Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Viena – imperijos didybės ir dabarties kryžkelė

 
2017 04 20 12:00
 Patogu pažinti Vieną riedant „Big Bus“ firmos autobusais.  Povilo Sigito Krivicko nuotraukos

Gyvenanti romantiškomis praeities tradicijomis, bet visada jauna – tokia įvairi yra Viena. Kaip joks kitas Europos miestas. Tuo teko tiesiogiai įsitikinti, kai gražią pavasario dieną atvykome į Austrijos sostinę.

Habsburgų dinastija ne tik šešis šimtmečius valdė Austriją, bet per karališkas santuokas išplėtė savo galias į Bohemiją, Vengriją ir netgi Ispaniją.

Vieną nuo Vilniaus skiria vos per pusantros valandos oro kelio. Patyrėme, jog pažintį su buvusios imperijos megapoliu geriausia pradėti pasitelkiant „Big Bus“ („Didelio autobuso“) firmos paslaugas. Šie dviaukščiai gatvių laivai su permatomais stogais važinėja dviem maršrutais – raudonuoju ir mėlynuoju.

Galima išlipti stotelėse prie sudominusių objektų. Po pažinties su jais kelionę tinka tęsti kitu to maršruto autobusu be papildomo mokesčio. Todėl populiariai angliškai šie turai vadinami „Hop-on, hop-off“ („Strykt į, strykt iš“).

Šeši Habsburgų amžiai

Viena – ne tik didžiausias Austrijos miestas, sostinė, bet taip pat viena iš devynių Austrijos žemių. Panašiai kaip yra Vašingtonas ir jį supančių apylinkių „rombas“, išskirtas į atskirą JAV administracinį vienetą. Pagal gyventojų skaičių Viena dešimtas pagal dydį miestas Europos Sąjungoje. Daugiau kaip šešis šimtmečius Viena buvo Habsburgų dinastijos tėvonija ir rezidencija. Palaipsniui miestas tapo vienu Europos kultūros ir politikos centrų.

Taigi, kaip primena istoriniai šaltiniai, nuo 1282 metų valdžią Austrijos grafystėje perėmę Habsburgai miestą labai puoselėjo ir plėtė. Tačiau du kartus – 1529 ir 1683 metais – Viena buvo apgulta turkiškosios Osmanų kariaunos. 1683 metų rugsėjo 12 dieną jungtinės Lenkijos ir Lietuvos bei Austrijos pajėgos, vadovaujamos Jono Sobieskio, prie Vienos sutriuškino turkų kariuomenę Kalenbergo mūšyje. Šia pergale Osmanų imperijos puolimas Europoje buvo galutinai sustabdytas.

Habsburgų dinastija ne tik šešis šimtmečius valdė Austriją, bet per karališkas santuokas išplėtė savo galias į Bohemiją, Vengriją ir netgi Ispaniją. Pagaliau dinastija pasiekė tokią ribą, kai strateginės santuokos nebesustiprindavo imperijos galių, nes jos nariai jau valdė daugumą didžiųjų Europos rūmų.

XVI amžiaus pabaigoje jiems nebeliko potencialių kandidatų vedyboms, tik kiti Habsburgų dinastijos atstovai. Kaip rodo gimimų įrašai, per du šimtus metų, kai Habsburgai valdė Ispaniją, dinastijoje vyravo kraujomaiša. Galingoji Habsburgų dinastija galiausiai žlugo 1700 metais mirus karaliui Karoliui II, nepalikusiam jokių sosto įpėdinių. Istorikai mano, kad dėl daugelį kartų vyravusios kraujomaišos Karolis II buvo nevaisingas.

