TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Vertino ir gynė: prisiminimai apie V.Kubilių III

2011 11 16 9:00

Ilgi, detalizuoti poeto Jono Juškaičio atsiminimai "Vertino ir gynė" parašyti 2005 metais būsimai knygai apie Vytautą Kubilių. Vėliau, rengiant šią knygą ("Nepaklusęs laikui", 2011), autorius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui pasiūlė jų nedėti, kadangi "neturi nei laiko, nei noro sugrįžti apskritai prie atsiminimų". "Lietuvos žinioms" J.Juškaitis sutiko parinkti keletą vietų iš savo nepublikuoto teksto.Pabaiga. Pradžia 2011 m. lapkričio 14 d. numeryje ir 15 d. numeryje

Piliečių chartijos steigiamoji deklaracija, pasirašyta 40 žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų, menininkų, mokslininkų ir kultūrininkų 1991 metų sausio 21 dieną, o "Lietuvos aide" paskelbta sausio 23 dieną. Po kruvinojo sausio ir po "Ateities forumą" pasirašiusiųjų (kaip skelbė paskui ne vienas laikraštis, ne be kagėbisto Caplino) "Kreipimosi į Lietuvos žmones". Taigi dar tebedegant prie parlamento laužams, tebetvirtinant barikadas, kai žmonių dvasią palaužti mėginta smurtu. Man paskambino naktį kompozitorius Osvaldas Balakauskas.

Chartijos deklaracijoje pasisakyta už nepriklausomybės kelio teisingumą ir laisvo gyvenimo būtinybę, kad smurto aplinkybėmis nebūtų išprovokuojami pareiškimai ir veiksmai, skaldantys visuomenę ir to meto parlamentą bei Vyriausybę - ištikimus demokratijai ir nepriklausomybei. Kaip atsakymas į abejones. Kadangi pavardžių apstu iš abiejų pusių, praėjus tiek metų, gal vertėtų paminėti nebent po keletą rašytojų. Ateities forumas: Romas Gudaitis, Vidmantė Jasukaitytė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Martinkus. Piliečių chartija: Vytautas Bložė, Leonardas Gutauskas, Jonas Juškaitis, Vytautas Kubilius, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis. Per tiek metų žmonės keitėsi ir mainėsi patys. Kaip mėnulis. Išlikdamas mėnuliu... Kai kurie pasirašiusieji ilgainiui nubyrėjo, po paskelbimo atsirado naujų. Užkliūdavo Vytautas Landsbergis.

Piliečių chartijos tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės ir demokratijos stiprinimas pilietinės sąmonės kūrimu ir piliečio pareigų valstybei ugdymu per palaikymą ryšių tarp valdžios institucijų ir visuomenės. Tai reiškė siekti, kad žmonės gautų objektyvią informaciją, kaupti visuomenėje kylančias politines, ekonomines, kultūrines idėjas, siūlyti įstatymų projektus vyriausybei ir savivaldybėms, vykdyti jų rengiamų įstatymų visuomeninę ekspertizę, palaikyti ryšius su partijomis ir judėjimais, taip pat ir piliečių organizacijomis užsienyje, veikti idėjiniu, profesiniu arba bendrų visuomeninių interesų pagrindu.

Kaip visuomeninė organizacija chartija per savo narius stebėjo Seimo, Vyriausybės, savivaldybių darbą, domėjosi visuomenės gyvenime kylančiomis problemomis ir, jas aptarus, informuodavo atitinkamas valdžios institucijas. Turėjo tikslą griūvančioje ir griaunamoje sovietinėje sistemoje reaguoti į melą, demagogiją ir nesąžiningumą viešajame gyvenime, argumentuotais, profesionaliais ir kvalifikuotais moraliniais įsipareigojimais teikti pirmenybę prieš partinius ir grupinius interesus bendriems visuomenės ir valstybės poreikiams, visa tai skleisti į Lietuvą per kurtus klubus, susibūrimus, skatinamą savarankišką veiklą padėti žmonėms. Tokios veikimo kryptys reikalavo pastangų, pažinimo ir lavinimosi, supratimo, kas apskritai dedasi valstybėje, regioninėje ir tarptautinėje politikoje.

A.Jakšto g. Nr. 9 kiekvieną savaitę vieną dieną kelioms valandoms dešimtmetį rinkdavomės į nekūrenamą ar ne 214 salę, šaltaisiais metų laikotarpiais nenusivilkę paltų ar striukių aptarinėjome patys arba klausydavomės kitų aptarinėjimų. Pasikvietę iš visų veikiančių valdžių, partijų, organizacijų, ministerijų, mokslo, meno, kultūros instancijų ir institucijų, komisijų, religinių ir tautinių bendruomenių, informacijos priemonių. Viso pasaulio lietuvių. Šiokį tokį atlyginimą gavo tik vienas sekretorius, o visi kiti dirbo iš pasiaukojimo.

