TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Vertino ir gynė: prisiminimai apie V.Kubilių I

2011 11 14 9:40

Ilgi, detalizuoti poeto Jono Juškaičio atsiminimai "Vertino ir gynė" parašyti 2005 metais būsimai knygai apie Vytautą Kubilių. Vėliau, rengiant šią knygą ("Nepaklusęs laikui", 2011), autorius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui pasiūlė jų nedėti, kadangi "neturi nei laiko, nei noro sugrįžti apskritai prie atsiminimų". "Lietuvos žinioms" J.Juškaitis sutiko parinkti keletą vietų iš savo nepublikuoto teksto.

1955 metų rudenį, studijuodamas Vilniaus universiteto trečiajame kurse, gavau į "Tauro" bendrabutį laišką: tokios dienos tokią valandą ateiti prie Rašytojų sąjungos. Fotografuos. Vytautą Kubilių, Kazį Ambrasą, Algimantą Pabijūną ir mane. Respublikiniam jaunųjų ir pradedančiųjų rašytojų pasitarimui. Pabijūną buvau stebėjęs, Ambrasą matęs, o Kubilių... Sutikau pirmą kartą. Neprisimenu, gal tik iš tolo vieni kitiems linktelėjome, nedrąsiai sustojome ant kilimu užtiestų laiptų, vedančių į antrą aukštą, korespondentas su aparatu ilgai mus komponavo. Plykst, dar kartą plykst - "ir kvit", žemai visiems nusilenkęs, rusiškai žydišku žargonu padėkojo. Mes tylėjome, tik Ambrasas mėgino juokauti: "Patikrins, kieno veidas tegatyviškas, o kieno negatyviškas".

Bet nepatikrino: nuotrauka buvo žadėta, tačiau į "Literatūrą ir meną" neįdėta. Vytautas Kubilius atrodė tylesnis ir už mane ir dar nenešiojo akinių. O aš buvau toks jau ne pradedantysis, bet besibaigiantysis rašytojas, tokius kelis eilėraščius, tinkančius į "Grūto parko lyriką", parašęs 1954 ir 1955 metais, o nuo tų metų - "ne, ne, sakau, kad ne!" Net į kūrybinio darbo stažą įrašiau 1956 metus, kai iš tokių buvo paskelbtas vienas, 1955 metais ilgai redakcijoje pasigulėjęs ir dėl to nenusibaigęs.

1955 metais buvau priimtas į Vilniaus jaunųjų rašytojų sekciją. Žinoma, dėl visų paskelbtųjų, taigi ir tokių. Kur dings? Rašytojų sąjungos durų negirgždindavau. Kartais, neturėdami už ką "paimti ant drąsos", kad galėtų pas konsultantą nueiti vieni, Vladas Dautartas arba Raimondas Kašauskas "ant drąsos" paimdavo mane. Pastovėdavau kampe, kur dabar skelbimai, o bendrakeleiviui ir drąsiau kažkur nunirti koridoriais už kelintų durų. Sykį Kašauskas netikėtai pasigavo mane mieste: einam pasiklausyti, bus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimas, visus įleidžia. Vienas kitą "paėmę ant drąsos", tenai ir pataikėme tiesiai ant Broniaus Mackevičiaus, kuris buvo įtarpavęs į "Švyturį" mano pirmąjį eilėraštį "Tolimas kaimas". 1954 metais. O tąsyk, pamatęs mane, - še lapą, parašyk pareiškimą į sekciją, kaip tik naujų narių priėmimas, jeigu kas, užstosiu. Šiandieninėje klubo salėje. Veiksmas vyko prie rašomojo stalo rytiniame kampe. Toje vietoje, kur dabar pastatomi grabai, taip pat į rytus, veidu į saulę, kaip japonas, su baltais marškiniais, smailiais juodais bateliais, šviesiai rudu elegantišku kostiumu ir kaklaraiščiu, į galus susiaurintomis kelnėmis ir skeltu švarku, atsisagstęs, kairę ranką įsikišęs į kelnių kišenę, o dešine paimdamas pareiškimus aukštai pakelti į orą ir iš lėto perskaityti, stovėjo tam vakarui pirmininkauti išrinktas Romualdas Lankauskas. Perskaitydavo ir mesdavo į krūvą: 

- Tai turėsime dar vieną narį.

