TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Vertino ir gynė: prisiminimai apie V.Kubilių II

2011 11 15 7:00

Ilgi, detalizuoti poeto Jono Juškaičio atsiminimai "Vertino ir gynė" parašyti 2005 metais būsimai knygai apie Vytautą Kubilių. Vėliau, rengiant šią knygą ("Nepaklusęs laikui", 2011), autorius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui pasiūlė jų nedėti, kadangi "neturi nei laiko, nei noro sugrįžti apskritai prie atsiminimų". "Lietuvos žinioms" J.Juškaitis sutiko parinkti keletą vietų iš savo nepublikuoto teksto.Tęsinys. Pradžia Nr. 262 (2011 m. lapkričio 14 d.)

Kai 1995 metais pasirodė Kubiliaus "XX amžiaus literatūra", pasipylė ir nuomonių. O labiausiai užkliuvome keturi rašytojai - Sigitas Geda, Romualdas Lankauskas, Judita Vaičiūnaitė ir aš, 1996 metais "Literatūroje ir mene" paskelbę bendrą pasisakymą "Asmeniška literatūros istorija", užsipultą ir iš kairės, ir iš dešinės. Kad būtų tokia visuotinė vienybė, kaip sovietmečiu partinė, nepaisant, kad Kubilius visų ir visas okupacines duokles išbaksnojo, net stebino. Mūsų tikslas ir buvo - sudominti, ar Kubilius pats taip skubėdamas tą knygą rašė, ar kas jį stūmė kaip autoritetą - padėti būtent šitokį tašką. Jau jeigu reikėjo ką nors pulti, tai gal tik 1996-ųjų "Metų" žurnalo vieną kitą kalbėtoją. Pagaliau - ar demokratijoje Kubilius ir visi kiti gali turėti savo nuomonę, išskyrus mus keturis? Nesigailime ir šiandien, parašę tą pasisakymą ir patikrinę, kad ir dabar didesnė dalis Lietuvos tebėra kaip buvus. Jeigu tarybinis patriarchas Jonas Januitis dar ką nors susivokė, tai turėjo mirti laimingas, nes nė jam į radiją ir televiziją okupacijoje nepavyko sukomplektuoti tokių kadrų, kokie nepriklausomybėje susikomplektavo patys.

Tai mudu su Geda užtaisėva jam tą straipsnį. Išprovokuoti ir patikrinti, ar už Kubiliaus stovi tik tokia laisvė, ar neaiški monolitinė nelaisvė. Nuomonės ir kitų sutapo, todėl sutarėme visi keturi pakalbinti dar keturis - kiekvienas po vieną, o jeigu pritars, pasiūlyti, kad pasirašytų, tik neagituoti. Jeigu nesutiks, pasikvatoti, o pavardes saugoti kaip išpažinties paslaptį. Nesutiko, net nusigando. Pamatėme, kokia vis dėlto veidmainystė suklestėjusi net literatūroje, kultūroje, mene, moralėje. Nekultūringumu kaltinamai politikai, bet pirmiausia savo kultūra vertėtų pasidomėti kultūrininkams. Juoko daug turėjome. Visi, kurie sovietmečiu puolė Kubilių ir kuriuos tada Kubilius puolė, dabar pradėjo pulti mus. Man skambindavo į namus. Pats retai būnu, tai daugiausia turėjo išklausyti žmona. Visų nenoriu išvilkti, paminėsiu tik švelniausią - Mykolo Sluckio: kaip galėjo pasirašyti Jonas su Judita? Kad Geda su Lankausku, tuodu buliai, kuriems niekad negana, bet Jonas su Judita!

