TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Žaliųjų miesto oazių dainius

2014 09 06 6:00
Mindaugas Pakalnis siekia, kad Vilnius taptų civilizuotai žalias. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Architektas urbanistas Mindaugas Pakalnis džiaugiasi, kad pastaraisiais metais Vilnius vis labiau įgauna civilizuoto miesto bruožų. Miestovaizdyje atsiranda tvarkingai suplanuotų žalumos plotų, kurie ne tik suteikia žmonėms galimybę pailsėti, bet ir pakelia šalia esančių būstų vertę.

"Miesto projektavimas turi daugybę niuansų. Mano pasirinkta urbanistika - mokslas apie miestus. Kaip jie veikia, kada yra efektyvūs, kada ne, kaip padaryti, kad miestas žmonėms būtų patrauklus. Žodžiu, mano darbas ir tikslas - siekti, kad Vilniuje būtų gerų viešųjų erdvių, kad jose nestigtų žmonių, parkai būtų patrauklūs, viešasis transportas veiktų efektyviai, kad gyventojai turėtų būstą ir darbo vietą", - entuziastingai savo profesijos ypatumus vardijo architektas urbanistas.

Projektuoja žemės paviršių

Kitaip nei namų projektavimas, kur svarbus pastato funkcionalumas, jo estetika ir ilgaamžiškumas, kraštovaizdžio architektūra apima miesto parkų, viešųjų erdvių, želdynų ir kitų dalykų projektavimą. Landšafto architektūra, pasak pašnekovo, itin sudėtingas mokslas, kuris Lietuvoje ilgai buvo nepelnytai nuvertintas. M. Pakalnis šmaikštavo, kad žalio miesto vardą turintis Vilnius, profesionalo akimis, nėra jo pranašumas. "Ką reiškia žalias? Žalias, nes apaugęs medžiais? Kita prasme - neprinokęs. Vilnius abiem prasmėmis tikrai yra žalias, - nusijuokė urbanistas. - Miestas dar turi didelių vidinių rezervų. Kita vertus, Vilniuje tikrai daug želdinių, jie sudaro tą specifinį žalią miestovaizdį. Šis žodis man labiau patinka už kraštovaizdį ir puikiai tinka miestui."

Jis palygino Vilnių su Viena, nes šie miestai yra beveik vienodo dydžio. Tačiau Vienoje gyvena tris kartus daugiau žmonių, o užstatytų teritorijų - tiek pat. Tankiau gyvenantys vieniečiai savo žalias erdves sugeba išnaudoti ir išlaikyti daug geriau nei mūsiškiai, jos gyvybingesnės. Pasak urbanisto, pastaruoju metu, kai Lietuvoje praėjo didysis investicijų į "mūrą" bumas, pradedama atsigręžti į viešąsias erdves ir suprasti, kad vertę kuria ir žalias parkas prie pastatyto namo, o ne vien kvadratinis metras gyvenamojo ploto. "Tai geriausias pokytis, kurį mums davė krizė", - įsitikinęs M. Pakalnis.

Architektas džiaugėsi, kad pastaruoju metu žmonės ėmė vertinti ne tik įsigytas sienas, bet ir aplinkinę pastato erdvę. Jis sakė pasigilinęs į būsto pirkėjų elgesį - anksčiau beveik niekas nekreipdavo dėmesio į perkamo gyvenamojo ploto aplinką, dabar daug kam pridėtinę namo ar buto vertę kaip tik kuria aplinkinis landšaftas. "Žaliosios erdvės mieste po truputį pradedamos tvarkyti. Tam nemažai įtakos turėjo Europos Sąjungos paramos projektų pinigai, tačiau džiugina ir pačių žmonių iniciatyvos. Tiesa ta, kad be europinės paramos, tarkime, Vilniaus Bernardinų sodas tikrai nebūtų buvęs sutvarkytas taip, kaip dabar. Nors reikia pasakyti, jog tai - dešimties metų komandinis darbas. Tiek užtruko, kad turėtume tai, ką turime dabar", - tvirtino M. Pakalnis.

Nauji projektai

Urbanistas mano, kad miestiečių gyvenimo gerovę didele dalimi lemia viešųjų erdvių kokybė: ar mėgstamas parkas saugus, gerai apšviestas, ar jame patogiai jaučiasi mama su vaiku, jaunas ir senas. Profesionalui patinka, jog pastaruoju metu akivaizdžiai gręžiamasi į miestiečius supančios aplinkos kokybę, tvarkomos žaliosios miesto erdvės, siekiama, kad jos būtų saugios ir malonios.