Po kiekvieno perskaitymo - vis tą patį: tai turėsime... Kurie atėjo per kauliukus užsiraukę sportines kelnes, nedrąsiai sulindo į kampus. Bet susirinkimas man labai patiko. Pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime mačiau, kad būtų klausiama ne kas už, o kas prieš. Todėl visi tylėjo, kalbėjo tik Lankauskas. Sumetė popierius ant rašomojo stalo, ir pirmas, nė rankos iš kelnių kišenės neišsitraukęs, išėjo namo. Kiti pasiliko, pasiskirstę pagal pažintis.

Universitete buvome įpratę nieko nesigailėti. Pavyzdžiui, lotynistas Leonas Valkūnas vaikydavo, sakydamas, aš tau tik nulį galiu suriesti iš kuolo, neišeina nė vieneto, netgi dvejetui reikia mokėti, blogai mokėti, o tu visai nemoki. Taip ir su savo kūrybos vertinimais literatų būrelyje. Filosofas dabar, o tada vienu kursu aukštesnis lituanistas Albinas Lozuraitis mano eilėraščius suskaldė į šipulius. Kadangi buvau pirmininkas, daviau pirmas. Jau baigusio universitetą ir nežinia kur dingusio Justino Marcinkevičiaus eilėraštį "Motina" Ričardas Pakalniškis iš spaudos nusitvėrė, atsinešęs įsikibo ir išplūdo. Jau ir motiną mėginama pakeisti partija! Nors Pakalniškis, kaip mes visi iš kaimų, gal ir klydo. Motiną gali atstoti mėgintuvėlis. O Jonas Semėnas, pakviestas ir sutikęs pranešimui apie Raimondo Kašausko apsakymus, kai išmušė valanda, literatūros kabinete, pilname prisirinkusiame, atsistojo ir tarė:

- Apie apsakymus nėra ko kalbėti.

- Kaip tai? - pasigirdo balsų.

- O taip, - skėstelėjo rankomis, - nėra ko kalbėti.

Aš pirmininkavau tam susirinkimui. Pasakiau, kad žodį tars pranešėjas, paskui gal kas daugiau pasisakys, o pranešėjas iš karto:

- Apie apsakymus nėra ko kalbėti.

Vienas kitas mėgino išjudinti, pakišti kokią nors mintį, kurios Semėnas galėtų nusitverti, o jis, kaip arklys naravistas, arba valstybine kalba užsispyrėlis, užsiožiavo ir:

- Apie apsakymus nėra ko kalbėti.

Jeigu uždegtum po uodega šiaudų kūlį, ir tai nevežtų nė iš vietos, pradėtų spardytis, užmuštų, tegu velniai tokį atvejį. Patylime nuleidę galvas ir klibiname kelintą kartą, o Semėnas vis tą patį.

Tada atsistojau aš, padėkojau susirinkusiems už dalyvavimą, autoriui už kūrybą, pranešėjui už pranešimą, paskelbiau kito susirinkimo dieną ir temą, o šį - "tuo ir baigsime".

Taip mums būdavo. Anuo metu, kai Kašauskas paskui parašė labai gerą apsakymą, atrodo, apie gydytoją be sąžinės. Dėstytoja Aurelija Rabačiauskaitė žavėjosi ir tiesa, ir meniškumu.

O kaip bus Rašytojų sąjungoje per jaunųjų ir pradedančiųjų pasitarimą lapkričio gale? Respublikinį! Jeigu taip čia?