O buvau vienas iš tų "bulių". "Dienovidžio" redaktorė Aldona Žemaitytė paskelbė, kad iš pasirašiusiųjų du nekenčia Vytauto Landsbergio. Niekada su Landsbergiu artimai nebendravau, tik nuo pat pradžių buvau ir tebesu Landsbergio, bet ne jo darytų klaidų šalininkas, ir niekada nebuvau ir nebūsiu šalininkas tų, kurie antilansbergišką nepriklausomos valstybės politiką darė be klaidų. Pasirašant domėjausi ne kokią kas turi nuomonę apie Landsbergį, bet apie Kubiliaus literatūros istoriją. O kol pataikaujama tų ar tų šalininkams, tai ir lig šiol kankinamės su literatūros istorija. Visi pasirašiusieji buvome Kubiliaus vertinami visada, toje istorijoje nenuskriausti, jį patį visada vertinome ir gerbėme, o šiandieninėse seklumose labiausiai pasigendame Vytauto Kubiliaus ir Alberto Zalatoriaus asmenybių, nesvarstydami, kiek į ką pasipasakojimuose apie save juodu buvo įsibridę ir kokie buvo juodviejų tarpusavio santykiai. Būtent šitokie, neginčytini Kubiliui ir gerbiantys jį kaip reto talento literatūros mokslininką, savo paklydimus pripažįstantį autoritetą, paskelbėme vieną nuomonę: kiek iš tikrųjų dabar pas mus galima ir kiek išdrįstama kalbėti tiesą? 

Vytautas Rubavičius "Kultūros baruose" paskelbė straipsnį "Sava sovietinė patirtis: suvokimas ir nutylėjimas" (2003, Nr. 11), kuris tame pačiame žurnale susilaukė "pomirtinio Vytauto Kubiliaus atsiliepimo į kritiką", kaip redaktoriaus prirašyta prie Kubiliaus laiško "...Ką istorija įsimins iš tavo gausių rašymų" (2004, Nr. 5). Kiek galima suprasti skaitant, nors pats Kubilius ir ne spaudai rašė, bet jam Rubavičiaus straipsnis buvo skaudus. Tačiau kas, skaitydamas tą pomirtinį laišką, supras, apie ką ten kalbama, nes būtina šalia pasidėti Rubavičiaus straipsnį, kuriame taip pat kalbama, o iš Rubavičiaus straipsnio ir Kubiliaus laiško ieškoti visų paminėtųjų, kaip jie kada ir kur paminėti, o iš paminėjimo eiti į paminėjimą. Žodžiu, raustis, kol prisikastum nors keliais sakiniais pasitikrinti, ar teisybė, "kad Rubavičius, įžvalgus analitikas, nepastebėjo svarbios anuometinės "Literatūros istorijos" funkcijos - sukurti rašytojui šiokią tokią ideologinio saugumo zoną", kaip rašo Kubilius savo laiške. Jurbarke mažam žinojusiam Vladą Grybą, man juoką kelia dar tada nė negimusieji, šiandien svarstantys, ar Kubilius savo straipsniuose viešai per spaudą jo neįskundinėjęs. Kodėl jis viešai, per spaudą, neįskundė, pavyzdžiui, manęs?

1989 metais Kubilius sudarė XX amžiaus lietuvių poezijos antologijos dvitomį, suvienijo ir pagal savo supratimą sudėjo šimtmečio poetus. Tokios knygos, ypač tada, labai laukta, pasigirdo ir kontraversiškų kalbų. Kai gavau redaktoriaus Virginijaus Gasiliūno prašymą dėl sutikimo ir atrinktų eilėraščių sąrašą, pasirašęs paklausiau, gal būtų galima du pakeisti: vietoj man atrodančio silpno "Žalias nerimas" įdėti "Pro vasaros nakties sidabrą" ir vietoj "Sudegintuos namuos", kurį Kubilius vis minėdavo, - "Nuo kojų versdamas kvepėjo šienas". Gasiliūnas liepė suderinti su Kubiliumi. Kubilius sutiko ir pridūrė, kad aš esąs prie tų, kuriems antologijoje skiriąs "aukščiausią normą". Iki tol nežinojau, koks tikrai jo požiūris į mane. Su Kubiliumi, kaip minėjau, atvirai kalbėtis neteko. Nuoseklų ne taip dažnai girdimą jo balsą stelbdavo triukšmadariai kaip radijo bangą ūžesiai. O pačiam visada reikia dvasios stiprybės, kad ūžautojus, kaip apaštalas Paulius į ranką įsikirtusį roplį, nupurtytum į ugnį.

