TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Velnio sala

2007 12 01 0:00

Daug metų nuteistieji miegojo vienas greta kito ant akmeninių grindų. Neturėjo vandens iš čiaupo, nebuvo nei šildymo, nei išviečių. Atnaujintas kameras dabar gali lankyti turistai. Garsiausias pasaulio kalėjimas vėl atidarytas.

Kai kapitono Sano Karloso Chuano de Ayalos laivas 1775 metais įplaukė į San Fransisko įlanką, kapitono žvilgsnį patraukė nedidelė uolėta sala su skurdžia augmenija. Ispanas pavadino ją Isla de los Alcatraces (Pelikanų sala), nes ten sukosi paukščių pulkai. Sausumos lopinėlis buvo be gėlo vandens, nederlingas. Žmonės iš tolo jį lenkė. Čiabuviai indėnai tvirtino, esą ten gyvenančios piktosios dvasios. Todėl į ją tremdavo nusižengusiuosius genties įstatymams.

1854 metais strateginės pozicijos saloje pradėjo veikti pirmas JAV vakarinės pakrantės jūros švyturys. Kartu kariuomenė pradėjo statyti fortą ir baigė jį 1859 metais. Daugiau kaip šimtas patrankų saugojo salą iš visų pusių. Taip atsirado didžiausias karinis įtvirtinimas į vakarus nuo Misisipės ir pirma nuolatinė karinė bazė Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Bet nei per pilietinį karą, nei vėliau Alkatrasas nevaidino jokio karinio vaidmens. Forto patrankos tik saliutavo nužudytojo prezidento Lincolno garbei (saloje buvo įkalintos kelios dešimtys asmenų iš San Francisko, reiškusių pasitenkinimą dėl jo mirties).

1876 metais, per šimtąsias JAV nepriklausomybės metines, galinga forto baterija bandė paskandinti specialiai atplukdytą laivą. Norėta pademonstruoti objekto karines galimybes. Tačiau parodomoji akcija nepavyko.

Vadinasi, Alkatraso sala nepasiteisino kaip gynybinis objektas. Vis dėlto įsikūrę kariškiai suprato, kad neprieinama sala, skalaujama šaltų bangų (10-13 laipsnių Celcijaus) su stipriomis vandenyno srovėmis, ideali vieta kaliniams laikyti.

Iki pilietinio karo saloje laikydavo dezertyrus ir kitus nusikaltėlius. Karo metais uolėtos salos reikšmė labai padidėjo. Ten veždavo ne tiktai konfederacijos kareivius, bet ir sukilusių valstijų šalininkus - taikius gyventojus. Tarp jų būta ir sąmokslininkų, planavusių užimti San Francisko įlanką.

Karo veiksmams baigiantis kalinių skaičius Alkatrase išaugo nuo penkiolikos iki penkių dešimčių. Juos laikė siaubingomis sąlygomis. Kameromis buvo paversti tamsūs sargybos būstinės rūsiai. Kaliniai miegodavo vienas greta kito ant akmeninėmis grįstų grindų. Nebuvo nei tekančio vandens, nei šildymo, nei išviečių. Maistą ribojo iki duonos ir vandens. Purvinus ir nusilpusius kalinius kankino ligos. Kai kuriems nuteistiesiems prie kojų grandinėmis pritvirtindavo geležinius rutulius. Buvo ir dar baisesnių bausmių, ypač vadinamoji sweatbox (sweat - prakaitas, box - skrynia, dėžė): nelaimingąjį vieną uždarydavo į ankštą, uždarą ir nepaprastai įkaitintą patalpą. Neilgai trukus rūsio kamerose pritrūko vietų. Iš pradžių statė laikinas medines kameras, laikui bėgant jas pakeitė pastatai, pavadinti Žemutiniu Kalėjimu. Statė juos patys kaliniai, kaip ir kitus statinius.

XIX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį į Alkatrasą pradėta siųsti indėnus, paimtus į nelaisvę mūšiuose su JAV armija. Juos laikydavo kartu su žmogžudžiais, prievartautojais ir blogiausiais kriminalistais iš Jungtinių Amerikos Valstijų Vakarų. Didžiausia indėnų grupė buvo atvežta į salą 1895 metų sausį: devyniolika hopių genties vadų, besiteisiančių su vyriausybe dėl žemės ir nesutinkančių su priverstinėmis edukacinėmis programomis jų vaikams.