Aš patekau pas Eduardą Mieželaitį. Dar toje grupėje buvo Janina Boreikaitė, Kazimiera Padarauskaitė, Pranas Gerulaitis, Pranas Liukaitis, Pranas Merkininkas, Adolfas ar Leonas Venckūnas. Atsiprašau, jeigu ką būsiu užmiršęs. O konsultantai - Kostas Kubilinskas, Vytautas Rudokas ir - Vytautas Kubilius! Tas pats, su kuriuo stovėjau ant laiptų į neįdėtą nuotrauką, dabar sėdi prie stalo tarp rašytojų. Visi susitikę pirmą kartą. Mieželaitis paprašė kiekvieną pasipasakoti, kas toks, iš kur, o konsultantai, naršydami pateiktus kūrybos pluoštelius, primerkę po akį, apžiūrinėjo atsistojusįjį, lyg tyrinėdami. Viena bibliotekininkė, trys iš rajoninių laikraščių, vienas nežinia kas, anot jo, džiovininkas, ir aš - studentas. Padarauskaitę nužvelgęs, Mieželaitis, lyg ką žinodamas, paklausė tyliai: "Ta pati?" - "Ta pati". "O dabar kur?" - "Pardavėja dirbu". Ar tik ne ta, kuri, pasirašinėdama Kazimiera Padarauskaitė, Kazė Federauskaitė ar dar kaip, spausdino eilėraščius "Naujojoje Vaidilutėje", "Ateityje" nepriklausomybės laikais? Susidomiu iš juodviejų akių ir pusbalsiu ištartų žodžių. Žinoma! Ji ir augesnė už mus. Man atrodė, kad ji tame seminare ir buvo stipriausia. Iš visų ten skaitymų atsimenu jos vieną eilutę: "Oi, kaip dygūs, dygūs sielvartėlio pirštai". Po visko per literatūros vakarą kultūros ar bibliotekininkystės technikume ją mačiau su Justinu Urbaičiu, ką tik atklydusiu į mūsų kursą. Patingėjusiu aprašyti savo tragišką gyvenimą...

Konsultantai - ką jie? Nė vienam neatėmė vilties. Mieželaitis daugiausia tylėjo, patogiame krėsle ir savo darbovietėje: mūsų seminaras vyko sekretoriaus kabinete, kur dabar pirmininkas, o pirmininko tada buvo tas didysis, su ilgu žibančiu stalu. Tiktai kada netikėtai šmurkštelėjo pats pirmininkas Antanas Venclova, Mieželaitis staigiai atsistojo, lyg tai būtų kokia staigmena, vienam vadui įėjus pas kitą, tokiu staigumu pakeldamas ir mus visus, ir, gal kad pats snūduriavo, pasirodžiusiam Venclovai pasakė mano pavardę, gal kad sėdėjau tiesiai prie durų, o Venclova, išplėtęs akis ir nesuprasdamas dėl ko, lygiai kaip ir aš, padavėme vienas kitam rankas. Už visus suvaidinę demokratiją, nes Venclova, viduryje kabineto savo būdingu balsu, net ir nejuokingus žodžius sugebančiu juokingai pasakyti, pašmaikštavęs ir palinkėjęs sėkmės, išėjo ir visus vėl susodino atgal į vietas. Man atrodė, kad tie respublikiniais jaunųjų ir pradedančiųjų rašytojų pasitarimais išgarsinti, kaip dabar apibūdintume, grafomanijos auditai, Venclovai turėjo būti labai nuobodūs. Kaip kas Venclovą, raudoną, vadintų, ar kaip Tomas, kad senasis kairysis, ar kaip Aistis, kad Tomas jį sudėjo į kaliošą, bet Venclova vis dėlto buvo tiek prisigėręs jo diktatūrintosios buržuazinės Lietuvos, savo tėvynės, jog nepaisant visko, buvo tikras demokratas. Jonui Mikelinskui sakydavo - sveikinu su nauja knyga, aš neskaičiau, bet girdėjau gerų atsiliepimų. Sutikęs Lankauską sąjungoje, prie laiptų apačioje, tuojau, spausdamas ranką, - sveikas, Lankauskai, kaip gyveni, ką? Lankauskas žiojasi atsakyti ir dairosi, ar kas mato, kad jį sveikina pats pirmininkas, o kai taria žodį, žiūri - Venclova pasprukęs, tik durys viršuje į kabinetą užsidaro. Venclova gal taip ir atleido jaunimui varžtus. Be to, jautė distanciją. Kaip Ana Achmatova. Eugenijus Matuzevičius pasakodavo juokdamasis, kad rusų rašytojai nepatenkinti: Achmatova už save amžiumi daug vyresniems, nuplikusiems, sakanti - "molodoj čelovek". O mes juokdavomės, kad Vilniaus centre geriausiai matyti du bokštai: švento Jono bažnyčios - danguje ir einančio Venclovos - žemėje.   

