Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Vašingtone gyvenanti Živilė: žavi atvira visuomenė

 
2017 02 04 14:01
Asmeninio albumo nuotraukos

Į Vašingtoną., JAV sostinę, nukreipta ypatingai daug žvilgsnių. Beveik 700,000 gyventojų mieste sėdi šalies valdžia: Prezidentas, Kongresas ir Aukščiausiasis Seimas.

Mieste įsikūrusios 176 užsienio šalių Ambasados, kurių tarpe ir Lietuvos Ambasada. Kalbamės su Živile, Lietuvos Ambasadoriaus JAV žmona, kuri šio miesto dinamiką stebi iš arti.

– Kiek metų gyveni Vašingtone?

– Šiame mieste gyvenu pusantrų metų.

– Kodėl pasirinkai šitą miestą?

– Jei būčiau turėjusi galimybę rinktis iš JAV miestų, prioritetą būčiau teikus San Franciskui arba Čikagai, tačiau likimas lėmė, kad mano vyras prieš pusantrų metų buvo paskirtas LR Ambasadoriumi JAV ir visa šeima atvykome į Vašingtoną.

– Kuo ypatingas rajonas, kuriame dabar gyveni?

– Gyvenu McLean – tai yra miestelis Virdžinijos valstijoje, apie 11–12 km iki Vašingtono. Tai ramus ir labai tvarkingas, vienas iš prestižinių Vašingtono apylinkių rezidencinis rajonas, į kurį veržiasi šeimos, norinčios, kad jų vaikai lankytų vienas geriausių visoje JAV mokyklų. McLean man sunku vadinti miestu. Tai veikiau tiesiog nedidelis Vašingtono rajonas, vertinamas žmonių, kurie vardan gyvenimo šalia Great Falls parko, galimybės kvėpuoti grynu oru, klausymosi paukščių čiulbėjimo ir savo atžalų mokslo kokybės, kasdien aukoja kelionei iki Vašingtono centro skirtą laiką.

– Kaip apibūdintum miesto energiją? Ar jinai padeda tau save realizuoti?

– Vašingtonas – labai judrus miestas, nors lengvas ir spinduliuojantis ramia energija. Tą lengvumą tikriausiai kuria plačios gatvės ir palyginus žemi, šviesūs ir peršviečiami, stikliniai pastatai. Kažkas įsitempęs ir įbedęs akis į kompiuterio ekraną, kitas lėtai vaikšto iš kampo į kampą ir kalba telefonu, prie lango vazone – medelis, tikriausiai dirbtinis, ant sienos – paveikslas (neįžiūriu, kas ten pavaizduota). Įsivaizduoju, kaip tie žmonės kažką labai didingo kuria ir kaip jie tą kūrybos vaisių nuleidžia mums į gatvę. Galiu rimtai įsisvajoti, stovėdama sankryžoje prie raudono šviesoforo signalo…

Beje, pažįstami, gyvenantys Niujorke, stebėjosi, kad Vašingtone pėstiesiems skirto šviesoforo žalia šviesa gali degti net 60 sekundžių, kai tuo tarpu Niujorke eidamas per gatvę jautiesi lyg botagu vejamas. „Biurokratų miestas“, – juokavo jie.

Man Vašingtonas – JAV „smegenų“ ir kultūros centras. Čia įsikūrę pagrindiniai Vašingtono „think-tank“ai. Vašingtonas – inteligentų klubų rojus. Galimybė sekti jų veiklą, dalyvauti renginiuose ir garsinti jų projektus man yra vienas iš savirealizacijos būdų. Čia sutikau daug nuostabių žmonių.

Tiesiog nuostabu, kokią didžiulę įtaką JAV politikoje turi nevyriausybinės organizacijos. Mane tai uždegė kurti Vašingtono lietuvių profesionalų klubą. Šiandien jau turime klubo valdybą, organizuojame įvairius renginius nariams, turime didingą tikslą būti naudingais Lietuvai.

