Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Žemaitijos slėpiniai: kūliai, šventkalniai ir tundra

 
2017 09 14 16:17
"Svilės šaltiniai - didžiausias Lietuvoje šaltinis pagal akių skaičių ir pagal trykštančio vandens kiekį", - sakė Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkininkas Darius Ramančionis.
"Svilės šaltiniai - didžiausias Lietuvoje šaltinis pagal akių skaičių ir pagal trykštančio vandens kiekį", - sakė Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkininkas Darius Ramančionis. Dianos Rakauskaitės ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos archyvo nuotraukos

Nors daugumos poilsiautojų keliai esant geriems orams veda link jūros, tačiau Žemaitijoje yra tiek nuostabių vietų, kurios gali sustabdyti ir pakeisti savaitgalio planus. Tuo labiau kad jūra jau atvėsusi. Važiuojant keliu Šiauliai – Palanga yra kur pasižvalgyti.

Tarp Šiaulių ir Kelmės, tarp Ventos ir Dubysos, plytintis Kurtuvėnų regioninis parkas atveria Žemaitijos peizažų grožį. Kaip byloja legendos, čia milžinai klumpėmis supylė Girnikų kalną, priverkė Bulėnų ežerą, iščiaudėjo platų slėnį tarp Girnikų ir Šatrijos šventkalnių. Mokslininkai tuos milžinus įvardijo – tai prieš 10 tūkstančių metų praslinkę ledynai, palikę kraštui daug kalvagūbrių, gilių slėnių, žemyninių kopų. Kurtuvėnų krašte gausu baltų paveldo – piliakalnių ir šventkalnių. Pavyzdžiui, Girnikų šventkalnis legendose minimas kaip milžinų motinos Kurtuovės kapas. Jis jungia trijų baltų genčių – žemaičių, kuršių ir žiemgalių – žemes. Ant šio kalno ir seniausio Šiaulių krašte Kurtuvėnų piliakalnio kasmet rugsėjo 22 dieną, pažymint 1236 metais vykusį Saulės mūšį, uždegama baltų vienybės ugnis.

Piliakalnių virtinės, šaltinių versmės

Ieškantiems gražiausių reginių jų tikrai netrūks užkopus į Bubių, Badauskių, Galvydiškės, Kurtuvėnų, Vainagių piliakalnius ir Girnikų kalną, nuo kurio atsiveria vaizdai Šiaulių, Kurtuvėnų ir Šatrijos kalno link.

Unikalūs Svilės šaltiniai: iš žemės veržiasi apie šimtą akių, kurios paskui sudaro upelį.
Unikalūs Svilės šaltiniai: iš žemės veržiasi apie šimtą akių, kurios paskui sudaro upelį.

O nulipus nuo šių šventkalnių taip pat lauks atradimai. Ventos ir Dubysos senslėnyje trykšta vieni didžiausių Lietuvoje Svilės šaltiniai. Juos pamatyti rekomendavo Kurtuvėnų regioninio parko vyriausiasis specialistas kraštotvarkininkas Darius Ramančionis. „Tai didžiausias Lietuvoje šaltinis pagal akių skaičių (apie šimtą versmių) ir pagal trykštančio vandens kiekį (tiek vandens užtektų maždaug 30 tūkst. gyventojų miesteliui), – pasakojo jis. – Tai labai unikalūs šaltiniai. Įdomi ir jų paskelbimo saugomais istorija. Pirmasis, kuris norėjo juos paskelbti saugomais, buvo garsusis gamtininkas Ričardas Kazlauskas, ant šaltinio akmenų aptikęs reliktinių, ledynmečio laikų vabzdžių – arktinių apsiuvų – lervų. Tai buvo piečiausia jų radimvietė Europoje.“

Kaip aiškino D. Ramančionis, Svilės šaltiniuose šie vabzdžiai užsikonservavo, mat čia jiems buvo tinkamos sąlygos – pastovi 6 laipsnių šiluma. R. Kazlauskas jau džiaugėsi, kad šią vietą bus galima paskelbti entomologiniu vabzdžių draustiniu, tačiau atvyko botanikai ir atrado reliktinį augalą – daugiametį patvenį. Čia buvo didžiausia jų augimvietė Lietuvoje. Jau planuota vietovę paskelbti botaniniu draustiniu. Tačiau geologai atkreipė dėmesį į tai, kad čia veržiasi didžiausias kiekis šaltinių, todėl vietovė verta ir geologijos paminklo statuso. Taip šaltiniai ir teritorija aplink juos dabar turi įvairų statusą: Svilės kraštovaizdžio draustinis, europinės svarbos buveinė „Natura 2000“ ir geologijos paminklas.

