, turistai mielai moka už tradicinį maistą kukliuose jų namuose.

Čiapaso lakandonų genties indėnai organizuoja kelių dienų išvykas į lietaus mišką. Turistai nakvoja jų įrengtose bazėse ir lanko jų prižiūrimus griuvėsius. Jukatane, netoli Tulumo, viena majų bendruomenė išsinuomojo Dos Ojos kurortą. Besivystantį kurortą kasdien užplūsta minios turistų, norinčių nardyti povandeninėse grotose. Kitą kurortą, Yokzonotą, išsinuomojo septyniolikos indėnų grupė. Jų ekologinį parką lanko turistai, vykstantys į Čičen Icą. Nuo tada, kai tas miestas tapo vienu iš naujųjų Septynių pasaulio stebuklų, pinigus iš turizmo rieškučiomis semia ir medžio drožėjai.

Savamoksliai "artesanos" čia pasirodė prieš du dešimtmečius. "Iš pradžių būdavo sunku žiūrėti į jų "kūrinius", - sako Luji Elena Arojo Irigojen, "Casa de las Artesanias" Jukatane generalinė direktorė. - Bet kiekvienais metais didėjanti konkurencija vertė juos gerinti kokybę."

Šiandien ant staliukų Pistės, Čičen Icos artimiausio miesto, gatvėse, prie įėjimo ir pačiuose griuvėsiuose galima rasti tikrų meno kūrinių. "Visoje Meksikoje rankdarbiais verčiasi dešimt milijonų žmonių, o "artesanos" skaičius auga kartu su ekonominėmis problemomis.

Šioje srityje didžiausia sėkme galėtų pasigirti Pedro Linaresas iš Oachakos. Jo figūrėlės "alebrijes" (menininkas įsitikinęs, jog tai sielos kelionės po magišką mišką efektas) išgarsėjo visoje Meksikoje, užtikrino pragyvenimą daugiau kaip šimtui šeimų iš Oachakos apylinkių, kurios kopijuoja jo sumanymą.

La Palmos Salvadore gyventojams kovoti su skurdu padėjo taip pat meno injekcija. Tai padarė nepaprastos charizmos žmogus Fernando Lortas. Dailininkas, skulptorius ir freskų autorius, ieškodamas kūrybinio impulso, nusprendė grįžti į La Palmą, savo gimtąjį miestą. Su žmona ir dešimtimi vietos gyventojų jis pradėjo statyti namą. Savaime aišku, menininko namas negali būti banalus, tad F.Lortas išmokė savo darbininkus įvairių meno technikų. Dabar 75 proc. iš 24 tūkst. La Palmos gyventojų pragyvena iš rankų darbo.

Cirkas kartą per dieną

Songdei, kresnai merginai iš PAR, geresnio gyvenimo viltį suteikė cirkas. Mergina iš lūšnynų prieš kelerius metus atėjo į kursus, kuriuos surengė "Cirque du Monde" (Pasaulio cirkas). Ten ji įgijo žongliravimo pagrindus. Dabar kartu su kitais kurso absolventais dalyvauja pasirodymuose ir perduoda įgūdžius jaunesniems draugams. "Stengiamės pritraukti į cirką gatvės vaikus. Mums tai natūralu, juk patys šitaip pradėjome, - sako Guy Lalibertė, cirko idėjos pradininkas. - Skirtumas tik toks: mes pasirinkome patys, o dauguma jų to pasirinkimo neturi."

G.Lalibertė pradėjo Monrealio gatvėse. Grodavo akordeonu, vaikščiodavo ant kojūkų ir rydavo ugnį. 1984 metais įkūrė "Cirque du Soleil" (Saulės cirką), atverdamas naują cirko istorijos puslapį. Cirko pavadinimas tapo šiuolaikinio cirko meno - operos, teatro ir misterijos paribio - simboliu. Jo sukurta cirko imperija savo bazę turi Monrealyje, po pasaulį keliauja daugiau kaip dvi dešimtys programų, o nuo 1995 metų ir "Cirque du Monde" ekipa. Artistai dirba su Libano, Etiopijos, Mongolijos, PAR ir ... Olandijos jaunimu, kuriam gresia karas, skurdas ir nusikalstamumas. Reguliariai organizuoja kursus Rio de Žaneire, kur padėtis tragiškiausia. Lūšnynuose kasdien žūsta daugiau vaikų negu karo Angoloje ar Palestinoje metu.