250 tūkstančių buvusios komunistų partijos narių ir jų klano, komjaunimo, saugumo ir nomenklatūros gyvybingiausiam ir geriausiai iš sovietinės sistemos apsirūpinusiam kontingentui, kaip vadindavo patys, kuriant kapitalizmą ir sluoksniuojantis visais elitais - "sukaupti pradinį kapitalą" per visuotinį depolitizavimą ir nusisukimą nuo tautinių reikalų. Na, korumpuojasi tiktai "blogiečiai", o "gėriečiai" investuojasi... Piliečių chartija objektyviai vertino visus ir todėl be paramos valdžioms keičiantis turėjo nunykti. Tiktai politologai apie pilietinę visuomenę po nupirktą spaudą vacalavo liežuviais į visas puses. Kapitalo kaupimui netgi teisėtvarka atsipalaidavo, o piliečiai, varinėjami iš rinkimų į rinkimus balsuoti vis už kitus, nesuvokia, kaip išrenkami tie patys. Porinkiminių koalicijų sudarymu. 

Daug veikėjų ir žymių žmonių sutikau ir taryboje, ir į susirinkimus atėjusių, išliko ir pažintys, ir šviesūs atsiminimai, ir liūdnas jų ilgesys, ir ilgėjimasis, kad patys kitų neliūdintų. Piliečių chartija aptarė viską. Net kai visi per šalčius susigūždavome apsirengę, Kubilius visada prie pirmininko stalo sėdėdavo su kaklaraiščiu, švarku ar megztiniu, kalbėdamas tokiu pat nepavargstančiu, ramiu balsu, kaip 1955 metais per grafomanijos auditą Mieželaičio kabinete.

- Lietuvoje tiek didžiųjų iš viso pasaulio dar niekad nebuvo, - tarė man kartą.

- Kas kad buvo, - atsakiau. - Bet Lietuvos neišdavė ir neišduos nebent vienas - Jonas Paulius II.

Ne visi ten viską išmanėme, o dar mažiau ir visi galėjome, bet reikėjo ir laikysenos. Daugiau gavome gal patys. Sutelkę visas galimas valstybės informacijas, pažinome visus politikus, kandidatus į prezidentus, valdžios vyrus ir moteris, apskritai - savo tautą. Naujųjų laikų istoriją. Okupacijas nuo 1940 metų, 1941-ųjų birželio sukilimą, visas tremtis, išeiviją, pokarinio pasipriešinimo ir parsidavimo būdus. Tie, kurie šaukė, kad Lietuvai Konstitucija dar nereikalinga, šiandien Konstitucijos valia kreipiasi į Konstitucinį Teismą. O mes su teisininkais svarstėme, nešėmės namo Konstitucijos projektus ir konstitucijų pavyzdžius, nes visus pasaulio lietuvius saugo tik Lietuvos valstybė. Kitos valstybės jose gyvenančius lietuvius pagal savo įstatymus saugo ne kaip lietuvius.

Su Vytautu Kubiliumi teko pasirašyti nemažai Piliečių chartijos inicijuotų ir paskelbtų dokumentų. Laišką Vakarų Europos intelektualams, pareiškimus dėl Lietuvos okupacijos, okupacinės kariuomenės, sovietinio saugumo, aukų ir budelių sulyginimo, čečėnų tautos naikinimo, slopinamo patriotizmo. Tarybos vardu spaudoje paskelbta ir nemažai sureagavimų Lietuvos vidaus gyvenimo reikalais. Po jų perdavimo atitinkamoms valdžios įstaigoms. Po pralaimėtų rinkimų ar po kokių nesėkmių, kai dėl rezultatų sutrikdavo ir Kubilius, drąsindavau nors savo nuolatiniu humoru: "Tai kas, bet mes tai tie patys".

