TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Žaliosios tabletės avantiūra

2012 09 18 8:35
Romo Jurgaičio nuotrauka/Nepaisant sunkumų A.Kavaliauskui pagaliau pavyko įgyvendinti savo idėją - sukurti ir pagaminti vaistažolių tabletę nuo skausmo.

Paprastai įsivaizduojame, kad medikamentus ilgus metus kuria, bando ir gamina armija specialistų, tam dirba didžiulės bendrovės. 28-erių Andrius Kavaliauskas įrodė, kad šiuolaikiniame pasaulyje ir vienas lauke - karys: jis įgyvendino siekį pagaminti vaistažolių preparatą skausmui  malšinti.

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete A.Kavaliauskas baigė visuomenės sveikatos studijas, vėliau ketverius metus dirbo užsienio farmacijos bendrovių atstovybėse, galiausiai tapo latvių vaistažolių gamintojo atstovu ir vadovu Lietuvoje. Taip susipažino su šio verslo ypatybėmis, įgijo patirties bendrauti su vaistų platintojais, gydytojais ir vaistininkais.

Dirbdamas su vaistažolių preparatais, A.Kavaliauskas domėjosi pasauline jų rinka. Naudodamasis interneto paieškos sistemomis jis pastebėjo, kad nuo daugelio negalavimų jau sukurti žoliniai preparatai, bet skausmui malšinti kažkodėl vartojami tik cheminiai produktai. Tai pasirodė keistoka, mat natūralioji medicina laikoma sveikesne ir šiuo metu vis labiau populiarėja.

Tad Andrius pradėjo domėtis, kodėl taip yra, ir ar iš tiesų vaistažolės negali įveikti skausmo. Gilinosi į mokslinę literatūrą, enciklopedijas, senolių patirtį.

Pasak A.Kavaliausko, šiuo metu dauguma vaistažolių jau ištirtos ir mėgintuvėlyje, ir su žmonėmis. Moksliškai aprašytas jų farmakokinetinis poveikis, nustatytos maksimalios veikliosios dozės, taip pat kontraindikacijos, apibrėžiančios, kuriems žmonėms tie augalai tinka, kuriems - ne.

Atsirinko tris

Pagal interneto paieškų sistemas A.Kavaliauskas atsirinko 8 vaistažoles, kurios tiktų įvairiems skausmams, o ypač - dažniausiems - galvos skausmams malšinti.

Turėdamas šiuos duomenis, jis kreipėsi į vieną Prancūzijos laboratoriją, kuri specializuojasi išgaudama vaistažolių veikliąsias medžiagas. Reikėjo atrinkti tuos augalus, kurių mažesnis kiekis duotų didesnį efektą, ir atmesti tuos, kurie sukelia didesnį šalutinį poveikį arba iš jų sunkiau išgauti veikliąsias medžiagas. Taigi atmetimo būdu buvo palikti 3 skausmą malšinantys augalai: baltasis gluosnis, skaistenis ir šliaužiantysis inkaruotis.

Baltojo gluosnio žievė turi natūralios kilmės salicino, iš kurio kadaise ir buvo susintetintas acetilsalicilas, šiandien žinomas kaip aspirinas. Tik jau seniai aspirinas gaminamas ne iš gluosnio, o sintetinamas chemiškai - tai yra gerokai pigiau.

Baltasis gluosnis daug kur auga ir Lietuvoje. Net mūsų senoliai naudodavo jo žievę suskaudus dančiui - juo pakramtydavo žievės gabaliuką. Skaistenį dažnai augina sodininkai, bet turbūt nė nežino, kad jis gerai veikia nuo uždegimo ir yra analgetikas. Egzotiškasis inkaruotis natūraliai auga tik dykumose, bet ir užaugintas dirbtinėmis sąlygomis nepraranda savo veikliųjų savybių.