Kalbant apie kultūrą – Vašingtonas garsus net devyniolika Smithsonian muziejų ir 9 tyrimų centrais. Scenos meno mėgėjus traukia Potomac upės pakrantėje esantis Kennedy Centras. Mane labai žavi be galo atvira visuomenė, institucijos. Jei turi kažkokį pomėgį, aistrą, nesvarbu, kad nesi tos srities profesionalas, tave visada priims ir parodys. Pavyzdžiui, buvau maloniai nustebinta galimybe dalyvauti garsiausių pasaulio baleto trupių repeticijose Kennedy centre jų gastrolių metu. Dalyvauti ne žiūrovo rolėje, bet šokti, treniruotis toje pačioje salėje, pajusti kiekvienai trupei ypatingą trenažo dvasią, sekti, kaip laikas įtakoja šokio žanro pokyčius, priverčia keisti požiūrį į žingsnius, judesius, žmogaus kūną. Keliskart per savaitę čia treniruojuos ir šoku Washington School of Ballet, kur pasiekus tam tikrą lygmenį, pamokos vyksta bendrai su profesionalais. Trenažo ar repeticijos metu vadovas visą grupę priima kaip vieną komandą, nėra jokių nuolaidžiavimų mėgėjams: „Taip, tu gali, nesiguosk!“, – nuolat raginami nenusileisti tie, kuriems kažkas nepavyksta.

Ir taip visur. Jau nenustebčiau, jei muziejuje besimėgaujant kokio garsaus dailininko tapybos šedevru, prieitų koks žmogelis ir pasakytų: „Ir tu taip gali…“

Manau, kad tokia vienas kito palaikymo atmosfera yra labai sveika savirealizacijai. Galbūt todėl Amerikai netrūksta inovacijų.

– Kokios yra tavo mėgstamiausios vietos, be kurių negalėtum gyventi?

– Man labai trūksta europietiškos dvasios. Tris metus gyvenau Paryžiuje, daug keliavau po Prancūziją, Italiją, Portugaliją, Ispaniją, Graikiją. Be galo didžiulis malonumas lėtai žingsniuoti senovinėmis siauromis Europos miestų gatvelėmis, lankytis senovinėse pilyse ir bažnyčiose, jausti pelėsio kvapą, matyti voratinklius palubėse. Net nežinau, kaip tiksliai apibūdinti tą jausmą, kurį sukelia buvimas vietoje, liudijančioje šimtmečius istorijos. Lyg bandytum įsikūnyti į kokią pilies koloną ar langų vitražą ir be pauzės, tarsi pagreitintą vaizdajuostę peržvelgti visą per šimtmečius čia praėjusią žmonių minią – pamatyti, kaip keitėsi jų veidai, rūbai, laikysena… Būtent tokios dvasios man čia labai trūksta. Ji kažkiek gyva seniausiame Vašingtono rajone – Georgetown’e ar visai šalia miesto esančiame Alexandria miestelyje. Jei ne šios vietos ir kartais prancūziškai padvelkiantis Dumbarton parkelis Georgetown’e, gyventi čia būtų daug liūdniau ir pilkiau.

– Kas mieste žavi, o kas nervina?

– Žavi Constitution aveniu didybė, jos pastatų architektūra, Viktorijos stiliaus raudonų plytų, baltais langų rėmais XIX a. statyti Georgetown namai, parkų ir žalių zonų gausa, pastatų erdvės. Dar žavi vis gausėjančios krautuvėlės, kuriose gali nusipirkti puikių europietiškų produktų. Nervina (greičiau – erzina) tai, kad net ir tokiame multikultūriniame mieste beveik nėra normalių kavinių, tiksliau – normalios kavos ir supratimo apie tai, koks turi būti tikras espresso ar cappuccino. Turbūt kas trečias ar ketvirtas vašingtonietis žingsniuoja rankoje nešdamasis popierinį Starbucks ar Peet’s puodelį ir turbūt kokias dvi valandas siurbčioja tą rusvą kavos nuovirą.

Šiek tiek erzina apskritai gourmet kultūros nesuvokimas. Pastebėjau, kad dažnai pasiturintys amerikiečiai investuoja į didžiulį gražų namą prestižiniame rajone užmiestyje, kurio visų kambarių ir erdvių net nepanaudoja, tačiau pasikvietę svečius vaišėms patiekia bulvinius traškučius, keptas vištos šlauneles ir pigiausią vyną. Čia nereta beskonybės, dirbtinos didybės ir tuščios puikybės.