1991 metų rugpjūčio 23 dieną Maskvos pučas mudu su žmona užklupo Nemenčinėje, "Baldininko" sanatorijoje. Nuo 15 rublių per mėnesį darbininkams kainos buvo pakeltos iki 150, todėl sanatorija buvo tuščia, o mes tiek turėjome susidėję ir nutarėme ilsėtis, kiek tik oras leis, nors ir keletą mėnesių, bet greit parvažiavome į Vilnių - į Sąjūdį, į Piliečių chartiją. Atsimenu, dalis tarybos narių sėdėjome "Kultūros barų" redakcijoje. Tautvydas Lideikis pro pirštus prie veido liūdnas žiūri į mane. Iš kito kambario pro atviras duris žiūri į mus visus sėdėdamas Romas Sadauskas. "Jedinstvos" pilname mieste. Reikia laukti. Daugiau nieko. Susitariame dėl susitikimo vietų. Jeigu kaip... Jeigu blokuotų Žvėryno tiltus, kurie Žvėryne, rinksimės atskirai, o kurie kitur - taip pat į sutartas vietas. Nutarę, kaip susisiekti, ką daryti. Jeigu kareiviai imtų Sąjūdžio būstinę. Taip pat po susitarimų pasklindame į miestą žvalgytis. Bet svarbiausia - neprarasti geros nuotaikos.

- Nebijokite, - sakau. - Maždaug parą nebijokite. Jeigu per tiek nepasibaigs, tada pradėkime bijoti. O nebijodami turite laiko - apsigalvokite, ką daryti, kada reikės bijoti.

Vytautas Kubilius su gelsva vasarine striuke, tylus, kaip visada, tik rimtesnis. Jau nenusijuokia iš mano juokavimų plonu juoku, tik nusišypso.

Rudenį sutiktas Rašytojų sąjungos koridorių patamsiuose poetas Albinas Bernotas, parašu pritaręs Piliečių chartijai po deklaracijos paskelbimo, man tyliai šnibždėjo:

- Tarybai, visai chartijai taip pat buvo nukalę antrankius. Pasakojo žmogus, pats matęs sąrašus, - paskui, patylėjęs, apie vieną su juo redakcijoje dirbusį poetą: - Kas galėjo pagalvoti, kad jis toks? Griežtai perspėjo: nesirodykit prie parlamento! Kai žmonės saugojo. Kad jūsų tenai nė vieno nebūtų!

- Pas mus taip sako, - tariau Bernotui. - Paėmė kuolą, nuėjo ir iškriušo langus. Ką dabar darysi... Kad mūsų žmonėms enkavedistai iškriušo galvas.

Kaip pirmininkas, Kubilius aiškino ir apie atsirandančius oligarchus, vieną vasarą lankėsi Vokietijoje. Sugrįžęs per susirinkimą atsistojo visas nugandintas:

- Jiems kaip tauta mes visiškai nerūpime. Jiems rūpi, kas pas mus turi pinigų. Taip ir pasakė: gali būti didžiausias kagėbistas, koks skirtumas. Jei turi pinigų, mums reikalingiausias. O ne kartą, ligi pat mirties, atėjęs pirmininkauti ar kur sutikęs, man tyliai stebėdavosi:

- Įsivaizduokite! KGB tebeveikia.

- Kur neveiks, - nusijuokdavau. - Tokias sąlygas turėdami. Aš beveik neturėjau sąlygų, o ir tai veikiau.

Pašiepdavau taip liustracijos painiavas. Kai atmetama moralė, ant kurios pagrindų tegalima teisinė sistema, o tokiu atveju ir demokratija tik saujoje laikomas smėlis. Pasaulis paspringo nuo besotiško godumo. Netgi dabar tenka girdėti keisčiausių kategoriškumų: jeigu kas nors kiek pasipiktina Vakarų Europa, tai būtinai apkaltinamas nostalgija sovietinei praeičiai. Lyg žmonės nieko nematytų ir negalvotų, o turėtų tik džiūgaudami imti, ką primeta Europos Sąjunga, kaip kadaise primesdavo Sovietų Sąjunga. O Vakarų Europa turi ir daug bloga. Po tebeveikiančių komunistinių galybių, ko gero, tai pagoniškiausia ir ateistiškiausia vieta, kurioje plūduriuoja krikščionybė. Komunistai valdė Italiją ir Prancūziją, Europos valstybės laikė nemandagumu užsiminti apie mūsų panaikintą nepriklausomybę, o prancūzų liberalizmas ir dabar pasiūlė mums patylėti. Vokietijai dėl nacizmo įvarytas kompleksas net užsiminti apie tautą.

Nusivylę savo liberalais, pusiau krikščionimis, pusiau ateistais, net patys vakariečiai ėmė ieškoti Rytų religijų. Kaime gyvenant ir klausantis užsienio radijo, mane imdavo šiurpas, kai Vokietija paskelbė uždarysianti Vasario 16-osios lietuvių gimnaziją, o Vatikanas (iki Jono Pauliaus II) - Lietuvos pasiuntinybę. Tik Amerikos lietuvių protestai sulaikė. Vakarams bei Rytams reikalingiausias prekybos ir verslo tiltas, o ne Lietuva. Lietuvės vaikų prisigaudo su viso pasaulio vyrais. Lietuvai be lietuvių. Suslovo nematytai... 