Ko jam dėl tos antologijos tik neprirašyta! Tačiau nė vienas nesiėmė sudaryti kitokios. Antrojo tomo rankraštį net pradangino spaustuvėje, matyt, kad tik neišeitų, todėl pasirodė ne 1991, bet 1995 metais. Veikė visokie rezervistai, o ir situacija buvo svyruojanti. Jam pačiam taip pat buvo nelengva. Nors ir turėjo savo vertybinį požiūrį, susidarytą per visą gyvenimą, bet reikėjo perskaityti ir naujų knygų, nesikartoti atrenkant eilėraščius, nepražiūrėti nė vieno, kaip sakė, nors kiek padariusio, ne dėl vieno abejoti, kai ką gal keisti ir savo įsitikinimuose, nepasiduoti pašaliniams įtakojimams, literatūros mokslininko žvilgsniu aprėpti visumą. Tokia Kubiliaus antologija ir liko simboliu, kaip jis pats, parkniubęs aną nelaimingą dieną, sukrėtusią visus. Jau netoli mirties kalbėdavomės, sakydavau, kad reikėtų mums dviejų antologijų. Pas Kęstutį Nastopką dar okupacijos laikais mačiau latvių poezijos antologiją, ar ne 10 tomų, su autorių atvaizdais ir kūrybos pavyzdžiais. Taip ir mes turėtume išsileisti daugiatomę, kur didžiausia norma galėtų būti ir 50, o mažiausia ir 5 eilėraščiai. O autorius atrinkti iš rašliavos tvano, atrinkti ir jų geriausius, būdingiausius eilėraščius, kad tokia atranka padėtų žmonėms susivokti vertybėse. Iš tokios paskui būtų galima išrankioti ir sudarinėti kad ir nedidelę pavyzdinių autorių antologiją. Taip pat išleisti išsamią plačią literatūros enciklopediją su autorių gyvenimo ir kūrybos aprašymais. Pirmiausia tai būtų priemonė savo tautai, nes kas dabar susigaudo po mūsų poeziją ir po antologijas. 

Nežinau, kaip Kubilius jautėsi po savo antologijos. Esama visko, bet jam kliuvo ir dėl to, dėl ko, jeigu būtų ėmęs į galvą, nieko nebūtų padaręs. Pavyzdžiui, puolė dėl žodelių apie autorius. Tada visi neturėjome laiko. Atsimenu, redaktorė Janina Riškutė pasikvietė - kaip suredaguoti apie mane? Paėmiau ir pats išbraukiau viską, sakau, ar svarbu, negi aš nurodinėsiu, ką keliais sakiniais apie mane parašyti. O po išleidimo, ko gero, Kubilius nė nežinojo tų žodelių redagavimo. Recenzuodama "Metuose" Daina Parulskienė tarp kitų

nepasitenkinimų priekaištavo, kad "ypač neatskleista" Gedos kūryba. O Kubilius Dailės instituto salėje per laisvės kovų ir partizanų vadų pasirašytos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos minėjimą, kai abu tylėjome greta susėdę, nei iš šio, nei iš to man tarė:

- Įsivaizduokit, vienintelis visus mano atrinktus eilėraščius antologijoje pats pakeitė Geda! Pats pasikeitė visus savo eilėraščius!

Piliečių chartijos metais, šalia susėdus per kokį susirinkimą, iš Kubiliaus lūpų išgirsdavau:

- Įsivaizduokit, ką buvo sumanę! Kaip nors pašalinti nors vieną rašytoją iš sąjungos. Tada būtų pradėję didžiausią triukšmą prieš Landsbergį. Fašistas pradėjo rašytojų represijas! 

Arba per kitą vakarą, visai ne apie literatūrą, nėra nė vieno rašytojo, staiga man, tylinčiam:

- Labiausiai prisitaikantys - rašytojai. - Taria susimąstęs, į kažką įsigilinęs, nustebintas. - Ne dailininkai, ne kompozitoriai, bet - rašytojai! Parašys ką tik nori. Šitoks svyruojantis monolitas! Vakar tą, dabar tie patys, kaip nepakeičiami, lipa kartoti kitką. Į visas puses! - Taria man lyg su savim kalbėtų, ir tyli nuleidęs galvą.

