TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Visatos paslaptys archeologės kūriniuose

2006 11 16 0:00
Alfreda Petrulienė teigia pasakų prasmę suvokusi visai neseniai.
Autorės nuotrauka

Panevėžietė archeologė Alfreda Petrulienė didžiausią atgaivą patiria atsidūrusi prie molberto. Kūryboje ji įprasmina archeologinių tyrimų patirtį. Savojo Baltojo angelo, kurį kitados prisišaukė per sapną ir kuris ją nuolat lydi bei gelbsti nuo įvairiausių pavojų, Alfreda prisipažįsta nedrįstanti tapyti. Įsitikinusi, kad nepajėgtų perteikti jo grožio. Tačiau visi kiti angelai - mėgstamiausi jos pastarojo meto paveikslų simboliai. Petrulienė prasitaria savo kuriamų angelų sparnuose ieškanti spalvų. Šios paieškos tapo jos įspūdžių kupino gyvenimo įprasminimu.

Kūryba archeologei Petrulienei padeda patirti gyvenimo pilnatvę. Tačiau galima ir kitaip pasakyti: menininkė Petrulienė didžiausią džiaugsmą patiria, kai išvyksta į archeologines ekspedicijas ir imasi kasinėjimų. Kūryba bei archeologija pagrečiui ją lydi visą gyvenimą. Todėl labai dažnai per kasinėjimus patirti įspūdžiai nugula į paveikslus. Ji pasakoja, kad tyrinėdama Barinę - netoli Panevėžio, ant Nevėžio kranto įsikūrusį kaimelį - aptiko prieš tūkstantį metų palaidoto vyriškio kapą, šalia kurio buvo užkasta žirgo galva, o prie galvos kryžmai sudėtos priekinės šio gyvulio kojos. Prie žirgo galvos griaučių rasta gintaro. Tuomet tikėta, kad žirgui nešant mirusiojo vėlę į dausas gintaras tarsi šachtininko prožektorius nušviečia kelią. Savąjį radinį, o svarbiausia - įspūdžius Petrulienė įamžino paveiksle "Vėlinės". Jame - daug Praamžio pasiuntinių žirgų, į dausas nešančių mirusiųjų vėles. Beje, Vėlinių nuotaiką menininkė teigia geriausiai pagaudavusi, kai būdama žygeivė lankydavo ir tvarkydavo sukilėlių kapus.

Žygeivės gyvenimas ją buvo atvedęs į Dzūkijos žemėje esančias Mančiagirio kapinaites. Moteris mena, kaip išlipusi iš baidarės ir pakilusi į kalniuką išvydo saulės nušviestus kapinių kryžius, kurie nedaug tesiskyrė nuo dzūkiškų pušų kamienų. Mažai kieno lankomų miške esančių kapinaičių aptrūniję kryžiai jai geriausiai perteikė Dzūkijos dvasią, ir ji šiuos potyrius pamėgino pavaizduoti drobėje "Dzūkija. Mančiagiris".

"Mane labai žavi tolumos. Tarkim, važiuojam kur nors ir pakylam į kalniuką. Kai pamatau atsivėrusį vaizdą, rodos, imsiu ir nuskrisiu", - sako menininkė. Ji pabrėžia, kad labai stiprius jausmus patiria išvydusi rūkuose skendinčias tolumas, savotišką jų mirgėjimą. Ją traukia ir vandenų tėkmė, jų paslaptingumas. Paslaptį jai pavyksta įkūnyti ir pačios sukurtuose vandenyse - toks mistinis, toks paslaptingas, toks gilus Petrulienės darbas "Nevėžis ties Panevėžiu". Į Nevėžį menininkė nuleido laivą, kuriuo plaukiant, jos teigimu, galima pasirinkti ir kryptį: nori - į ateitį, nori - į praeitį.

Nemažai Petrulienė nutapiusi ir šventųjų, ir pasakų personažų. Archeologė pabrėžia, kad pasakų, kurias visą gyvenimą labai mėgsta, prasmę suvokė ne taip jau seniai. Perpratusiai pasakų reikšmę jai tapo aišku, kad, pavyzdžiui, Eglė iš "Eglės žalčių karalienės" įkūnija visą gentį, ieškančią pažinimo ir besiaukojančią dėl jo. Žaltys - ateivis iš anapus, kurio daugelis nepažįsta, nesupranta, todėl bijo, kyla prieš jį išgaląstais dalgiais. O šventieji, kaip ir angelai, Petrulienės paveiksluose tapo simboliais, padedančiais jai priartėti prie Dangaus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"