O mūsų seminare už visus kalbėjo Vytautas Kubilius. Nieko tiksliai neprisimenu, ką kalbėjo net apie mane, bet ir dabar tebegirdžiu jo ramų balsą, moduliuojantį, kartais suplonėjantį, koks išliko visą gyvenimą. Jokių politinių ar ideologinių priekaištų - nė vienam, jokių valkūniškųjų - blogai, jokių semėniškųjų - nėra apie ką kalbėti. O juk visko ten buvo, Ką jis galėjo kalbėti? Kad ir apie mane? Eilėraštis "Žiburiais žvaigždėta" tikriausiai buvo, negalėjo nebūti iš baimės ir tokių, kur dabar "Grūto parko lyrikoje". Tačiau Kubilius be jokios baimės jų visai nė neminėjo, kažką daug aiškino iš vieno mano eilėraščio apie vaizdą ir gamtos vaizdus. Žinoma, gavęs progą savo mokslus išdėstyti. Stengdavausi atsiminti, bet iš susijaudinimo užmiršdavau, paskui atsimindavau, bet atsiminimus nustelbdavo, ką girdžiu, taip ir bangavau, atsimindamas tik tiek, kol po Kubiliaus Mieželaitis pasakė: "Visi daviniai - už". Jeigu taip, tai ar galiu apie kitus daugiau atsiminti negu apie save? Nė vienam neatimta vilties, kad sunkumus kilnoti treniruotumeis pats. Tik to džiovininko kūryba liko neapkalbėta, nes kitą rytą jis atsvyravo tiek užpylęs už lūpos, jog su svyruojančiu liežuviu visų neišvaikė, matyt, nesitikėjęs įveikti nebent dailininką Stasį Krasauską, atitykinusį slaptai prisipaišyti mūsų grimasų ir kaip tik todėl turėjusį nupiešti jį vieną. Daugiau tokių džiovininkų! Nė vieno anksčiau nepažinojau, o ir tolimesnė pažintis - kiek seminare.

Tačiau kas Vytautas Kubilius? Ką tik stovėjome ant laiptų kaip jaunieji, o dabar? Paskaitydavau kokį jo straipsnį, recenziją, bet nežinojau nei kada gimė, nei ką veikia. Taip ir liko jis man žmogumi kažkur iš aukščiau. Kol atėjau 1958 metais dirbti į "Literatūrą ir meną", bet ir tada ne ką tesužinojau: iš Literatūros instituto, kažkur ten, "iš aukščiau". Ateidavo į redakciją nešinas kokiu užsakytu straipsniu arba recenzija. Pasisveikindavo, paduodavo, paimdavau, atsisveikindavo. Ką pažadėdavo, ištesėdavo, taisyti nereikėdavo, todėl ir progų pasikalbėti neatsirasdavo. Jūs - vadindavau Vytautą Kubilių. Nuo tol tas kreipinys man ir išliko iki jo mirties. Rimtas ir tylus Kubilius rašydavo straipsnius ir su gana politiškais posakiais, ir apie mano eilėraščius žinojo nuo 1955 metų, tačiau, kai dabar peržvelgiau viską, kaip aš jam viešai atrodžiau per tiek laiko, nustebau: iš vyresnės kartos Kubilius vienintelis mane gynė, net asmeniškai nepažindamas, ir niekur nevėlė į jokius sovietizuotus kontekstus. Tai reta. Todėl čia neliesiu jo santykių su kitais, susitelkdamas prie to, kas apie mane.