Sąjūdžio bruzdesiuose, kai kam tebesvarstant, kaip čia dar bus, netikėtai įsikūrė pirmoji į tarptautinę areną išėjusi laisva organizacija - Lietuvių PEN centras: kaip iššūkis Maskvai ir jos lietuviškiems maskvėnams. Reikėjo ne mažiau kaip 20 rašytojų parašų. O sumanymą seniai puoselėjo Romualdas Lankauskas, susirašinėjęs su užsienio šalių rašytojais. Iš anglų kalbos vertė dokumentus, supažindino kitus, asmeniškai lankėsi pas kiekvieną, sutinkantį pasirašyti PEN chartiją, organizavo susirinkimus ir pats su parengtais dokumentais nuvažiavo į Mastrichtą, kur pasauliniame PEN kongrese lietuvių centras buvo priimtas. Veikė žinodamas, kad užsitrauks ant savo galvos, nes tai buvo ir politinis aktas, kadangi chartija įpareigojo rašytojus pasisakyti prieš nelaisvę, cenzūrą, net prieš nepakenčiamus valdžios veiksmus. Buvo tokių, kurie nedrįso pasirašyti, kiti ir pasirašę elgėsi neaiškiai, o kai kurie sąžiningai prisipažino, kad sovietmečiu rimtai yra pakenkę savo kolegoms, todėl geriau be jų. Maskva taip pat stengėsi sužlugdyti Lietuvių PEN centro kūrimą.

Su Lankausku nebuvome pažįstami, tik prasilenkdami pasisveikindavome, bet vienas kito pažiūras daugiau ar mažiau galėjome nujausti. Jam atėjus, pasikalbėjome sąžiningai. Jeigu esu laikomas vertingu ir tinku, pasirašau, bet man klubas bus mažiau reikalingas negu kitiems, nes turiu visai kitų sumanymų ir planų, o jeigu ką pasirašau, tai ištikimas lieku iki galo, todėl pasirašau dėl kitų - ateisiančiųjų ateityje. Tik tegu negalvoja nė vienas dabar, kad neskaitau leidinio, kur mano pavardė įrašyta. 

Susirinkimuose susėsdavome grupelėmis pagal pažiūras ar pažintis, o susirinkimai būdavo "Kultūros barų", "Literatūros ir meno" redakcijose, kartais Rašytojų sąjungoje. Steigiamasis įvyko 1989 metų vasario 23 dieną. Man įsimintiniausias Lankausko į Mastrichtą išvykimo vakaras: vienas kitas užsispyrė būtinai įrašyti Vytautą Kubilių ir Justiną Marcinkevičių, kurį buvo pradėjusi minėti Maskva valdžios sumanytų sovietinių centrų kontekste, o jis pats tylėjo. Jau pradėjo temti, susirinkimas įsivėlė į diskusijas. Bet netikėtai išsprendė visą laiką nė žodžio neištaręs ir pro tamsius akinius žiūrėjęs Ričardas Gavelis:

- Jeigu bus įrašytas Marcinkevičius, aš savo pavardę išbraukęs išeinu.

- Tai ko čia vargstame? - paklausiau atsistojęs išeiti. - Ar kad sutrukdytume Lankauskui laiku pasiekti Mastrichtą, nežinia ir taip, kokiu būdu galėsiančiam išvykti nakčia? Gavelis pasirašęs be problemų ir dabar pats dalyvauja, o po Mastrichto galės stoti, kas tik pats norės.