"Cirkas išmoko dirbti kolektyve, atsakingai ir sistemingai", - sako Karina Lavojė, "Cirque du Monde" pirmųjų kursų 1995 metų absolventė. Instruktoriai atkreipė dėmesį į jos talentą. Karina baigė cirkininkų mokyklą ir grįžo į "Cirque du Monde" instruktore.

"Tavo dėka galiu mokytis"

Kaip ir gydant kiekvieną ligą, kuo anksčiau reaguojama, tuo daugiau šansų pasveikti. Medikų globa, butas, maitinimas, mokymas... Visa tai Trečiojo pasaulio šalyse kainuoja ne mažiau kaip kelias dešimtis dolerių per mėnesį. Tiek reikia mokėti norint dalyvauti įvaikinimo per atstumą programose. Visame pasaulyje, be kitų organizacijų, jas vykdo misijų centrai. "Šiuo metu mūsų programoje dalyvauja apie pusketvirto tūkstančio vaikų nuo 7 iki 15 metų, - sako "Caritas Polska" atstovė spaudai Olga Koltuniak. - Įvaikinusieji tėvai nesusitinka su savo vaikais, bet palaiko nuolatinį ryšį laiškais. Neseniai laikiau rankoje tokį jaudinantį laišką. Vaikas parašė jį įsūnijusiam tėvui: "Tas piešinys tau, nes tavo dėka galiu mokytis." Nuo praėjusių metų "Caritas Polska" vykdo ir programą "Vaikų iš Haičio įvaikinimas per atstumą", apimančią 120 vaikų.

Bet nerimą kelia ne tik badaujantys vaikai Haityje ir kitose Trečiojo pasaulio šalyse. Lengva pamiršti, kad ir Europos Sąjungos kraštuose gyvena skurdžių. Prancūzas dvasininkas Josephas Wresinskis pavadino juos Ketvirtuoju pasauliu. Jis pirmas atkreipė dėmesį į atskirtumo problemą, kuri juos supančioja. Dvasininkas visą savo gyvenimą paskyrė vargšams ir jų integravimui į visuomenę. Jo iniciatyva spalio 17-oji paskelbta Tarptautine kovos su skurdu diena.

Azartinių žaidimų nauda

2007 metais pasaulį apskriejo fotografija: džiūgaujantys indėnai balkone su "Hard Rock Cafe" firmos ženklu. Tai nebuvo nauja reklamos kampanija - fotografuota pasirašius sutartį parduoti legendinį barų tinklą seminolų genčiai iš Floridos. Kaip galėjo atsitikti, kad per dvi kartas didžiausiame skurde gyvenanti gentis sugebėjo išpirkti tokį gigantą? Tai padarė azartiniai žaidimai. Seminolai pirmieji pasinaudojo privilegija, išsikovota iš Amerikos vyriausybės, - gavo atskiros pavaldžios tautos statusą, o tai reiškia, kad jų rezervatai valdomi pagal federalinę teisę, o ne pagal valstijos teisę. Todėl ten galima žaisti azartinius žaidimus, net jeigu valstijos teisė juos draudžia. 1972 metais seminolai atidarė pirmąjį kazino. Šiandien jų turi jau šešis ir du naujus rezervatus. Uždirbtus pinigus padalija genties nariams ir investuoja - vien švietimui kasmet skiria apie milijoną dolerių.

Jų pavyzdžiu pasekė kitos gentys. Mašhantuketai iš Konektikuto savo rezervato teritorijoje pastatė didžiausią Amerikoje "Foxwoods" kazino, du kartus didesnį už garsųjį Las Vegaso "Bellagio". Šitokiu būdu kelios indėnų gentys įveikė ne tik atskirtumą, kuriam juos pasmerkė skurdas, bet ir įkalinimą rezervatuose. Parodė, kaip sėkmingai galima išsigydyti skurdą.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"