TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Žavintis pragaras

2011 02 12 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Kas skundžiasi karšta vasara Lietuvoje, tegul įsivaizduoja kelionę per Sacharą, kur temperatūra prie žemės siekia 80 laipsnių. Pasakoja Karališkosios geografijos draugijos Londone narys.

Diena Tenerės dykumoje (400 tūkst. kvadratinių kilometrų), Sacharos pietinėje dalyje, prasideda dar kur prieš švintant, pagal arabų patarlę "Kelkis anksčiau, nes aušros valanda pasiskolinta iš rojaus". Susisupęs vilnoniu apsiaustu Izambaras kviečia valgyti pusryčių karštą kepinį. Kesra, panašus į picą kvietinis paplotis, kepamas ant žarijų, jau tūkstančius metų tapęs čionykščių gyventojų, tuaregų, maistu. Skonis beveik kaip batono, tik trukdo smėlio grūdelių girgždesys tarp dantų.

Tuo metu kupranugarių varovai surikiuoja gyvulius ir kai apelsinų spalvos ruožas nutvieskia dangų prie horizonto, vienkupriai kupranugariai jau pabalnoti ir pasirengę žygiui. Tereikia pripilti vandens į buklakus, vynmaišius iš ožkos kailio. Vanduo drumzlinas, ožkos kvapo ir ne per daug skanus, bet maloniai šaltas.

Mus supa kosminė tuštuma ir nerimą kelianti mirtina tyla. Jokio orientyro, tik slegianti akmenuota erdvė, kurioje tai šen, tai ten slenka smėlio kalvos. Daug valandų jojame per tą nesvetingą bekraštybę, o atrodo, jog vis dar miname toje pačioje vietoje. Iš žydro dangaus tvoskia karštis, paralyžiuojantis judesius. Negailestingai plieskianti saulė ir iki baltumo įkaitintas smėlis akina spindesiu. Karštas vėjas čaižo rankas ir veidą, o pilkų dulkių debesys džiovina gerklę. Man sutrūkinėjo lūpos, sunkiai įkvepiu orą. Nuo nuolatinio judėjimo kietame balne gelia kūną.

Valandų valandas trunkantis supimasis, monotoniškas kraštovaizdis ir nepaliaujamas musių zvimbimas sukelia katalepsijos būseną. Įkaitintas, banguojantis oras ištirpdo kraštovaizdžio kontūrus ir atsiranda regėjimo haliucinacijas. Atrodo, kad girdžiu hipnotizuojančiu ritmu užvaldantį "Bolero", vieną besikartojantį ir vis intensyvėjantį motyvą. Žiūriu į pakeleivius, kurie nejudantys, sustingusiu žvilgsniu atrodo nerealūs, tartum šmėklos.

Sacharoje galima ir paskęsti

Dviejų metrų aukštyje termometras rodo 51 laipsnį pavėsyje, o prie žemės temperatūra siekia beveik 80. Kiek galima ištverti tokiomis sąlygomis? Į šį klausimą nėra atsakymo. Žinome tik tiek, kad troškulio mirtis tarytum Damoklo kardas, pakibęs virš kiekvieno karavano, nes šuliniuose ne visada būna neįkainojamo skysčio. Kartais jie išdžiūvę arba vandens negalima gerti, nes jame plaukioja padvėsęs gyvulys.

Didžiausia pasaulio dykuma daugiaveidė. Smėlio okeanas, arba kopos, - tai tik penktadalis Sacharos paviršiaus. Dykuma virsta ir suakmenėjusi lyguma. Negalima tvirtinti, jog Sacharoje nėra vandens. Kas keleri metai po ūmaus lietaus upių senvagės tampa mirtinais spąstais. Bematant prisipildo, o išsiliejusi banga šluoja viską pakeliui. Prieš du dešimtmečius Alžyre, Tamanraseto regione, taip absurdiškai žuvo patyręs karavanų vedlys tuaregas Quidera Bouchalaa. Nuskendo tik kelias valandas egzistavusios upės srovėje.

Tarsi fatamorgana priešpriešiais didingai žengia nesibaigianti kroviniais apkrautų kupranugarių kolona. Karavanas slenka iš lėto, sakytum, milžiniškas žaltys. Tai jaudinantis vaizdas, tiesiog užburiantis spektaklis. Priešakyje joja orus vedlys, kiti varovai žingsniuoja greta trijų lygiagrečių, tarpusavyje surištų gyvulių eilių. Žmonės melsvais drabužiais, ginkluoti kinžalais, užsidengę veidus. Jų žvilgsniai sustingę, akys degančios iš nuovargio. Sutiktieji klajokliai tuaregai - karingi ir išdidūs dykumos valdovai. Jų protėviai buvo plėšikai, kontroliavo karavanų kelius, pelningą prekybą vergais ir druska už Ssacharos ribų.