Dinastija suskilo į Austrijos ir Ispanijos šakas. Austrijos Habsburgai nuo 1556 metų turėjo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus titulą, paveldimąsias Habsburgų žemes, Čekijos ir Vengrijos karalystes. Ispanijos Habsburgai valdė Ispanijos karalystes, Nyderlandus, Habsburgų valdas Italijoje ir kurį laiką – Portugaliją. Po bevaikio Karolio II mirties kilo Ispanijos įpėdinystės karas. Jis truko 1701–1714 metais, o kai baigėsi, Ispanija atiteko Prancūzijos Burbonams, Austrijos Habsburgai gavo valdyti Ispanijai priklausiusius regionus Italijoje (išskyrus Siciliją). Šie Habsburgai išmirė iki 1740 metų, tai ir sukėlė Austrijos įpėdinystės karą.

Imperatorė mylima iki šiol

Dinastijos krizės laikotarpiu 1713 metais buvo paskelbta vadinamoji pragmatinė sankcija. Pagal ją, jei nėra tiesioginių vyriškų palikuonių, sostą paveldi moteriškoji linija, o giminės žemės lieka nedalomos. Remdamasi tokia nuostata, sostą paveldėjo imperatoriaus duktė Marija Terezė.

Ji su savo vyru Pranciškumi Steponu iš Lotaringijos pradėjo Habsburgų-Lotaringijos šaką. Marija Terezė gavo valdyti valstybę, kuri atrodė visiškai pakrikusi: atskiras jos dalis jungė silpni federacijos ryšiai ir tik valdovo asmuo.

Nustebino ne tiek pats štrudelis su plakta grietinėle ir būtinai su puodeliu austriškos kavos, kiek autentiškas senos kavinės interjeras.

Ekonominė Austrijos būklė buvo tiesiog apgailėtina. Marija Terezė įvykdė keletą svarbių reformų. Vietoj sustabarėjusios feodalinės sistemos atlikta efektyvesnė centralizacija, teismai atskirti nuo vykdomosios valdžios, modernizuotas ūkis ir finansai, pasirūpinta pagerinti valstiečių gyvenimą (lažas sumažintas iki 3 dienų per savaitę), padėti pagrindai liaudies švietimui.

Austrai iki šiol didžiuojasi šia valdove ir jau keletą mėnesių entuziastingai mini imperatorės Marijos Terezės 300 metų gimimo jubiliejų, kuris sukanka gegužės tryliktąją. Mums šios valdovės atminimą gerokai temdo Austrijos dalyvavimas pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalijime 1772 metais.

Nors tada Austrija gavo vien Galiciją, bet per kitus du padalijimus (1792 ir 1795 metais) Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo visiškai sudraskyta „trijų juodųjų erelių“ (Austrijos, Prūsijos, Rusijos) ir ištrinta iš Europos žemėlapio.

Daug laiko imperatorė Marija Terezė leisdavo vasaros rezidencijoje – milžiniškuose Šenbruno rūmuose. Tai ištaigingi baroko stiliaus rūmai, apsupti vaizdingų parkų, fontanų, tvenkinių, skulptūrų. Čia ji gyvendavo su gausėjančia savo šeimyna – vienuolika dukterų ir penkiais sūnumis. Kai kurios dukterys buvo ištekintos už kitų valdančiųjų dinastijų atstovų, o sūnūs patys tapo įvairių šalių valdovais. Deja, ne visų jų likimai susiklostė laimingai. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė neteko galvos giljotinoje per revoliuciją 1793 metais.

Viena ir muzika – neišsemiama tema

Nekantraudami laukėme, kol sustos „didysis autobusas“ prie Šenbruno rūmų. Čia ne tiek magėjo apžiūrėti bent dalį iš gausybės puošnių karališkų apartamentų (jų yra per 1400!), kiek pamatyti tą aukštų veidrodžių menę, kurioje Wolfgangas Amadeusas Mozartas 1762 metais klavesinu skambino imperatorei. Pagrojęs šešiametis vunderkindas užsiropštė valdovei ant kelių, apkabino jos kaklą ir pabučiavo. Už tai iš imperatorės gavo dovanų auksu išsiuvinėtą liemenę.