Kubiliaus klausimo po to niekas nekėlė. Ar jis vėliau domėjosi, nežinau, nes PEN klube išbuvau tik per patį nepriklausomos valstybės kūrimo įkarštį, kai 1989 metais paskelbėme pareiškimą apie Molotovo-Ribbentropo paktą ir kreipimąsi į jį pasirašiusių šalių vyriausybes dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos neatkurtos nepriklausomybės, 1940 metų suklastotų rinkimų ir 1989 metų padėties. Pareiškimai buvo perduodami į viso pasaulio PEN centrus. Rašytojų sąjunga palaikė ryšį tik su Maskva, o laisvas Lietuvių PEN centras tiesiogiai kreipėsi į pasaulį per kiekvienos valstybės centrą, reikšdamas aiškų nusiteikimą dėl nepriklausomybės. Pasirašydavome kaip laisvo pasaulio rašytojų organizacijos nariai. Visi Lietuvių PEN centro pareiškimai padaryti visuotinio narių susirinkimo arba daugumos, o kai dėl įvairių priežasčių tiek nesusirinkdavo, kad būtų galima skelbti centro vardu, pasirašydavome pavardėmis kaip atskiri nariai. Toks, pavyzdžiui, kad ir 1989 metų sureagavimas per spaudą "Atgal į sutemas?" dėl TSKP CK pareiškimo, esą Lietuvoje ir abiejose kitose Baltijos valstybėse nacionalistinė, grėsminga ir ekstremistinė padėtis - su Ričardo Gavelio, Sigito Gedos, Juozo Glinskio, Jono Juškaičio, Raimondo Kašausko, Romualdo Lankausko, Jono Mikelinsko, Gintaro Patacko, Juditos Vaičiūnaitės parašais. Sąjūdžio faksu perduotus tekstus į pasaulį paskelbdavome ir Lietuvos spaudoje. Implikuotus ne vienos kokios krypties, bet įvairių pažiūrų rašytojų.

Kai man buvo paskirta 1989 metų Lietuvos nacionalinė premija, Vytautas Kubilius džiaugėsi ir sakė kalbą per įteikimo vakarą Kultūros ministerijos salėje 1990 metų vasario 15 dieną. Tokią kalbą, jog prieš dvejus trejus metus pats gal būtų savo žodžių nusigandęs. Nežinau, ar tą kalbą kas nors išsaugojęs. Kaip nežinau, ar išliko televizijos reportažas, kurio pats nemačiau. Tačiau tai buvo pirmoji Lietuvos nacionalinė premija. Faktas, kurį visi turėjo, turi ir turės nuryti. Piliečių chartijoje vėliau prisipažinau Kubiliui, kad nepasirašinėsiu nė vieno dviprasmiško, antikrikščioniško, kosmopolitiniu materializmu tautiškumą nustelbiančio pareiškimo ar teksto ir vengsiu viso šito dabartinio moralinio reliatyvizmo, globalizuojantis toleruojančio bet ką, kada demokratiškai susitariama laikinam pragmatizmui, o iš tikrųjų ciniškam hedonizmui per liberalizmą vieniems kitus apgaudinėti.

Premija yra premija: kompetentingi autoritetai pripažįsta, kad kūryba vertinga, kurį laiką gali gyventi ir kurti laisvai, be to, gauni ginklą pats gintis ir kitus ginti nuo kartais susergančios visuomeninės opinijos, nes premijos už bet ką ir bet kam nedalijamos. Šios "dalybos" žmonėms įvaro net atstumtųjų kompleksus. Pavyzdžiui, 90 metų perkopęs Stasys Anglickis aimanavo: "Kad taip nors kokią premiją!" Šitiek metų sulaukė, šitiek valdžių pergyveno žmogus ir - nė jokios premijėlės. Arba gerai žinomas talentingas rašytojas Romualdas Lankauskas, sakyčiau, tobulai ignoruojamas visų premijų skirstytojų. Per visą gyvenimą, prie visų valdžių, o jo apysaka "Klajojantis smėlis" dar okupacijoje yra neeilinė, jis tada pirmas išvertė Ernesto Hemingway'aus "Senį ir jūrą", apdovanotą Nobelio premija. Savo kūrybos pavyzdžiais mokė, kaip rašyti novelę, kai net literatūrologai šio žanro nedrįsdavo išskirti, paleidę į "apsakymo" beribę. Nei Lietuvių PEN centras nesusiprato pagerbti savo įkūrėjo. Juk Leonas Gudaitis ir Juozas Girdzijauskas Mokslo premijas gavo už viso gyvenimo darbus. Skirstantis po kelias premijas tam pačiam kasmet arba mirusiojo vardine premijuojant jo šnipinėtoją, nenorėdamas pagalvoji - ar Lietuvoje dar liko nesukompromituotų premijų. Ar gali paduoti ranką žmogui, kuris prieš save prisidirbo arba prisirašė, ar gali pasitikėti tokiu, kuris tave šnipinėjo ir skundė? Mirė, kas atrodė sveikiausias, o kas labiausiai pakrikęs, tebesivolioja po balas. Tebedvokia didžiausios spaudos krūvos, net spalvotos, lyg papūgos, o žlugo, kas teikė vilčių, nors ir juodai baltai leidžiama.