Kai "Pergalėje" pasirodė mano straipsnis "Narsa ir baimės", kur prisipažinau, kad labiausiai po karo baiminausi dėl Putino, kai jis, talentingiausias, mušėsi į krūtinę nuoširdžiai, esą reikia savo pasaulėžiūroje daryti revoliuciją kaip 1917 metais, kitaip nesukursi nieko. Bijojau - ar taip nebus išugdyti veidmainiai. Kubilius vieną vakarą, tik įžengęs pro duris į tarybos posėdį, priėjo, ilgai tylėjo žiūrėdamas į mane ir paklausė:

- Kiek jums buvo metų, kai taip galvotoje ir kada?

- Penkiolika, - atsakiau. - Jurbarko gimnazijoje. 1948 metais.

- Iš kur tokios mintys? - nustebo. - Ir nuo kada?

- Nuo 1944 metų. Kai jus, Rytų Lietuvoje, rusai jau buvo išlaisvinę nuo vokiečių, o mus, Vakarų Lietuvoje, vokiečiai dar buvo išlaisvinę nuo rusų.

- O aš, gerokai vyresnis, buvau pasidavęs ir patikėjęs, - palingavo galva ir nuėjo prie pirmininko stalo. 

Tos savo minties apie Putiną nusigandau ir pats, kai paskui prasidėjo Putino adoracija. Iš baimės tada nepasakiau Kubiliui vertėjo Dominyko Urbo žodžių: kartą, po šito straipsnio jis man tarė: "Kiek blogo padarė Putinas su Meškausku, tai tiek neįstengė visi bukiai komunistai". Dabar, skaitant apie Vinco Krėvės užmojus 1940 metais ar "Kultūros baruose" perspausdintus Balio Sruogos ne visiems žinomus tekstus, net liūdna, kad tokie dideli rašytojai šitaip galėjo...

Tarybos nariai sėdėdavome, kur kam patinka, todėl Kubilius, ko nors nustebintas, paduodavo ranką ką tik įėjęs pro duris. Kaip ir dėl Putino, taip vieną vakarą žiūri į mane tylėdamas, o paskui:

- Ar tas pats, kur mokėsi Vilkijos gimnazijoje prie vokiečių?

Paklausė "Literatūroje ir mene" pasirodžius politinio kalinio, žmonos Danutės brolio Jono Žilaičio, nuteisto sušaudyti, dalyvavusio Kengyro sukilime atsiminimams su nuotrauka - "Mirtininkų kameroje" (2001 metais perspausdinti monografijoje "Veliuona"). Taip sužinojo apie savo bendraklasį, su kuriuo visus vokiečių okupacijos metus tenai išsėdėjo viename suole. Jiems dėstė ir rašytojas Stasys Tamulaitis, bet karinį parengimą, ne literatūrą. Abu dūkdavę, abu 1926 metų gimimo, tik pasijauninę, kad neimtų į sovietinę armiją, už tai nukentėję, Žilaitis žiauriau... Kai pasakiau, kad tas pats, po šitiek metų išlikę susiskambindavo pasikalbėti.

Visko per tiek metų turėjome. Buvome nepatenkinti Petrą Plumpą atleidus iš Lietuvos Respublikos saugumo departamento direktoriaus posto. O kai kada net pajuokauti būdavo nepatogu. Alvydas Budrys išdėstė, kaip muitinės viršininku paskirtas sutvarkysiąs kontrabandininkus, nes gaudysiąs kompiuteriais ir per dvejus metus visi bus sučiupti.

- Tai po dvejų metų iš jūsų pareikalaus atiduoti kompiuterius, o jus atleis, - pajuokavau gal ir netaktiškai Kubiliaus inteligencijos akivaizdoje. Taip ir buvo...

O kartais ir Kubilius po rinkimų pasidarydavo lyg ne tas. Atsimenu, po vienų, prezidentinių, prie stalo netikėtai tarė:

- Matome, kad tautinė Landsbergio politika neturi ateities, reikia sukti liberalizmo kryptimi. Jaunimas veržiasi į pasaulį, visai nesidomi patriotizmu, reikia palaikyti kosmopolitiškesnes idėjas.

- Tai aš tada vėl griebsiuos žurnalistikos, - pasikėliau pirmas. - Dar kategoriškiau rašysiu: už tautinę Landsbergio politiką.

