Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Vyras ir „vyriškumo mokykla“ – tarnyba sovietų kariuomenėje

 
Tarnavimas Sovietų kariuomenėje daugeliui vyrų paliko neišdildomų įspūdžių.
Tarnavimas Sovietų kariuomenėje daugeliui vyrų paliko neišdildomų įspūdžių.

Sovietinėje kariuomenėje tarnavau 1989–1991 m. Šį kartą skaitytojams pateikiu atsiminimus apie kareivio buitį, apie tai, kaip mus grūdino kareiviškos košės ir tualetai, kaip tvarka buvo palaikoma „chlorkalkės“ užrašais ant drabužių...

„Apie viską pagalvota“

Sovietinė kariuomenė – kaip mūsų „Maxima“ reklamoje: „Apie viską pagalvota“. Atrodo, aplink vien tik debilizmas ir, manau, kad karo atveju visą mūsų mokamąjį Aluksnės karinį dalinį būtų įveikusi viena Vilniaus „Brigada“, tačiau taikos metu normaliai ir su minimaliomis sąnaudomis funkcionavome.

Kiekvienas kareivis turėjo štai tokią laikinąją nuosavybę: geležinę lovą, spintelę, kerzinius batus, šinelį, vasarinę viršutinę aprangą („XB“– chlopkobumažnaja (medvilninė) ir žieminę viršutinę aprangą („PŠ“ – polušierstienaja (pusiau vilna). Abiejų aprangų kelnės – „galife“ stiliaus. Po PŠ rengdavomės dvigubą sluoksnį apatinių kelnių ir apatinių marškinių, o po XB – ilgus mėlynus „triusikus“ ir baltas „maikes“. Vasaromis ant galvos dėdavomės pilotes, žiemomis – ausines kepures. Dar turėjome paradines uniformas – švarkai, chaki spalvos marškiniai, kaklaraiščiai, „kliošinės“ kelnės ir bateliai smailais galais. Viskas, kas tuo metu nereikalinga, buvo saugoma sandėlyje („koptiorka“), kitaip tariant, kai gauni XB – priduodi PŠ, o apsivilkdamas paradinę uniformą kasdieninę palieki sandėlyje... Tiesa, diržo, esminio kareivio atributo, vos neužmiršau...

Visi drabužiai buvo pažymėti – chlorkalkės tirpalu ant jų privalėjome užsirašyti vardą, pavardę ir karinio bilieto numerį. Chlorkalkės niekaip neišgrauši, nebent iškirpti užrašus gali. Tokiu būdu buvo apsisaugota nuo geranoriškų ar piktybinių drabužių mainų. Laiškuose seseriai, pasirodo, rašiau, kad tarnybos pradžioje mums buvo nurodyta pavardes užsirašyti ir ant smulkių daiktų – ant muilinių, dantų šepetėlių, net ant visų turimų vokų užsirašyti atgalinį adresą... Vėliau, matyt, tokio atrakcijom nebeužsiėmėm.

Neatsimenu nė vieno vagystės epizodo, skandalo, susijusio su svetimo turto pasisavinimu. Nedaug mes to turto turėjome, kita vertus, vogti kariuomenėje, net ir tiems, kas būdami civiliais užsiėmė šiuo sportu, buvo baisu. Ir greičiau ne dėl grėsusių nuobaudų, bet dėl visuotinio pasmerkimo – garbingiau buvo atimti svetimą daiktą, nei jį pavogti.

Apatinius rūbus keisdavo kartą per savaitę – pirties dieną. Pirties dieną buvo keičiama ir patalynė. Tarybinis kareivis praustis privalėjo tik vieną vietą – kaklą. Mat prie švarko („kitelio“) apykaklės buvo siuvama baltos medžiagos atraiža („podvorotničiok“), o ji visada privalėjo būti balta kaip sniegas. Ar kareivis tinkamai pasiruošęs tėvynės gynybai, per rikiuotes buvo vertinama trimis aspektais – kerzinių batų ir diržo sagties blizgesiu bei apykaklės baltumu. Nesvarbu, kad apatiniai savaitę nekeisti – esmė, kad sagtis blizga.

Kojas vyniodavome autkojais. Ir „kerzokus“, ir autkojus nakčiai buvo galima gabenti į kazarmoje įrengtą karštą kambarį – džiovyklą. Likus penketui minučių iki komandos „kelt“, vienas iš skyriaus narių atnešdavo batus iš džiovyklos ir sudėdavo prie lovų. Nors visi daiktai buvo su aiškiais užrašais, tačiau kuriozų vis tiek neišvengta. Kartą po „otbojaus“ (tai komanda, kuri reiškia, kad reikia eiti miegoti, bet versti derėtų kaip „atsimušimas“) vienas, lietuvis išdrįso slankioti po kazarmą. Vaizdas – neįprastas: kas gi savo noru ieško nuotykių, todėl ėmėm stebėti. Kareivėlis baikščiai sėlindamas vaikščiojo zigzagais, kol galų gale sulaukė seržanto dėmesio. „Mano bateliai nuo manęs pabėgti“, – seržantui paaiškino lietuvis. Paskui seržantas kelis kartus visus kėlė ir rikiavo, nes niekaip kazarmoje žvengimas nesiliovė. Žmogus, matyt, ir sėlino, kad jo batai pabėgo, bijojo dar labiau juos išgąsdinti, kad toliau nepaspruktų... Problema buvo paprasta – kažkas iš kareivių nunešė glėbį kaimynų batų į džiovyklą, o tarp jų įsipainiojo ir „bėgliai“.