Literatūros institute dirbantieji tada ir buvo kultūringiausi autoriai. Jie, patys apkumščiuoti, jautė, ką rašyti, o jeigu kur nukrypdavo nuo normų, tai gerai pasikaustę. Todėl ir man būdavo nesunku literatūros ir kritikos skyriuje atremti kokį jų užpuoliką -  eik išsiaiškinti su jais pačiais "į korsakynę", nes žinojau - atšips. O Vytautas Kubilius, inteligetiškas ir kultūringas, iš karto atkreipė mano akis ir savo laikysena. Visai ne toks kaip "riezninkai" arba "razbaininkai", jauni ar seni, kurie trinasi per dienas lyg paršai į tvorą į vadovaujančių kabinetų duris. Jis tik ūžtelėdavo kai kada kokią pastraipą ant jų galvų, ir prasidėdavo širšynas. O valdiškais posakiais redakcijoje gelbėdavausi ir aš, nes jie priklausė ne man ir ne Kubiliui, bet sovietinei ideologijai. Užkulisių nepažindamas, nuolat girdėdavau man keistus ir nesuprantamus murmesius prieš Kubilių, ypač, tarptautiniais terminais tariant, kietosios rankos šalininkų. Tačiau kai tik sudėtingesnis atvejis, tai ir kviečiamas Kubilius. Ir šiaip, būdavo, visi - ką pasakys Kubilius? Nesurado kito kalbėti ir apie Tomo Venclovos eilėraščius 1959 metais, per kūrybos aptarimą. Kubilius jų nesukritikavo.

Man pačiam smigtelėjo tik vienas, gal sakyčiau, savimeilės spyglelis, praeinantis, kurio Kubilius visai nenujautė. 1959 metais išėjo Kazio Jankausko apsakymų rinktinė "Krito kaštonai". Šiam rašytojui simpatizavau dar nuo perskaitytų nepriklausomybės laiko knygų ir dviejų "Varpų", visai nepanašių į dabartinius. Nobelio premijos man verta vieta ir iš Jankausko 1980 metais rašytų atsiminimų "Kaip aš atėjau į leidyklą ir kaip iš jos išėjau", kur jis aprašo, kad Mieželaitis, sukryžiavęs keturis pirštus ir padarydamas mažus grotelius, persako kikendamas Jankauskui girdėtus Jono Marcinkevičiaus žodžius: "Laukia štai kokie malonumai".

Nors tvarkiau grožinę kūrybą, bet reikėdavo ir kitko. Atidirbti taip sugalvojau: neimti to, kas man visiškai svetima, nesikišti į partinių reikalus, neliesti iš kalėjimų parėjusių žymių rašytojų, neatskleisti savo pažiūrų daugiau, negu ir taip neišvengiamai su žmonėmis bendraujant matoma, parašyti retkarčiais apie kokį nežymų tarybinį, kai jo ir turinio atpasakojimu gali pats gelbėtis, o pakritikuoti dėl meniškumo visada ką nors pas tokį rasi. Arba apie kokį ypatingą žmogų tarti šiltą gilesnį žodį. Jankausko rinktinė man atrodė palaikytina bent šiltu meno pusėn kreipiančiu žodžiu. Perskaičiau keletą kartų, prisibraukiau, prisirašiau, o kai parašiau, "Pergalėje" pasirodė Kubiliaus recenzija, kur jis tą knygą supeikė. Nuo tokio žmogaus autoriteto tiek kompleksavau, kad savo recenziją pats atmečiau dar namie ir, ko gero, išgyvenau ne mažiau už Jankauską, kuris, kaip teko skaityti jo autobiografijoje, taip pat išgyveno. Vargu ar kas mano teigiamą atsiliepimą po to būtų spausdinę. O Kubilius gal turėjo man visiškai nežinomų priežasčių. Tais visuotiniais vienas kitu nepasitikėjimo laikais.

