TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Vilnios pavasaris

Užupis. Vilnia ties Paplavų tiltu.

Vilnia jau nulaižė pakrančių ledokšnių nėrinius, patvino sniego tirpsmo upeliūkščių vandenimis ir, nebodama mūsų nesutarimų, linksmai siaučia tarp Vilniaus kalnų. Jos tėkmė nuo Puškorių iki Arsenalo, santakos su Nerimi, vis raitosi kilpomis, primenančiomis violončelės formas, - gal todėl Vilnia tokia muzikali. Geriausios melodijos skamba Markučių linkyje, čia skudučiais dar pritaria Kaukysos upeliūkštis, tačiau jo pliuškenimas vos girdimas nuo Vilnios rėvų kylančioje šniokštimo, šnarėjimo uvertiūroje, kuri aukštuose skardžiuose atsimušusi aidu perkošia paupio gluosnių ir alksnių šakų kebeknę - nuošia Belmonto šlaitų link.

Dvi seniausioje sostinės dalyje esančios Vilnios kilpos viena kitą papildo tarsi prieštarybės jungtis. Užupio linkyje kyla kalnas, apsiaustas nuotaikingų XIX amžius namų rikiuote, Sereikiškių ovale - plokščioje lygumoje stiebiasi senas parkas. Čia kadaise vešėjo vienuolyno ir universiteto sodai, o Gedimino laikais žaliavo Vilniaus šventagirė. Tarp šių erdvių dundanti Vilnia Užupyje, kaip ir dera miesto upei, trijose patiltėse įrėminta granito sienomis, Sereikiškėse jos tėkmė linguoja, putoja, sukasi verpetais, verčiasi per akmenis, žeria erdvėn veržlumo energiją - įkvėpkit mano galių!

Čiūžt, padange nusklendė jau iš šiltesnių kraštų sugrįžęs kiras - jis, lyg atkartodamas erdvėje Vilnios kilpas, sklendžia aplink Sereikiškes, Užupį, aštriu žvilgsniu tikėdamas pamatyti kokį vandenyje plūduriuojantį kąsnį. Kas bangose, gal ir jam atitektų, bet jei gardus radinys pasiekia krantą, čia jau laukia kiti žvejai. Tai varnos, jos kaip tikros kaimynės dar spėja ir kiekvieną parko lankytoją aptarti. Ker-ker-ker staiga sumišęs jų būrys supuola į šaką, palinkusią virš upės srauto. Ko taip susirūpino? Pasirodo, vienas bendražygis, pakrančių maisto ieškotojas, matyt, kovas, slystelėjo, į Vilnią įkrito ir jau paniręs vandenyje plūduriuoja. Varnos, regis apgailestauja, bet padėti niekuo nebegali. Dabar, ko gero, jau kitos mintys jų galvose sukasi. Dar ne visi paukščiai į Sereikiškes susirinko. Paupyje ir bangose linguoja didžiosios antys, pakrantės krūmuose čiauška žvirbliai, skamba zylių dainelės. Žiemos rūpesčių nenukamuoti varnėnai žvitrūs, akyli ir greiti tarsi politikos apžvalgininkai. Jie kedena snapais pakrantės žolynus, traukia sliekus, visokius vikšrelius į dienos šviesą ir kartkartėmis, lyg būtų pakviesti į televizijos diskusijų laidą, puola į medžių šakas, kedena, suglosto plunksnas ir švilpt - skambią trelę klausytojų dėmesiui žeria.

Pavasaris dar ankstyvas. Virš Sereikiškių bėga rūstūs debesys ir tik retkarčiais iš už jų kuprotų nugarų linksmais traukiniais atlekia saulės spinduliai, paguosdami sustirusius parko lankytojus. Tačiau čia pat - senamiestis, kurio jaukiose kavinėse laukia puodai karštos arbatos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"