Visi šie šimtas šaltinių iš žemės vežiasi 1,8 ha plote, iš jų susidaro apie 350 m ilgio šaltavandenis Svilės upelis, kuris įteka į Ventos-Dubysos kanalą.

Žemaitiškoj troboj

Kurtuvėnų parko vidury, miškų ir upelių apsupty esančiame Jautmalkės kaime, yra pastatyta tradicinė šiaudais dengta dviejų galų žemaitiška troba, kurioje įsikūrusi parko gamtos mokykla. Čia rengiamos stovyklos, vyksta sąskrydžiai, kuriuose mokomasi senovinių amatų, supažindinama su vietos gamta. Ypač įdomi pagal Turku universiteto (Suomija) inicijuotą projektą Jautmalkėje parengta edukacinė programa „Gamtos interpretacija per baltų etnokultūrinį paveldą“. Ją užsisakyti gali visi norintys keliautojai.

Ateityje Jautmalkę planuojama paversti etnografiniu kaimu, kuriame bus galima pagyventi, išbandyti senovinius buities įrankius, išmokti tradicinių amatų. Jautmalkės gamtos centro svečiai jau ir šiandien susipažįsta su kalvio, staliaus ar puodžiaus darbu, mokosi austi staklėmis, velti veltinius, pinti iš vytelių. Šalia atkurtos žemaitiškos trobos įsikūręs ir žymus restauratorius Laimonas Bartkus, senovinių etnografinių sodybų meistras.

Jautmalkėje prasideda pažintiniai gamtos takai. Jais keliaujant galima apžiūrėti Smirdėlės pelkę, užkopti į ledyno sustumtą kalvą, užsukti į seną liepyną. Iš Jautmalkės patogu keliauti pėsčiomis – aplankyti Bijotės, Juodlės, Geluvos ežerus įkopti į Vainagių ar Galvydiškės piliakalnį, pamatyti Svilės šaltinius, užsukti į Kurtuvėnų dvaro sodybą. Autentiškai atkurtą dvaro sodybos kompleksą sudaro parkas su tvenkiniais, oficina, žirgyno arklidės, kumetynai, sodininko namas, tvartai, kalvės ir kt. Vertingiausias pastatas Kurtuvėnų dvaro sodyboje yra unikalus XVIII amžiaus barokinis medinis svirnas.

Kurtuvėniškis Steponas Rimas miestelyje yra pastatęs paminklą garsiausiam Kurtuvėnų gyventojui – milžinui Anculiui, kuris čia yra išpylęs smėlio prisemtas klumpes. Iš vienos klumpės iškilo Girnikų kalnas, iš kitos – Šatrijos kalnas. Tarp tų klumpių – 30 km, tad galima įsivaizduoti, kokio milžino būta.

Ant Kurtuvėnų piliakalnio kasmet rugsėjo 22 dieną, pažymint 1236 metais vykusį Saulės mūšį, uždegama baltų vienybės ugnis.

Istorinis kanalas

Kurtuvėnuose saugomas didelis ketinis, apie metro skersmens katilas. Jis išlikęs dar nuo tų laikų, kai jame buvo verdamas maistas kanalo tarp Ventos ir Dubysos kasėjams. „Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Nemuno žiotys atiteko Prūsijai. Tais laikais vandens keliai buvo labai svarbūs, o Prūsija praplaukiantiems uždėjo didelius muitus, – pasakojo kraštotvarkininkas D. Ramančionis. – Carinė Rusija, kuriai tuo metu atiteko Lietuva, nenorėjo mokėti muitų, ieškojo kito kelio, kaip iš Nemuno patekti į Baltijos jūrą, aplenkiant Kuršių marias ir Nemuno žiotis. Buvo surastas senslėnis tarp Ventos ir Dubysos, toje vietoje ir nuspręsta tarp šių upių iškasti kanalą.“

Tuomet iš Nemuno buvo galima patekti į Dubysą, o paskui kanalu – į Ventą, o jau Venta nuplaukti iki Ventspilio ir taip išvengti Prūsijos mokesčių. Kaip aiškino D. Ramančionis, ketinta kanalais nutiesti vandens kelią ir iki Juodosios jūros. „Laivai iš Juodosios jūros į Baltiją būtų plaukioję pro Kurtuvėnus, – sakė jis. – Įdomu tai, kad kanalą tarp Ventos ir Dubysos kasė apie 20 tūkst. kareivių, katorgininkų, samdinių. Kurtuvėnuose gyveno 3 tūkst. kareivių dalinys, prižiūrintis tuos darbus. Nuo sunkaus darbo daug žmonių mirė, yra išlikę jų kapai.“