Išbandė ir patys

Prancūzijos laboratorijoje buvo nustatyta, koks minėtųjų augalų kiekis gali būti efektyvus. Prancūzų rekomendacijos dėl preparato proporcijų buvo labai svarbios, bet galutinį žodį tarė A.Kavaliauskas. Jam reikėjo pasirinkti, ko dėti daugiau - gluosnio, skaistenio ar inkaruočio. Kaip svarbiausias buvo pasirinktas gluosnis. Vėliau prancūzai rekomendavo gamintoją, kuris turėjo praktiškai įgyvendinti sumanymą.

Bet prieš tai reikėjo patikrinti vaistažolių mišinio efektyvumą. Klinikiniais bandytojais tapo pats Andrius, jo draugė ir dar keletas pažįstamų, iš viso bene dešimt žmonių. "Tikrinti kažkaip kitaip būtų buvę neetiška", - teigė A.Kavaliauskas.

Kadangi kuriamas produktas įvardytas maisto papildu, rimtų klinikinių tyrimų jam nereikėjo. Gaminys galėjo tapti ir vaistu, bet tokiai jo registracijai būtų prireikę dar vienų metų ir papildomų 30 tūkst. litų. Todėl buvo pasirinktas greitesnis bei paprastesnis variantas.

"Labai apsidžiaugėme, kad produktas veikia", - sakė A.Kavaliauskas.  Bet ar čia nelėmė placebo efektas, kai labai norisi, kad veiktų, tad, regis, ir veikia? "Aš turėjau priešingą bėdą - labiau baiminausi, kad jis neveikia. Net buvau kritiškesnis nei kiti preparatą bandžiusieji šeimos nariai ir draugai", - tikino pašnekovas.  

"Tiesa, tai buvo daugiau sau skirtas pasitikrinimas. Kadangi šių augalinių medžiagų poveikis jau aprašytas mokslinėje literatūroje, iš esmės tuo ir rėmėmės. Nebūtume galėję teigti, kad preparatas veiks ir kad jis yra saugus, jei nebūtų buvę tų aprašų", - teigė A.Kavaliauskas.

Beje, kai kurios vaistažolių vaistinės migrena besiskundžiantiems savo pacientams gamina ekstraktą, kurio sudėtinės medžiagos panašios kaip ir A.Kavaliausko preparate. Tai tapo dar vienu patvirtinimu, kad daroma tinkamai. Tačiau LŽ pašnekovo siekis buvo pateikti žolines medžiagas patogesne vartotojui forma.

Poveikio skirtumai

A.Kavaliauskas įsitikinęs, kad ateitis priklauso natūraliajai medicinai, o ne chemijos pramonei. Anot jo, net onkologiniai vaistai pastaruoju metu kuriami bioinžinerijos būdu, natūraliu pagrindu.

Pernelyg dažnas cheminių skausmo malšinamųjų preparatų vartojimas yra kenksmingas. Pasak A.Kavaliausko, žoliniai preparatai irgi turi įvairų šalutinį poveikį - juk jei kas nors apskritai veikia, turi turėti ir šalutinį poveikį. Tačiau organizmas labiau prisitaikęs apdirbti natūralios kilmės produktus.

Analgetikų paprastai negalima vartoti ilgiau nei 10 dienų. Jei negalavimas nesiliauja, vadinasi, problema kur kas rimtesnė. Be to, ilgai vartojant cheminį preparatą, vienkartinė jo dozė tampa nebeefektyvi, reikia ją didinti. Ne veltui iš pradžių atsiranda silpnesnis produktas, po kiek laiko - stipresnis, vėliau - dar stipresnis, kol galų gale pasiekiama tikrai didelė veikliosios medžiagos dozė.

A.Kavaliausko teigimu, vaistažolės nesukelia pripratimo, jų dozės ilgainiui nedidėja. Netiesa, kad cheminis preparatas būtinai veiks stipriau ir greičiau nei žolinis. Beje, augalinis preparatas gali veikti net gerokai ilgiau.