– Didieji miestai dažniausiai skiriasi savo stiliumi, apranga. Kokia yra Washington DC moteris? Koks jos stilius?

– Mada, dizainas, estetika – mano aistra. Pati kuriu drabužių dizainą, o mano draugė Vilniuje šias vizijas padeda realizuoti. Amerikoje vėl sugrįžo noras ir pačiai siūti. Šio amato išmokau pati. Nuo mažų dienų mano mama ir močiutė ypatingą dėmesį skyrė drabužių, kuriuos pačios siūdindavosi, audiniams. Mane kažkaip „užkabino“ tos paslapties įminimas: kodėl audiniai kvepia skirtingai, kodėl skirtingas jų kritimas, kodėl vienas vakarui, o kitas dienai, kodėl šis – prie kūno, o anas „kanda“. Sovietmečiu audinių parduotuvėje galėdavai nusipirkti nebent paprastos medvilnės patalynei siūti ar gurgždančios sintetikos sijonui. Mūsų šeimai audinių atsiųsdavo giminės iš Amerikos ir Kanados. Iki šiol turiu fantastiško šilko krepo, kurį močiutei atsiuntė giminaitis 1950 metais. Man tai be galo brangus audinys – abejoju, ar išdrįsiu jį kirpti… O jei kirpsiu, tai siūsiu kažką ypatingo, turbūt ne rūbą.

Man labai įdomu stebėti miestiečių aprangą, stilių. Esu labai reikli drabužio kokybei, patogumui ir estetikai. Matau kiekvieną nekokybišką dygsnį, nelygią siūlę, netinkamą kritimą ar derinį. Vašingtono moteris aprangai daug dėmesio neskiria, rūbai joms nėra saviraiškos būdas ir panašu, kad jų nuotaikai tai neturi jokios įtakos. Abejoju, ar jos daug laiko praleidžia planuodamos rytdienos ar vakaro aprangą. Matau, kaip apsirengusios į mokyklą eina mergaitės – trikotažinės timpės, platūs marškiniai, vasaros pagrindinis apavas – guminės šlepetės. Tai daug pasako apie nuo vaikystės (ne)formuojamą požiūrį į „sartorial splendor“ (nežinau lietuviško atitikmens šiam terminui). Savo įspūdžiais apie tai dalinausi su viena bičiule, o ji pakomentavo: „ … bet tos šlepetės yra „Vans“, ne bet kokios“.

Darbo dieną moterys dėvi kelnių ar sijono kostiumėlius, dažniausiai pilkus, juodus ar mėlynus. Elegantiškas „business casual“ moterų tarpe čia nėra populiarus. „Business“ – švarkas, kad ir per plačiais pečiais ar veržiantis per liemenį, arba „casual“– džinsai, glamžyti marškiniai, sportbačiai, vasarą – šortai, marškinėliai ir … guminės šlepetės. Sakyčiau, daugiau dėmesio vašingtonietės skiria aksesuarams ir bižuterijai. Jos labai mėgsta aukso spalvos apyrankes, didesnius ir sunkius auskarus, karolius.

Aišku, neteisinga būtų suvienodinti vašingtoniečių stilių. Visur yra išimčių. Neseniai JAV Valstybės departamentas inicijavo projektą „Diplomacy and Design: The Intersection of Fashion and Politics“. Dalyvavau projekto inauguraciniame renginyje, kuriame pagrindiniai svečiai buvo mados pasaulio atstovai, mėgėjai ir madai neabejingi diplomatai. Tai buvo toks gaivus mados gūsis į griežtą Vašingtono moters stilių! Nuostabiai apsirengusios viešnios, stiliaus laisvė, kūrybiška aplinka, nuoširdžiai gilūs „Elle“ vyr. redaktorės pamąstymai apie tai, kokią reikšmę mada ir stilius turi politiniame gyvenime. Apie tai net nesusimąstome!

Renginio metu susipažinau su lietuvaite, dirbančia Carolina Herrera mažmeninės prekybos vadove. Herrera drabužių salonas ką tik įsikūrė Vašingtone, palyginus neseniai modernius aukštos ir aukščiausios grandies mados ženklus pradėjusioje traukti H gatvėje. Vadinasi, ir į Vašingtoną ateina subtilesnis stiliaus pojūtis!

Ačiū!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"