TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Viskas buvo tik melas

2008 10 18 0:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Vokiečio žurnalisto pokalbis su boksininku Vitalijus Kličko apie jo kovas ne ringe. Dėl Ukrainos, prieš propagandos šablonus, prieš savo tėvo pažiūras.

Sporte Vitalijus Kličko beveik nepažįsta pralaimėjimų, to negalima pasakyti apie politiką. Iš 37 profesionalių kovų jis laimėjo 35, 34 nokautu. Politikoje jis du kartus išėjo į ringą - ir pralaimėjo. 2006-aisiais renkant miesto galvą jis pralaimėjo konkurentui Leonidui Černovickiui. Per naujuosius rinkimus, vykusius po dviejų metų, istorija pasikartojo. "Aš neturėjau jėgos įtikinti žmones." Dauguma ukrainiečių nori matyti jį sportininku, o ne politiku. Bet Kličko jau ne pirmus metus aktyviai dalyvauja politikoje. Nuo pirmos valandos jis rėmė Oranžinę revoliuciją Kijeve ir patarinėjo prezidentui Viktorui Juščenkai. Jis nepratęs nusileisti, ketina ir trečią kartą kandidatuoti prieš Černovickį. O praėjusį šeštadienį (spalio 11-ąją) Kličko vėl boksavosi - po ketverių metų kovų pertraukos...

- Pone Kličko, kas yra sunkiau - boksas ar politika?

- Boksuojantis - aiškios ribos, kas leidžiama ir ko ne. Kiekvieną neleistiną smūgį mato milijonai žiūrovų. O politikoje kai kas vyksta paslapčiomis, nepastebimai. Tačiau tie patys gebėjimai, kuriais naudojuosi sporte, man tinka ir politikoje: valia, triūsas ir noras ką nors įvykdyti.

- Spalį jūs vėl pakilsite į bokso ringą. Ar vėl kausitės ir politikoje?

- Mano kritikai tvirtina, kad rimtas politikas neturėtų vėl pradėti sportuoti... Paprastai šeštą valandą einu į fitneso studiją, devintą - jau sėdžiu kabinete. Jei nesportuočiau, man trūktų įtampos. Bet dėl to juk neatsisakysiu politikos! Mane pirmyn stumia vizijos. Kijeve turiu penkiolikos žmonių frakciją, kurie dirba kartu su manimi miesto miesto taryboje. Manęs trūks septynias savaites, bet po jų sugrįšiu.

- Pone Kličko, rugpjūčio aštuntąją prasidėjo olimpinės žaidynės Kinijoje ir Gruzijos-Rusijos karas. Ką veikėte tą dieną?

- Buvau Kijeve. Olimpiados atidarymo šventės per televizorių nemačiau, nes visą dieną buvau užimtas Kijevo miesto taryboje. Apie karo pradžią buvau nuolat informuojamas. Tačiau tik vakare televizoriaus ekrane pamačiau kadrus iš Pietų Osetijos. Mano padėtis buvo ypatinga - gaudavau informacijos iš vokiečių, rusų ir ukrainiečių spaudos.

- Koks jums susidarė įspūdis?

- Visų trijų kraštų žiniasklaida skirtingai vertino karą. Daugelį tai suglumino, nes niekas nežinojo, kuri pusė teisi. Šiuo klausimu Ukraina smarkiai suskilusi. Ir mūsų politikai nėra vieningi. Mūsų prezidentas, vos karui prasidėjus, nuskrido į Gruziją paremti prezidento Michailo Saakašvilio. Kiti tai laiko klaida.

- Kokia jūsų asmeninė nuomonė?

- Ukraina turėtų nutiesti tiltą tarp Vakarų ir Rytų. Mes veržiamės į Vakarus, bet Rusija vis dėlto yra mūsų kaimynė, su kuria turime bendrų politinių ir ekonominių interesų. Todėl turėtume laikytis neutraliai ir spręsti konfliktą su JT pagalba.

- Daug kas būgštauja, kad Ukraina gali tapti kita auka. Kryme jau platinami rusiški pasai.

- Žinoma, galima viską labai niūriai matyti ir remtis tuo, kad Rusija vėl stiprėja kaip imperinė galybė. Be abejonės, kyla grėsmė, kai tavo kaimynas daug galingesnis, bet Ukrainos padėtis nesulyginama su Gruzijos. Turime mąstyti blaiviai.