Kalinių skaičius staigiai šoktelėjo po 1899 metų Ispanijos-JAV karo. Vietoj kelių dešimčių - puspenkto šimto, tarp jų buvo ir belaisvių ispanų, ir amerikiečių kareivių, nubaustų už įvairius nusikaltimus.

Kalinių jau buvo taip daug, kad kalėjimo kompleksą reikėjo plėsti. Pradėta statyti masyvų, daugiau kaip pusantro šimto metrų ilgio korpusą. Jame tilpo 600 vienučių su atskirais tualetais. Didžiumą darbų atliko patys kaliniai. Buvo pastatyta ir elektrinė, tiekianti elektrą visam kompleksui, valgykla, virtuvės blokas, biblioteka, prausykla ir dirbtuvės kaliniams. Kapitalinė statyba buvo baigta 1912 metais. Pirmojo pasaulinio karo metais į salą patekdavo belaisviai vokiečiai, daugiausia jūrininkai.

Tada ir pradėjo sklisti niūri Alkatraso legenda. Prie to prisidėjo griežtos, skrupulingai vykdomos taisyklės, tarp jų - žiauriausios bausmės - pagrindinių teisių ir maisto davinių ribojimas, sunkus darbas, sunkesnių nei penkių su kilogramų rutulio prikaustymas prie kojos. Kaliniai dirbdavo kareivių šeimų tarnais - virdavo valgį, tvarkydavo namus, prižiūrėdavo vaikus.

Iki 1933 metų suskaičiuoti 29 bandymai pabėgti. Juose dalyvavo 80 kalinių. Septyniolikai galbūt pavyko pabėgti, nes apie juos nieko nėra žinoma. Galėjo ir prigerti. Vis dėlto daugumą bėglių sugaudė, kiti patys leisgyviai sugrįžo į Alkatrasą. Keli nuskendo. Nuo 1934 metų pabėgti iš Alkatraso praktiškai tapo nebeįmanoma. Buvo dar labiau sugriežtintos taisyklės ir sustiprinta apsauga. Galbūt tai pavyko 1962 metų birželio vienuoliktą broliams Johnui ir Clarence'ui Anglinams ir Frankui Morrisui, kurie pasinaudojo apgaule. Naktinių apėjimų metu sargybiniai matė juos miegančius, bet jau per rytinį patikrinimą kameroje rado tik dirbtines galvas iš cemento, muilo ir kuokšto tikrų plaukų.

1934 metais JAV armija nusprendė, kad kalėjimą išlaikyti saloje per brangiai kainuoja - daugiausia išlaidų pareikalavo vandens ir maisto transportavimas - ir perdavė objektą civilinei valdžiai. 1934 metų liepą ten atvežė patį Alą Capone.

Galų gale ir civilinė valdžia nusprendė, kad kalėjimas saloje per brangus. 1983 metų kovo 21 dieną generalinis prokuroras Robertas F.Kennedy pasirašė nutarimą jį uždaryti. Palikdamas salą paskutinis nuteistasis pasakė: "Alkatrasas niekam nieko gero neatnešė." Ar buvo teisus? Galima įsitikinti perkant bilietą.

Alkatraso isrorija

1775. Ispanai atranda Alkatrasą jau 1769 metais, bet tik po šešerių metų įplaukia į San Francisko įlanką ir pavadina salą Isla de los Alcatraces.

1847. Amerikos armija užima strateginės padėties salą.

1859. Alkatrase pradeda funkcionuoti karinis fortas, netrukus į salą patenka pirmieji kaliniai.

1907. Alkatrasas tmpa oficialiu kariuomenės kalėjimu.

1934. kariuomenė palieka salelę, kalėjimą perima federalinė kalėjimų administracija.

1962. Garsiausias pabėgimas iš Alkatraso, trijų kalinių likimas neaiškus iki šiol.

1983. Kalėjimas uždaromas ir po dešimties metų atidaromas kaip muziejus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"