Jų proanūkiai dažniausiai medžioja turistus. Apgaudinėja, pardavinėja suvenyrus, amuletus, pakabukučius ir odinius papuošalus du kartus brangiau negu vietiniame turguje. Bet jie puikūs vedliai ir vairuotojai. Visada riteriai moterims, niekada nesipirš į draugus, nesistengs įsiteikti darbe.

Jau baigiasi laisvos sielos klajoklių epocha. Paskutiniai dykumos mohikanai vis sunkiau sugeba atsispirti besiveržiančiai technologijai ir pažangai. Karavanus išstumia sunkvežimiai, o jaunimas meta gyvulininkystę ir išvažiuoja ieškoti nuolatinio darbo ir geresnio gyvenimo.

Iš lėto slenka sunkios valandos, ilgėja šešėliai. Vienas kupranugario varovas pradeda pusbalsiu niūniuoti dainelę, jam pritaria kiti. Melodija nuneša juos į svajonių pasaulį, prie trykštančio šaltinio, į ramybės oazę, kurioje paliko savo išrinktąsias. Tai sielos džiugesys pagalvojus apie artėjančią naktį.

Palaiminga vakaro vėsuma

Negailestinga kaitra atlyžta. Po spirginančios dienos artėja neįkainojama palaiminga vakaro vėsuma. Dykumą pažįstantys prancūzai sako, jog Sacharoje žmogui dieną išdžiūsta smegenys, o naktį kauluose sušąla čiulpai.

Tuaregai nuima nuo kupranugarių visus krovinius ir supančioja gyvulių priekines kojas, kad nenueitų toli. Paskui iš jų mėšlo ir su savimi atsineštų žagarų įkuria laužą ir ruošia paprastą, bet maistingą patiekalą agirą, saldžiai rūgščią tyrę iš miltų, sorų, avies sūrio, datulių ir paprikų. Nerealiai arti, tiesiog virš galvos, mirksi žvaigždės, o stovyklą apšviečia raudona ugniakuro šviesa.

Vakaras yra arbatos metas. Jos ruošimas - tai šventas ritualas, vienas iš negausių malonumų šitame spartietiškame krašte. Orus Azdinė mėlynu burnusu meta į metalinį arbatinuką ant pakuros daug žalios arbatos ir užpila ją nedideliu kiekiu vandens. Sumaišo ir išpila vandenį. Paskui pripila pilną arbatinuką vandens ir laukia, kol gėrimas prisitrauks. Tada įmeta šviežios mėtos pluoštelį ir cukraus gabalą. Arbatą perpila į didelę stiklinę, iš kurios - vėl atgal į virdulį. Tai daro kelis kartus. Tik tada vaišina mus. Aukštai pakelia ranką ir tvirtu judesiu iš viršaus siaura srovele pila į mažus storo stiklo puodelius. Antpilas tampa plėvele. Labai saldi, tiršta arbata ramina ir numalšina troškulį.

Dykuma - tai pragaras

Po kelių dienų kelionės per dykumą kaitros išsekinti atgauname jėgas "L'Auberge d'Azel" viešbutyje Agadeze, Nigeryje. Maudomės. Mėgaujamės šviežiomis daržovėmis ir geriame be apribojimų. Pakviečiu alaus Izambarą, kuris buvo man nepakeičiamas draugas, pažindino su dykumos paslaptimis ir pamokė, jog čionai reikia būti drąsiam, įžvalgiam ir klusniam. Tuaregas atsisako. Nenori nei alaus, nei kolos. Mielai priima vandenį ir žiūrėdamas man į akis duoda išmintingą pamoką: "Nežinau alaus skonio, bet žinau, kad vanduo malšina troškulį."

Daug rašytojų, dailininkų ir režisierių mėgino parodyti Sacharos veidą. Su ja buvo siejama gausybė epitetų: intriguojanti, didinga, negailestinga, paslaptinga, žavinga, neprieinama, stebinanti. Prancūzas rašytojas Henry de Motherlantas apsiribojo vienu išraiškingu apibrėžimu: "Dykuma yra tik dykuma, tai yra pragaras." Tačiau tas pragaras, kaip joks kitas regionas pasaulyje, suteikia nepakartojamų emocijų. Apstulbina kraštutinumais, bet tuo pat metu intriguoja ir traukia. Galima dykumos neapkęsti ir ją keikti, bet gilus pėdsakas, likęs keliautojo širdyje, dirgins jo vaizduotę. Įkyrus troškimas sugrįžti į tą vietą niekada jo neapleis. Nepaisant kainos, kurią tenka mokėti.

 

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"