M. Pakalnis aktyviai bendradarbiauja su iniciatyvine grupe, kuri 2016 metais Vilniuje ketina įrengti japonišką sodą. "Labiausiai džiugina, kad ši iniciatyva kilo iš entuziastų, kurie, neprašydami pinigų iš miesto biudžeto, Vilniuje žada įkurti žalią japoniškos stilistikos oazę, skirtą visiems miestiečiams. Tai bus viena miesto želdynų sistemos dalių. UAB "Sweco Lietuva" biuras, kuriame dirbu architektu urbanistu, stovi prie naujo, privačiomis lėšomis sutvarkyto Neries senvagės vietoje esančio parko. Čia - senvagės pradžia, o japonišką sodą planuojama kurti jos pabaigoje (Geležinio Vilko, Linkmenų, Lvovo, Žalgirio gatvių sandūroje). Tai labai simboliška - miesto žalių erdvių grandinė Neries senvagės teritorijoje, kur išlikę dar ledynmečio suformuoti vandens srautai", - kalbėjo architektas.

Pasak jo, ne vien lendynmečio vandens srautai įprasmina Neries senvagės teritorijoje tvarkomų žaliųjų zonų svarbą. Čia taip pat išlikę labai svarbūs biologiniai praeities ir gamtinės informacijos srautai. "Japoniškas sodas pataiko į gamtinį Vilniaus karkasą, kuris mums duotas Dievo. Tai nebus dirbtinai netinkamoje vietoje kuriama egzotika, tiesiog taip sutapo, kad šioje vietoje yra gera sinergija", - patikino M. Pakalnis.

Iš vietinių išteklių

Urbanistas teigė, jog prie šio projekto dirbs ir japonų landšafto architektai, tačiau kuriamas jis bus iš vietinės medžiagos. Pasaulyje japoniškų sodų kultūra gana paplitusi, jų tradicija pritaikoma prie vietos sąlygų. Vyras šmaikštavo, kad tikrai niekas neveš į Lietuvą japoniškų medžių ar želdynų ir nebandys jų čia priauginti. "Kaip tik priešingai - toks sodas, išlaikant jo filosofiją, kuriamas iš vietinių augalų. Yra tam tikros privalomos dalys: vanduo, pagodos, takai, akmenys, arbatos namelis, specifiniai žibintai ar suolai. Tačiau sodo foną visada sudaro vietiniai augalai, aplinka, natūralus tvenkinys", - aiškino architektas. Pasak jo, Neries senvagėje esantis nesutvarkytas tvenkinys užtikrina požeminio vandens srautus. Ten ir dabar auga vandens lelijos, o jos - švaraus vandens ženklai.

M. Pakalnis su japoniško sodo projektu susipažino dar dirbdamas Vilniaus savivaldybėje. Kai perėjo į stambiausią projektavimo ir inžinerinių konsultacijų kompaniją "Sweco Lietuva", vėl susitiko su entuziastais, ketinančiais materializuoti japonišką sodą Vilniuje.

Tradicijos atgimsta

Urbanistui džiugu, kad Lietuvoje pastaruoju metu pamažu atsiranda kraštovaizdžio architektų, mat sovietmečiu ši tradicija buvo beveik mirusi, miesto parkai turėjo ne rekreacinę, o ideologinę paskirtį. "Pažvelkime į Vingio parką ar kitus nuo tų laikų likusius parkus. Jie - negyvi, nejaukūs. Tikiu, kad jauni, iniciatyvūs žmonės galbūt sutvarkys juos taip, kad ten visiems bus malonu lankytis", - vylėsi M. Pakalnis.

Architektas juokavo, jog šią profesiją rinkosi todėl, kad mokėjo piešti, išmanė matematiką ir labai norėjo restauruoti Vilniaus senamiestį. Likimas susiklostė taip, kad jis, užuot restauravęs senamiestį, pasuko naujo miesto planavimo kryptimi. "Niekada nesigailėjau to, kaip pakrypo mano profesinė karjera. Urbanistika - sritis, integruojanti daugybę dalykų, pradedant ekonomine geografija, baigiant pievos, medžio parinkimu. Mane visada žavėjo šio mokslo kompleksiškumas. Be to, dirbi komandoje su daugybe specialistų. Malonu ir prasminga būti viena tų grandžių, kuri keičia miesto veidą", - didžiavosi architektas urbanistas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"