Tikėjimo mažėjo

Dėl savosios tabletės reikalų pernai rugsėjį A.Kavaliauskas paliko ankstesnį darbą. Tuomet tai buvo gan radikalus sprendimas. Kai kurie pažįstami tokį pasirinkimą vertino kaip avantiūrizmą. Juk vyras atsisakė gerų pozicijų darbe. Jis buvo vadovas ir akcininkas, tad galėjo puikiausiai verstis perpardavinėdamas latviškus produktus.  "Bet pasirinkau kitą - neaiškų - kelią, nes tuomet turėjau tik idėją, kurią norėjau įgyvendinti", - teigė A.Kavaliauskas.  

Laikui bėgant vis mažėjo palaikančiųjų - ir šeimoje, ir tarp farmacijos verslo atstovų. Aplinkiniai nebetikėjo, kad vyras žengė teisingą žingsnį. Pradėjo silpti ir paties A.Kavaliausko motyvacija.  

Dvejus metus jis tik brandino žaliosios tabletės idėją. Konkretūs tyrimai prasidėjo prieš metus, bet jie užtruko. Prancūzijos laboratorija iš pradžių dirbo nemokamai, neužsitikrinusi garantuotų pajamų, todėl jos specialistų noras tęsti tyrimus ilgainiui mažėjo. Laikas bėgo, o gyventi teko tik iš ankstesnių pajamų. Per tą laiką Andrių ne kartą kvietė dirbti kitos farmacijos kompanijos. Apsispręsti buvo sunku, nes jo tabletės ateitis vis dar buvo neaiški. "Bet atsilaikiau. Dabar pagaliau vėl galiu džiaugtis, kad žengiau tą žingsnį", - tvirtino pašnekovas.

Piniginė duobė

Jo atvejis atrodo neįprastas ne tik dėl to, kad kurti ir gaminti savąją tabletę ėmėsi toks jaunas žmogus. Anot A.Kavaliausko, retas tai pasiryžtų daryti nedirbdamas kokioje nors bendrovėje, be normalių investicijų.

"Tačiau šiais laikais, kai supaprastėjo komunikacija ir žinių pasiekiamumas, idėjos tapo lengviau įgyvendinamos. Dabar daug tokių istorijų, kai jaunas žmogus sumano idėją ir konsultuodamasis su kitais paverčia ją tikrove", - pabrėžė A.Kavaliauskas.

Jo atveju buvo taip: dėl savo idėjos jis kreipėsi į laboratoriją, ten ši koncepcija buvo patikrinta. Kita bendrovė pagamino tabletę, mat "surišti" veikliąsias medžiagas į tabletę, kad ji nebūtų biri, atspari išorės poveikiui, irgi yra menas.

Tačiau vien tik iš idėjos produktai neatsiranda. Pasak A.Kavaliausko, papildo gamybai reikalinga suma perkopė šešiaženklį skaičių.

"Iš pradžių tikėjausi, kad galėsiu pasigaminti tą produktą vienas, tačiau projektui įpusėjus pamačiau, kad tai neįmanoma, reikės investuotojo. Įvairiais būdais ieškojau, kur gauti trūkstamų lėšų. Kreipiausi ir į kredito unijas, kurios skelbiasi, kad remia "jauną" verslą. Tačiau įsitikinau, kad tas "jaunas" verslas turi būti gana turtingas - bent jau jo savininkas, kad turėtų ką užstatyti. O jei nenori to daryti, nieko negausi. Kreipiausi ir į "verslo angelus" - žmones, kurie linkę investuoti į naujoves be ypatingų garantijų. Su sąlyga, kad dalį savo verslo atiduodi jiems. Bet ir jie nepatikėjo mano idėja. Vis dėlto net tai nesužlugdė motyvacijos. Pamaniau, jie nepakankamai kompetentingi, kad įvertintų mano idėją", - teigė A.Kavaliauskas.

Momentas, kai tapo akivaizdu, jog trūks pinigų ir projektas sustos, buvo sunkiausias. Laimė, A.Kavaliauskui vis dėlto pavyko rasti žmogų, kuris prisidėjo finansiškai, ir svajonė apie žaliąją tabletę išsipildė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"