- Jūs augote Sovietų Sąjungoje. Ar jautėtės esantis sovietinis pilietis, ar ukrainietis?

- Gimiau Kirgizstane. Tėvas buvo aviacijos karininkas, todėl dažnai kraustydavomės - į Kazachstaną, į Rusiją, į Lietuvą, paskui persikėlėme į Čekoslovakiją ir pagaliau į mūsų istorinę tėvynę Ukrainą. Esu ukrainietis ir norėjau, kad šalis 1991-aisiais taptų nepriklausoma. Tačiau dėl to nesijaučiu geriau.

- Jau keleri metai jūsų šalis orientuojasi į Vakarus, balandį buvo deramasi dėl įstojimo į NATO.

- Man aišku, ką duotų Ukrainai narystė NATO - bet vis dėlto laikau tai pavojingu dalyku. Šiuo klausimu Ukraina itin susiskaldžiusi. Trisdešimtmečio nesulaukusiesiems stojimas į NATO galėtų būti priimtinas, bet vyresniems ne.

- Net praslinkus septyniolikai metų po šaltojo karo pabaigos?

- Kai būdamas vaikas gyvenau Čekoslovakijoje, prieš mano kambario langą kabėjo plakatas su kareiviu. Jo veidas viepėsi siaubinga grimasa, rankos buvo kruvinos. Kareivis buvo skersai ir išilgai apkabinėtas ginklais. Pažvelgęs į plakatą, aš kiekvieną kartą nustėrdavau iš baimės. Tarsi matyčiau siaubo filmą apie ateivių iš kosmoso invaziją... Plakato apačioje buvo parašyta: "NATO kareiviai nori mūsų laisvės." Daugybė žmonių išaugo su tokiais vaizdiniais. Jie iki šiol įstrigę jų atmintyje.

- Bet jums šitas vaizdinys pasikeitė.

- Aš galėjau pažinti visą pasaulį, kalbėtis su politikais ir gauti geriausios informacijos. Labai daug žmonių tokios galimybės neturi ir nugyvena gyvenimą, lydimi tokių prisiminimų iš sovietinių laikų. Sovietų Sąjungos propagandos mašina sukosi galingai. Jau vaikystėje kiekviena diena man prasidėdavo tuo, kad privalėdavau klasei pasakoti, kokia puiki mūsų šalis, kaip amerikiečiai kėsinasi mus užpulti ir koks blogas yra NATO. Ne taip lengva šitai išmesti iš galvos.

- Tai kaip jūs galėjote 1991-aisiais pajusti išsivadavimą - kai atmintyje išlikę visi tie vaizdiniai?

- Tada buvau dar labai jaunas, bet itin domėjausi politika. Dažnai diskutuodavau su tėvu.

- Ar dažnai ginčydavotės?

- Kartais. Mano pirmoji kelionė į užsienį - 1988 metais į Floridą. Mano tėvas buvo komunistas, baigęs aukštąją partinę mokyklą. Sugrįžęs pasakiau: "Tėti, visa tai, kas man buvo įskiepyta apie tą šalį, netiesa! Kraštas nuostabus, žmonės draugiški." Lankiausi muziejuose ir parduotuvėse, buvau suglumęs, kad nėra maisto kortelių ir ilgų eilių. Būdamas septyniolikos jaučiausi kaip trejų metukų vaikas Disneilende.

- Jūsų tėvas tikriausiai nebuvo toks entuziastingas.

- Tėvas pasakė: "Berniuk, tau rodė tik tai, kas geriausia, o nuslėpė blogybes. Tave apgavo jų propaganda." Aš jam prieštaravau. Todėl 1991-aisiais jaučiau, kad mums reikia kažko naujo. Išbandėme gyvenimą kartu su Rusija, nepavyko. Dabar troškau, kad mes kaip nepriklausoma šalis eitume savu keliu.

- Ar jums kada nors pavyko įtikinti tėvą?

- Aš daug pasakojau tėvui apie savo įspūdžius ir rodžiau daug nuotraukų. Kartais pasiimdavau jį kartu į savo keliones. Dabar tėvas mąsto visiškai kitaip nei tada.

- Ar kartu su juo lankėtės ir Jungtinėse Valstijose?

- Taip, užpernai. Ir paklausiau jo, kuris iš mūsų teisus? Tu ar aš?