Kaip šiandien atrodytų? Jeigu būtų išlikusi toji recenzija? 1959 metais gyvenau Kapsuko g. (dabar Jogailos) 6 namo paskutinio aukšto kampuotame kambaryje, kurio viena siena kaip kokia slapta landynė atsidarydavo į pastogę. Atsiveriančion landynėn kimšdavau viską nuo žmonių akių. Šeimininkė žinojo, o ir to, kad būtų galima kikenti pro sukryžiuotus pirštus, tenai nebuvo. Kimšdavau nuo girtuoklių, ūžiančių lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai. Kuriantis krosnį šeimininkas palikdavo jiems atviras duris. Lietuvos laikais sėdėjęs spaudos pokyliuose su prezidentu Antanu Smetona ir žymiaisiais žurnalistais, neišskiriant Justo Paleckio. O dabar senis, "pas savo bobą ant kvatieros".

Minėtoji recenzija, "Pergalės" laužinys su nepraleista mano recenzija apie Vinco Giedros "Nevirto vėtroj ąžuolai", to žurnalo pirmieji, bronzinėmis raidėmis išspausdinti, "auksiniai" numeriai, korektūros su išmestais mano eilėraščiais, mano diplominio darbo apie Kazį Borutą nuorašas, studentų almanacho "Šviesų rytą" su Henriko Čigriejaus pieštu viršeliu kopija, daugiau kaip 100 puslapių XX amžiaus lietuvių poezijos antologijos, sudarinėtos universitete su Juozu Tumeliu ir perspausdintos mašinėle dirbant "Literatūroje ir mene", keli 1953 metais mano verstų Aleksandro Bloko eilėraščių sąsiuviniai (tris išlikusius eilėraščius įdėjau į rinktinę "Ne laikas eina", 2004), mano užrašų, išrašų, surinktų nuotraukų, plokštelių, iš redakcijos parsineštų nespausdintų dalykų aplankai, paleisto Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio, Henriko Nagio, Broniaus Krivicko eilėraščių nuorašai, Paulio Verlaine'o, Arthuro Rimbaud (žurnale "Mercure de France"), Georgo Traklio ("Weimarer Beitrage"), Federico Garcia Lorcos, Anos Achmatovos, Salvatore's Quasimodo tekstai arba apie juos, ikikarinio Vilniuje leisto lenkų žurnalo "Srodi lyterackie" (Žagary) numeriai, pokariniai mano susirinkti lenkų, čekų, vokiečių, italų retų žurnalų ir laikraščių numeriai, Kazimiero Ambrozaičio "Die Staatslehre Wladimir Solowjows" (disertacija Fribūro universitete), jo su Kaziu Binkiu išleisto "Enciklopedinio žodyno" trys sąsiuviniai ir panašūs popieriai... Iškrapštyti iš palėpės namą paėmus kapitaliniam remontui ir savininkus iškėlus už geležinkelio tilto, man esant kaime. Išmetė į šiukšlyną lyg po mano laidotuvių.