Ko jau ko tada netrūko - tai visokių bėgiojimų. Sąjūdis mušėsi dėl rinkimų su Komunistų partija, steigėsi leidiniai, persitvarkė leidyklos, kas nors atsikūrė, kas nors įsikūrė, važiavo iš viso pasaulio lietuviai. Gaudavau po kokius penkis kvietimus tą pačią dieną kur nors būtinai dalyvauti ir būtinai penktą valandą. Nenuėjus rengėjai priekaištaudavo dėl patriotizmo stokos. Žmonai Danutei sakydavau: dabar einu pamiegoti. Jeigu kviestų į du, pirštų sudūrimu burčiau - į kurį. O kai į penkis ir penktą valandą, tai eisiu pamiegoti, nes pats Viešpats Dievas leidžia. Kviečia į visus penkis geri žmonės, vadinasi, manimi pasitiki, o ir aš pasitikiu visais, pagal parašus, todėl kitos išeities nėra, kaip tik pamiegoti per dienas nusibėgiojusiam - galų gale. Atsigulęs, į miegą grimzdamas, pasimelsiu, kad jiems ten viskas gerai pasibaigtų, jeigu taip gerai prasidėjo. 

Tuose skubėjimuose per pilkas prieblandas ir suartėjome su Kubiliumi. Piliečių chartijos taryboje per 10 metų teko su juo 40 kartų daugiau bendrauti negu per 40 metų iki jos. Bet apie literatūrą per tą dešimtmetį nesikalbėjome. Tik 1999 metais Rašytojų sąjungos deleguoti į Jono Aisčio 95-mečio minėjimą Rumšiškėse nusifotografavome prie poeto paminklo. Tąsyk Rumšiškėse su poeto brolio sūnumi teisininku Justinu Aleksandravičiumi, taip pat išrinktu į Piliečių chartijos tarybą, išvaikštinėjome J.Aisčio vaikystės ir jaunystės vietas. Jis "Poezijos pavasaryje" yra paskelbęs J.Aisčio laiškų, kuriuose poetas rašo, kaip prie pavardės prisidėjo Kossu: tėvo kalvės sienojuje vietos lenkai kreida parašė pasityčiojančius žodžius - "kossu kuznia".

Pabaiga kitame numeryje.

DALINKIS:
0
parašyti 2005 metais būsimai knygai apie Vytautą Kubilių. Vėliau, rengiant šią knygą ('Nepaklusęs laikui', 2011), autorius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui pasiūlė jų nedėti, kadangi 'neturi nei laiko, nei noro sugrįžti apskritai prie atsiminimų'. 'Lietuvos žinioms' J.Juškaitis sutiko parinkti keletą vietų iš savo nepublikuoto teksto.Tęsinys. Pradžia Nr. 262 (2011 m. lapkričio 14 d.)&tw_p=tweetbutton","sharer","toolbar=0,status=0,width=548,height=325")' style='float:left;outline:none;margin:0 5px 0 3px'> parašyti 2005 metais būsimai knygai apie Vytautą Kubilių. Vėliau, rengiant šią knygą ('Nepaklusęs laikui', 2011), autorius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui pasiūlė jų nedėti, kadangi 'neturi nei laiko, nei noro sugrįžti apskritai prie atsiminimų'. 'Lietuvos žinioms' J.Juškaitis sutiko parinkti keletą vietų iš savo nepublikuoto teksto.Tęsinys. Pradžia Nr. 262 (2011 m. lapkričio 14 d.)&source=lietuvos-žinios","sharer","toolbar=0,status=0,width=580,height=650")' style='float:left;outline:none;margin:0 30px 0 3px'>
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"