- Ir ką jis atsakė?

- Kad jis negalėjo šito žinoti. Čia ir glūdi problemos esmė: aš suteikiau tėvui galimybę keliauti. Jis galėjo pats susidaryti nuomonę. O tie žmonės, kurie tokios galimybės neturi ir augo veikiami "blogiuko" NATO propagandos? Dabar jie kovos, kad Ukraina neparsiduotų NATO.

- Ką jūs galėtumėte patarti Ukrainos prezidentui?

- Yra patarlė: Minkštas vanduo suskaldo akmenį. Privalėtume diena iš dienos aiškinti, ką mums duotų stojimas į NATO. Bet reikia laiko ir kantrybės. Jeigu užsimanysime tuojau pat tapti NATO nariu, supykdysime daugelį žmonių.

- Ar norima Europos Sąjungos?

- Mano šalis trokšta įstoti į Europos Sąjungą; tai yra ir vienas pagrindinių motyvų, kodėl atėjau į Ukrainos politiką. Ukrainiečiai jaučiasi priklausą Europai, bet jie dar labai atsilikę nuo europietiško gyvenimo būdo.

Štai pavyzdys: kartą nuėjau pas vieną valdininką turėdamas naudingą idėją dėl automobilių stovėjimo aikštelių miesto centre. Jis pritarė idėjai, bet pasiuntė mane pas savo kolegą. Visą dieną vaikštinėjau nuo vieno valdininko pas kitą, kol galų gale atsidūriau pas pirmąjį. Dar kartą išdėsčiau jam pasiūlymą, o jis pasakė: "Aš suprantu, kad tai naudinga valstybei ir žmonėms. Bet kur nauda man?"

- Turėjote pasijusti esąs visiškas bejėgis.

- Mano žmona visada sako, kad jai primenu Don Kichotą, kuris kovoja su vėjo malūnais ir lieka vienišas. Bet esu įsitikinęs, kad mano karta kupina vizijų ir idėjų, reikalingų šaliai. Reikia tik įveikti asmeninius interesus. Per daug žmonių susirūpinę tik savo pinigine.

- 2004 metais jūs palaikėte Oranžinę revoliuciją. Kaip prisimenate tas dienas?

- Kai paaiškėjo, kad Ukrainos prezidento rinkimai suklastoti, aš ir brolis iš karto apsisprendėme palaikyti opozicijos vadovą Viktorą Juščenką. Tuo metu buvau įpusėjęs pasirengimą kovai ir ketinau viską nutraukti. Bet treneris mane įtikino, kad geriausiai palaikyčiau Ukrainą kovodamas. Pasinaudojau bokso ringu kaip tribūna, daviau daug interviu, visur kalbėjau apie Ukrainą ir Oranžinę revoliuciją. Įdomi buvo spaudos konferencija Maskvoje. Kiekvieną kartą, kai brolis arba aš atvykdavome į Maskvą, būdavo 50 kamerų ir 100 žurnalistų. Kai prasidėjo Oranžinė revoliucija, mūsų ten laukė ketvertas žurnalistų. Ir vienas pasakė: "Pone Kličko, būkite malonus, norėtume kalbėtis tik apie sportą. Jokios politikos."

- Ir jūs sutikote?

- Visa kita būtų buvę beprasmiška, jie nebūtų to perdavę. Tai labai priminė Sovietų Sąjungą. Kaip sportininkas tu gali būti labai mėgstamas, bet jeigu žengi žingsnį į politiką, viskas pasikeičia.

- Jūs stebėjote olimpiados uždarymo šventę. Kokį įspūdį paliko šitoks įvykis tokioje diktatūros šalyje kaip Kinija?

- Olimpiada buvo neįtikėtina sėkmė, dėl to galėčiau nukelti kepurę prieš Kiniją. Jaučiasi, kad sistema funkcionuoja.

- Čia jūs susilaikote nuo kritikos.

- Kartais vienas paklajodavau po Pekiną. Jaučiausi lyg laiko mašinos nukeltas trisdešimt metų atgal, į praeitį.

- Kaip giliai?

- Junti sistemos stiprybę ir galią, bet jauti ir baimę. Žmonės gerbia valdžią, bet šita pagarba kyla iš baimės. Visiškai taip pat kaip Sovietų Sąjungoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"