Taip pat ir mano pirmojo rinkinio visus variantus, ir tą 1961 metais pateiktąjį "Morenos". 1962 metais jaunųjų aplanke išėjo "Ir aušros, ir žaros", 25 eilėraščiai, 35 puslapiai. Turėjo išeiti 1960-aisiais. Jaunieji, man visai nežinomi, ir tada jį vertino. O nepriklausomybę atkūrus dažnai prisimindavo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda. Bet netikėčiausia, kad prie jo sugrįžo Vytautas Kubilius. Netikėčiausi ir tada buvo Vytauto Kubiliaus, nežinomo man "žmogaus iš aukščiau" vertinimai. 1963 metais "Literatūros ir meno" metraštyje - "kūriniai parašyti lyg seismografu - taškai, pauzės, vėl taškai. Tekste yra tik nežymūs minčių ir jausmų fragmentai, o visa jų masė anapus teksto, ir ją skaitytojas turi įspėti pagal seismografo įspaustus ženklus. Mūsų poezijoje tai naujas rašymo būdas, kol kas dar nepasiekęs didesnių, meninių atradimų". Jis leido suprasti orientavimąsi į Vakarų Europos moderną. Taip pat, kad esama turinio, pro kurį skaitytojui vertėtų nepraeiti. Diplomatiškai išsisukdamas nuo jo atskleidimo. Literatūros instituto leistosios "Lietuvių literatūros istorijos" IV tome (1968, vadinamasis "Tarybinis laikotarpis 1940-1967"), apie daugelį autorių pilname partinių posakių, Kubilius palyginti nemažai parašė ir apie šitą plonytę knygelę. 

Vytautas Kubilius, nedarydamas man jokių ideologinių priekaištų ar vėliau užuominų dėl kelių per nesusipratimą parašytų nuo 1955 metų jam žinomų eilėraščių, kai pats būdavo puolamas, patylėdamas arba kokiu sakiniu paminėdamas savo knygose apie pasaulinę literatūrą, anot Juozo Girdzijausko, "reikšminguose kontekstuose", kai atsirasdavo palankesnė proga, primindamas ne tik poetiką, bet ir turinį, išlaviravo ir išsaugojo mane per visą okupaciją, kol galų gale savo visas užuominas taip apibendrino: "Sunku rasti kitą sovietinės Lietuvos poetą, sugebėjusį taip izoliuotis nuo okupacinės santvarkos (dešimt metų gyveno kaime baigęs universitetą), taip neišvarpytą sovietinės literatūros poveikių", "Tai vienas iš kietai suspausto ano meto literatūrinio gyvenimo paradoksų - toji deideologizuota, be jokių sovietinės aplinkos realijų J.Juškaičio poezija". Jis nepasitikėjo "nei Chruščiovo "atodrėkiu", nei Gorbačiovo "perestroika". 

Sovietmečio reikšmingiausiuose leidiniuose - literatūros istorijose (1968, 1982), enciklopedijose (1986) apie mane rašydavo tiktai Kubilius, minėdavo ir savo knygose. Tai buvo ir vertinimas, ir gynimas nuo visokių triukšmadarių, nes jis, kaip literatūros mokslininkas, pabrėždavo, kad "giliai metaforizuota" mano poezijos kalba ir meditacinės savybės daro poveikį "jaunesnei poetų kartai", kad poezija pasižyminti "būties vientisumo suvokimu", o eilėraštį apibūdindavo kaip "įstabaus praregėjimo išraišką". Tokiais vertinimais Kubilius ėmėsi atsakomybės pareikšti, kad esama pastovesnių vertybių ir daugiau kalbos už kokias nors literatūrologų madas ar turinio atpasakotojų protekcijas. Netikėtumai man būdavo dar nuo sovietmečio ir gauti kokią Vytauto Kubiliaus pasirodančią knygą su autografu ir kad ir tokiais įrašais: "Jonui Juškaičiui, nepriklausomam poetui, su pagarbos jausmu" ("Žanrų kaita ir sintezė", 1986), "Jonui Juškaičiui - poezijos Sąžinei" ("Problemos ir situacijos", 1990).

Tęsinys kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"