Per tarnybą – 2190 samčių košės...

Dalinio valgykla maistą gamino kokiems 700 žmonių. Tarnybos pradžioje prie vieno stalo privalėjome sėsti griežtai po 10, nes ant stalo buvo patiekta 10 porcijų maisto. Tačiau po kelių mėnesių sistema buvo pertvarkyta į įprastinę valgyklinę – kai virėjas pats asmeniškai tau į bliūdą košės įkrauna. Savo kareiviškoje užrašų knygelėje radau skaičiavimą, kiek ir ko kareivis suvalgo per dvejus metus: 14 kg 600 g sviesto, 43 kg 200 g mėsos, 208 kiaušinius, 5 840 gabalėlių cukraus, 4380 gabalų duonos, 148 litrus kompoto, 2190 samčius košės, 730 samčių sriubos, 58 kg 400 g. žuvies... Gal pats skaičiavau, gal kokį kareivišką folklorą persirašiau. Bet pagal šį skaičiavimą – košės gaudavome tris kartus per dieną, o per pietus dar būdavo ir sriubos. Mėsa ir žuvis į bendrą kalkuliaciją pateko dėl to kad šalia košės bliūde kartais voliodavosi kažkas panašaus į mėsą ar žuvį. Kilniausiu maistu buvo laikomas sviestas ir kiaušiniai: 50 gramų sviesto per dieną ir du kiaušiniai per savaitę. Gera būdavo sekmadieniais, kai duodavo tuos kiaušinius – į košę sumaigydavom ir sviestą, ir kiaušinius. Puota! Neblogas patiekalas buvo bulvinė košė, ypač kilnus – grikių košė. Bet dažniau gaudavome perlinių, avižinių ar soros kruopų, o jas virėjai be didesnių pastangų sugebėdavo sugadinti, padaryti nevalgomomis. Gamindami mėsą ir žuvį tiek Aluksnės, tiek Kaliningrado vyrėjai laikėsi geležinės taisyklės – produktą reikia termiškai apdoroti taip, kad paprasti mirtingieji galėtų suprasti, jog gavo gyvūninės kilmės patiekalą, bet ne daugiau. Žuvis nuo mėsos, skoniu ir išvaizda mažai skyrėsi. Patiektos žuvies rūšį galėjo nustatyti nebent ekspertai.

Aluksnėje dirbo gal bent porą civilių virėjų bei keli virėjai kareiviai. Šiai komandai visada talkino kareivių būrys – 20–25 žmonių „nariadas“ nešiojo produktus, plovė indus bei patalpas ir atliko visą kitą neintelektualų darbą

Kazarmų grindys – neplaunamos

Šimtai pigiu batų tepalu nublizgintų kerzinių batų – pražūtis bet kokiai grindų dangai. Tačiau tarybinė armija – pati išmintingiausia armija pasaulyje. Medinės kazarmų grindys buvo dengiamos mastika – grindų vašku. Kas buvo tos mastikos sudėtyje – nežinau, faktas, kad ji labai smirdėjo ir puikiai saugojo grindų paviršių. Mastika kazarmos grindys buvo tepamos gal net ne kasdien, bet beveik nenutrūkstančiu ritmu kuopos budėtojų komandos grindis blizgino. Blizginimo įrenginys vadintas „maška“ – kokių dvidešimt kilogramų svėręs medžio gabalas su metaline rankena. Medis, žinoma, aptrauktas kažkokia stora ir patvaria medžiaga.

Tualetas – didis išbandymas

„Tu parašyk geriau, kaip tualetus plovei“, – mano tekstus apie kariuomenę anyksta.lt komentavo buvę kareiviai. Na, ir tualetus reikia plauti, matyt, ir aš ploviau – ką liepė mokomajame dalinyje plauti, tą ir ploviau. Kažkaip apskritai nepamenu atvejo, jog Aluksnėje kažkas būtų atsisakęs kažką daryti – mums buvo greitai sugebėta įrodyti, kad ginčai su valdžia ir protestai yra tiesiog tėvynės išdavimas, už kurį bus žiauriai baudžiama.

Tualetų plovimo procesas – neįstrigo, nebuvo jis kažkuo išskirtinis. Baisesnė dalis – kolektyvinis kakojimas. Aišku, kazarmos tualete yra tik skylės, jokių klozetų ir pertvarų. Skylių, žinoma, dešimteriopai mažiau, nei jomis besinaudojančių žmonių, o laikas, skirtas gamtinių reikalų atlikimui, buvo fiksuotas ir ribotas.

Tarnybos Aluksnėje pradžioje kažkokį beprotiškai ilgą laiką buvo užkietėję viduriai. Gal savaitę, o gal dvi... Bet kai pradėjome šita tema tarpusavyje su bendražygiais kalbėtis, pasirodė, kad ta pati bėda beveik visiems. Matyt, stresas ir maisto raciono pasikeitimas sutraukė tiesiąją žarną...

Tuo metu, kai atbulinis procesas buvo įstrigęs – beprotiškai norėjosi valgyti. Surydavom šlykščią košę iki paskutinio trupinio, o duoną kišdavomės į kišenes. Paskui ją sausą čiaumodavom. Po poros, gal po trijų savaičių nuolatinis alkio jausmas praėjo. Kai gaudavom progą persivalgyti, dažniausiai taip ir darydavom, bet duoną vogti liovėmės...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"