TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Vorų mafija

2011 01 22 0:00
Gigantiškas voratinklis. Šis 60 metrų tinklas, aptiktas Leik Tavakonio nacionaliniame parke, yra kelių tūkstančių vorų bendro darbo rezultatas.
UŽsienio spaudos nuotrauka

Daugelis vorų individualistai, bet yra ir tokių, kurie labiau už vienatvę tinkle pamėgę susiburti į negailestingų žudikų armiją.

Vorą įsivaizduojame esant vienišių, agresyvų, ant tinklo krašto klastingai tykantį aukos. Dauguma jų taip ir gyvena, su savo rūšies atstovais susitikdami tik giminės pratęsti. Tačiau yra saujelė - dvi dešimtys rūšių iš milžiniškos vorų giminės (beveik 35 tūkst. rūšių), - kuriems mielesnis visai kitoks modelis. Jie gyvena ir veikia grupe.

Klastingų verpėjų sąjunga

Koks efektyvus gali būti vorų bendradarbiavimas, savo akimis įsitikino turistai, apsilankę Leik Tavakonio - Teksaso valstijos nacionaliniame parke. Jie tarp medžių aptiko ištiestą tinklą, kurio ilgis - 60 metrų! Vietos spauda trenkė sensaciją, esą parke apsigyveno milžiniškas voras. Viską išaiškino atvykę į vietą zoologai. Tinklą išaudė ne voras monstras, o kolonija, kurią sudaro daug tūkstančių individų. Mokslininkai nustatė, jog taip elgiasi Tetragnatha extensa rūšis, mat gigantiškas voratinklis padeda sėkmingai gaudyti muses ir kitus vabzdžius.

Kanados mokslininkė Leticija Aviles įsitikinusi, jog bendros medžioklės nauda ir nulemia vorų bendruomenių kūrimąsi. Pasak jos, tokios grupės dažniausiai kuriasi Amazonės žemumos, Indonezijos tropiniuose miškuose, kuriuose stokoja mažų vabzdžių. Nedideli vorai, negalėdami nieko sumedžioti pavieniui, "pasimokė" iš didžiųjų individų, kurie be vargo gaudo stambius tarakonus arba svirplius.

Daktarės L.Aviles Ekvadoro lietaus miškuose aptikta vorų rūšis Theridion nigroannulatum telkiasi į grupes ir kartu medžioja didesnes aukas. Tik taip jie gali prasimaitinti. Šios rūšies vorai gyvena kolonijomis, po keliolika tūkstančių. Nuo žemiau esančių šakų nuleidžia tūkstančius laisvai kadaruojančių siūlų ir pasislėpę po lapais tykoja aukų. Kai nelaimėlis vabzdys įsipainioja tinkle, vorai būriu puola prie jo ir mikliai suvynioja į kokoną, kad laimikis neturėtų galimybės ištrūkti.

Pavyzdiniai vaikų darželiai

Mokslininkės T.Aviles nuostabą sukėlė tai, kad šių vorų patelės - nevienodo dydžio. Ji spėja, kad didžiosios - vaisingos - patelės deda kiaušinėlius ir augina įpėdinius, o mažesnės - nevaisingos - medžioja. Toks vaidmenų pasiskirstymas būdingas bitėms ir skruzdėms.

Kitos rūšies vorų bendravimo stebėjimas rodo, jog grupėmis jie gyvena ne tik dėl bendros medžioklės, bet ir saugodami kiaušinėlius, drauge augindami palikuonis. Šie socialiai rūpestingiausi vorai Anelosimus eximius gyvena Pietų Amerikoje. Jie jauniklius maitina ir saugo tol, kol šie palieka lizdą, be to, jie neskirsto, ar tai savi, ar svetimi vaikai. Drauge gina kiaušinėlius nuo plėšrūnų ir parazitų, drauge užtaiso perplėštą tinklą, kuriame gyvena. Šitoks bendravimas tęsiasi keičiantis kartoms, kol galų gale hamako formos tinklas nebegali išlaikyti išsiplėtusios kolonijos. Tada kolonija pasidalija į dvi ar tris dalis. Kiekvienoje jų gyvenantys vorai duoda pradžią visam gyvenimui susitelkusiai naujai bendruomenei.

Suėdę motiną išsiskirsto

Tačiau ne visada gyvūnai sudaro amžiną neagresijos ir bendradarbiavimo paktą. Pasitaiko, kad bendruomenėje gyvena vien tik jaunimas, o suaugusieji renkasi vienišių gyvenimo būdą. Tokio tipo vorų grupė, specialistų vadinama subbendruomeniška, susideda tik iš giminaičių, prasikalusių per tą pačią kiaušinėlių vadą. Brolių ir seserų draugijoje išauga visame Šiaurės pusrutulyje paplitusi rūšis Amaurobius ferox. Jie keisti vorai. Vasaros pradžioje vorė suverpia kiaušinėlių kokoną, iš kurio prasikala nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų jauniklių. Motina kelias savaites pasiaukojamai rūpinasi vaikais, maitina savais, neapvaisintais kiaušinėliais, o vėliau, kai lizde ima trūkti maisto, parodo didžiausio didvyriškumo aktą - pati leidžiasi jų suėdama.

Kanibalinė giminė nuo gimimo jaučia tarpusavio ryšį ir glaudžiai bendrauja. Suėdę motiną drauge traukia medžioti, nes veikdami išvien jie pajėgūs nužudyti net dešimteriopai už kiekvieną iš jų didesnę auką. O kartu sulipdami ant tinklo, suverpto dar motinos, ir vieningu ritmu šokinėdami ant jo šie vorai atbaido ir plėšrūnus. Tinklas stipriai vibruoja ir agresoriui sudaro įspūdį, jog ant jo yra ne šimtas mažiukų, o vienas galingas voras.

Tačiau po kelių mėnesių šiems vorams pradeda nusibosti grupinis gyvenimas. Jie tampa agresyvūs, pradeda net ėsti vieni kitus. Tie, kurie lieka gyvi, palieka lizdą ir pradeda gyventi po vieną. Tačiau jie būna jau tokie dideli, kad grupės jiems nebereikia, o tikro vienišiaus prigimtis galų gale gali imti viršų.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"