Po šių mano žodžių Vytautas Kubilius staiga išėjo iš salės pro duris. Neatsimenu, kas tą vakarą vietoje jo atsistojo toliau pirmininkauti.

Prasidėjus "Lietuvos aido" krizei, paskutinis mano straipsnis tame laikraštyje buvo 1996 metais "Tiktai už Andrių Kubilių". Vienintelis per visą gyvenimą agitavimas už konkretų asmenį, kuris tada išrinktas į Seimą pateko tiesiai į ministrus pirmininkus! Vytautui Kubiliui juokiausi:

- Kaip Jonui Biliūnui: "tai buvo vienintelis šūvis mano gyvenime", bet laimingas.

Su Vytautu Kubiliumi teko vaikščioti ir dėl Čečėnijos. Neužmirštama ar ne 1999 metų gruodžio ledinė naktis, kai čečėnų studentams skaičiau paskaitą apie lietuvių literatūrą Lietuvos katalikų mokslo akademijos salėje, o po to per tamsą čečėnai mane palydėjo, kad neužpultų broliai lietuviai, ir sakė - savais klausimais mes kalbamės lietuviškai, nes klausosi čečėniškai, rusiškai ir angliškai, o lietuviškai nesupranta...

Per chartijos tarybos dešimtmetį žiūrėjomės į žilstančius plaukus ir gilėjančias raukšles, o man buvo ir 60, ir 70 metų, apie kuriuos tekdavo pakalbėti ir Kubiliui, tik man pačiam, metų pasodintam, ar tu nori, ar nenori, kėlė šypseną ir atrodė, kad čia turėtų sėdėti visai kas nors kitas, visai ne aš... Reikėjo ten ir dirbti, rezoliucijas rašyti. Bet Kubilius, pirmininkas, nuo to atleido mudu su Jonu Mikelinsku: "Jonai su plunksnomis dirba".

Vytautas Kubilius buvo vienas iš tų paskutinių mohikanų, kurie šventai domėjosi savo tautos raštais bei raštininkais ir kitus tokius gerbė. Kad buvo žmonių, kurie kada nors ką nors darė, nepaisant nieko, kad buvo laikas, kada tokio net asmeniškai nepažindamas, pasižiūrėdavai prasilenkdamas pagarbiai kaip į ką nors padarantį ir tave uždegantį ką nors daryti.

Keli sovietizuoti eilėraščiai 1954-1955 metais - kaip Jono Žemaičio, partizanų generolo, sūnui užrištas pionieriaus kaklaraištis. Vyresnės kartos, Kubilius žinojo, kaip "nepriklausomam poetui" reikėjo užaugti ant pelenų krūvos, atsilaikyti ir išlikti. Vienoje nuotraukoje (žr. LŽ, 2011 m. lapkričio 14 d. nr. - red.) trys bendrakursiai studentai lituanistai nuo Gedimino pilies žiūrime, kaip Neries vanduo 1956 metais pasiekė Katedros duris, užliejo Mokslų akademijos biblioteką, žydų kapines... Kitoje, 1959 metų, nuomojamas kambarėlis, kur man prie pat kairės archyvaro Jerzy Ordos buto siena, netoli dešinės - toji atsidaranti slėptuvė, o prieš akis - vaizdas pro langą tiesiai į miliciją ir gaisrinę, kurios antrajame aukšte buvo teisiamas Dušanskio sudraskytas Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis - tą sužinojau atkūrus nepriklausomybę.      

2002 metų rudenį Vilniaus rotušėje dalyvaujant Vytauto Landsbergio knygos "Būta ir pasakyta" pristatyme prieina ir žiūri į mane lyg matytas žmogus: "Ar atsimenat: "Mėlyna žibutė apšvietė likimą"? Aš Vytautas Valius, 1972 metais ją iliustravau! Susipažinome po 30 metų! Be mano žinios tada iliustravo, o Kubilius be mano žinios parašė "Vagai" recenziją išleisti be eilės. O kaip rekomendaciją į Rašytojų sąjungą Kubilius 1971 metais užbaigė, kad laiko garbe rekomenduoti tokį talentingą poetą, taip ir aš apie Vytautą Kubilių noriu užbaigti: laikau garbe, kad toks talentingas literatūros mokslininkas mano poeziją vertino ir gynė.

DALINKIS:
0
ir 15 d. numeryje&tw_p=tweetbutton","sharer","toolbar=0,status=0,width=548,height=325")' style='float:left;outline:none;margin:0 5px 0 3px'> ir 15 d. numeryje&source=lietuvos-žinios","sharer","toolbar=0,status=0,width=580,height=650")' style='float:left;outline:none;margin:0 30px 0 3px'>
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"