Dar po poros dešimtmečių tarp W. A. Mozarto mokinių pateko rusvaplaukis jaunuolis Jozefas Frankas. Jis po daugelio metų „Atsiminimuose“ parašys, kad W. A. Mozartas, nedidukas, stambia galva ir putliomis rankomis, priėmė gana šaltai, paprašė ką nors paskambinti. „Aš paskambinau jo sukurtą fantaziją. „Neblogai, – atsiliepė jis, mano didžiam nustebimui, – o dabar paklausykite manęs.“

Koks stebuklas! Po jo pirštais klavesinas suskambo kaip visiškai kitas instrumentas.“ J. Frankas (1771 – 1842) vėliau tapo garsiu medicinos profesoriumi, beveik dvidešimt metų jis atidavė Vilniaus universitetui.

Daktaras J. Frankas gebėjo puikiai dainuoti ir groti, tačiau kukliai pridurdavo, jog „šešiolikos Jo (Mozarto) pamokų neužtenka, kad galėčiau vadintis Jo mokiniu“. Kartu su žmona dainininke Kristina Gerhardi jiedu yra labai daug nusipelnę XIX amžiaus pradžios Vilniaus muzikinei kultūrai.

Be abejo, W. A. Mozartas – vienas iš labiausiai Vieną išgarsinusių talentų muzikos pasaulyje. Jos vardą įtvirtino ir tokie kompozitoriai kaip Franzas Josephas Haydnas, Ludwigas van Beethovenas, Gustavas Mahleris, Arnoldas Schoenbergas.

Habsburgų dinastija ne tik šešis šimtmečius valdė Austriją, bet per karališkas santuokas išplėtė savo galias į Bohemiją, Vengriją ir netgi Ispaniją.

„Šiame parke rytais grodavo W. A. Mozarto diriguojamas orkestras... Šiuose Hofburgo kaizerių rūmuose pirmą kartą atlikta L. van Beethoveno Septintoji simfonija, kurią dirigavo pats kompozitorius... O gyvendamas šiame name Johanas Straussas jaunesnysis sukūrė garsųjį valsą apie žydrąjį Dunojų...“ – tarpais tarp iki graudulio pažįstamų melodijų per ausines pasirinktąja iš dvylikos kalbų girdėti gido balsas.

Didelė dovana – Anglijoje gyvenančios anūkės Ugnės internetu mums nupirkti bilietai į Charleso Gounod „Faustą“ Vienos valstybės operos teatre. Pirmieji spektakliai jame parodyti 1869 metais. Iš trečiojo aukšto ložės žiūrime į sceną, kurioje yra pasirodę ir Lietuvos solistai Violeta Urmana ir Sergejus Larinas. Prieškarinėje Vienoje Juozas Mažeika 1937 metais tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse laimėjo sidabro medalį.

Būsimieji diktatoriai ir štrudelis

Viena – ne tik muzikos, bet ir istorinių, politinių įvykių bei asmenybių kryžkelė. Štai 1913 metais tai dar buvo Austrijos-Vengrijos imperijos sostinė, gana ramus vidurio Europos didmiestis. Jame rasdavo priebėgą įvairaus plauko maištautojai prieš savo šalių valdžią, pridarę kriminalinių eibių nusikaltėliai ir šiaip visokie perėjūnai.

Kaip anuomet Viena galėjo sujungti būsimųjų diktatorių ir politinių avantiūristų Adolfo Hitlerio, Josifo Stalino, Levo Trockio, Josipo Broz-Tito likimus? Pasirodo, jie tada gyveno netoliese – vos vienos kvadratinės mylios plote.

Nepatekęs į Vienos vaizduojamojo meno akademiją, Adolfas Schicklgruberis (būsimasis Hitleris) dirbo vieno viešbučio meistru, Josifas Džiugašvilis (būsimasis Stalinas) ir Leiba Bronšteinas (būsimasis Levas Trockis) jau laikė save „revoliucionieriais“, pasprukusiais iš carinės Rusijos.

J. Broz (būsimasis Josipas Broz-Tito) nuo nieko nesislapstė, dirbo Daimlerio automobilių gamykloje. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tarnavo Austrijos ir Vengrijos kariuomenėje, po Antrojo pasaulinio tapo vienvaldžiu Jugoslavijos vadovu ir smarkiai susipyko su ne mažiau valdingu Stalinu.

Amžininkai prisimindavo, jog L. Trockis ir A. Hitleris nuolat lankydavosi kavinėje „Cafe Central“, gal net pasėdėdavę prie vieno stalelio, nes abu mokėjo vokiškai. Tos kavinės, kaip ir daugelio kitų, lankytojai mėgavosi saldžiais pyragaičiais, laikraščiais, šachmatais, o labiausiai – politiniais pokalbiais.

Nėra žinoma, į kokią kavinę vaikščiodavęs, o gal ir be jos apsieidavęs penketą mėnesių marksistams prijautusio aristokrato Aleksandro Trojanovskio bute gyvenęs paslaptingasis gruzinas. Jis itin retai rodydavosi viešumoje. Beje, jaunystėje ir vyresnio amžiaus Stalinas gėrė tik arbatą. Jam tikriausiai nerūpėjo ir populiariausias Vienos skanėstas – štrudelis, vėlyvųjų Habsburgų laikais atsiradęs pyragas su obuoliais arba kriaušėmis.

Mes panūdome būtinai paragauti štrudelio pačiame jo kilmės mieste. Pasirinkome antrą šimtmetį gyvuojančią kavinę „Eisernen Zeit“ („Geležinis laikas“) prie senojo turgaus. Nustebino ne tiek pats pyragas su plakta grietinėle ir būtinai su puodeliu austriškos kavos, kiek autentiškas senos kavinės interjeras ir lėtai, bet netriukšmingai smaguriaujantys lankytojai. Lyg iš tiesų būtų šimtmečiui stabtelėjęs „geležinis laikas“.

Apie 1,3 tūkst. lietuvių

Po Pirmojo pasaulinio karo iširo Austrijos-Vengrijos imperija ir buvo sukurta Vokiečių Austrija. 1919 metų rugsėjo 10 dieną pasirašyta Sen Žermeno sutartis. Ratifikuojant šią sutartį, Vokiečių Austrija pervadinta į Austriją. Viena tapo naujai susikūrusios valstybės sostine.

Po Antrojo pasaulinio karo mieste įsikūrė daug tarptautinių institucijų. Tai – viena Jungtinių Tautų (JT) būstinių, Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA), Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO). Mieste yra per 200 ambasadų. Čia pat veikia dešimtys labdaros organizacijų, pavyzdžiui, „SOS vaikų kaimas“.

Šiandien Viena, tarptautinių ekspertų vertinimu, yra laikoma vienu aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių miestų pasaulyje. Daugumą jos įžymybių galima aplankyti kiaurus metus. Labiausiai lankytinos miesto vietos yra Šv. Stepono katedra, Šenbruno rūmai, Šenbruno zologijos sodas, Hofburgo rūmai, Albertina (dailės muziejus), milžiniškas apžvalgos ratas (vok. Wiener Riesenrad) ir kita begalė įdomybių. Jomis, be abejo, pagal savo galimybes domėjosi ir iš mūsų krašto kilę žmonės, su įvairiomis likimo bangomis patekę į Vieną. Vieni – studijuoti, kiti – traukdamiesi nuo mirtinų pavojų, treti – šiaip laimės ieškoti.

Per Antrąjį pasaulinį karą į miestą nemažai lietuvių buvo nacių atvežti darbams, o jam baigiantis, susitelkė pabėgėliai iš Lietuvos.

Pokaryje tautiečiai susibūrė į bendruomenę. Lietuvos nepriklausomybės diena minima Palavičinių rūmuose ir garsiame „Esterhazy“ restorane, kurio vyno rūsiuose po Kalenbergo mūšio pergalę šventė J. Sobieskio daliniuose kovoję lietuvių kariai. Kiek gi šiuo metu lietuvių gyvena Austrijoje? Oficialios statistikos nėra, bet neoficialių šaltinių teigimu, dabar toje šalyje galėtų būti apie 1300 mūsų tautiečių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"