Kurtuvėnų žirgai

Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis akcentavo parko įvairovę: „Ūksmingi Žemaitijos miškai čia sudaro daugiau nei 80 proc. parko teritorijos. Mūsų kraštui būdinga gamtinė įvairovė – ant kalvelių auga vieni augalai, lomose telkšo užpelkėję ežerėliai su jau visai kitokia augalija ir gyvūnija.“

Pro Salantų regioninį parką vingiuoja Minija. Krante - įspūdinga Dauginčių atodanga.Salantų regioninio parko archyvo nuotrauka
Pro Salantų regioninį parką vingiuoja Minija. Krante - įspūdinga Dauginčių atodanga.Salantų regioninio parko archyvo nuotrauka

Kaip teigė R. Tamulaitis, atvykstantiems į Kurtuvėnus yra ir kur apsistoti: veikia keletas kaimo turizmo sodybų, o šalia Kurtuvėnų dvaro – kempingas, Bubiuose atidarytas viešbutukas, o poilsio kompleksas yra prie Vėžežerio ežero. Pavalgyti turistams irgi yra kur – Kurtuvėnų dvaro kumetyne įsikūrusi smuklė.

Kurtuvėnų dvaro sodyboje ištisus metus veikia gyvasis žirgų muziejus. Galima pajodinėti, pasivažinėti ir daug sužinoti apie žirgus. Kurtuvėniškiai pradėjo naują sporto šaką – ištvermės jojimo varžybas. „Šios varžybos ypatingos tuo, kad daug dėmesio skiriama žirgo sveikatai, tikrinamas jo pulsas. Jei tik jis nesureguliuojamas iki 60 dūžių per 20 minučių, tokiam žirgui toliau varžytis jau neleidžiama. Šiemet rugsėjo trečią savaitgalį pas mus vyks Baltijos šalių čempionatas, – pasakojo R. Tamulaitis. – Pajodinėti gali ir neįgalūs žmonės, nes yra keltuvas, kuris užkelia ant žirgo. Kartu su Šiaulių universitetu ir respublikine ligonine teikiamos ir hipoterapijos paslaugos.“

Tundros reginiai

Salantų regioninio parko išskirtinis bruožas – tundros kraštovaizdį primenantys riedulynai ir kadagynai, unikalus Minijos, Salanto, Erlos upių senųjų ir naujųjų slėnių kraštovaizdžio parkas. Kaip pasakojo parko rekreacininkas Andrius Kazlauskas, vienas kadagys aplink save maždaug 3 metrų spinduliu išskiria tiek antibakteriškai veikiančių medžiagų, kad aplinka tampa beveik sterili. „O kai pas mus Šauklių riedulyne kadagiai auga 80 ha plote, tai galima įsivaizduoti, koks čia oras. Daug kam net galva apsvaigsta“, – sakė jis. Šis unikalus gamtos kampelis susiformavo natūraliai: kadangi čia buvo labai daug akmenų (dabar jų priskaičiuojama apie 300 tūkst. tonų), žemė nebuvo tinkama žemdirbystei. Žmonės čia tik ganė gyvulius. Galvijai kadagių neėdė, tad jų gojeliai taip ir susiformavo.

Salantų regioninio parko gamtininkai, kad kadagynas neužželtų kitais augalais, dalyje šios teritorijos įveisė muflonų bandą, ji išskabo atželiančius lapuočių ūglius.

Vienas kadagys aplink save maždaug 3 metrų spinduliu išskiria tiek antibakteriškai veikiančių medžiagų, kad aplinka tampa beveik sterili.

Per Šauklių kadagyną vingiuoja pažintinis takas, o pakilus į apžvalgos bokštelį, pasilypėjus virš kadagių, atsiveria Lietuvai nebūdingas kraštovaizdis. „Maždaug taip čia viskas atrodė po paskutinio apledėjimo, prieš 16 tūkst. metų. Šauklių riedulynas, dar kitaip vadinama Lietuvos tundra, yra pats didžiausias kadagynas Lietuvoje. Tokio kraštovaizdžio, nukeliančio mus net į laikus prieš 16 tūkst. metų, kai vyravo skurdoka augalija, niekur neišvysite“, – pažymėjo A. Kazlauskas. Didžioji dalis akmenų čia atslinko iš Švedijos, šiek tiek mažiau iš Alandų salų, Baltijos jūros, Suomijos ir Botnijos įlankos dugno.

Iki šiol apie Šauklių riedulyną yra išlikusi legenda, kad ta didelė akmenų banda – tai švedų kariuomenė, kuri labai seniai užpuolusi mūsų kraštą, o pagoniškieji dievai nubaudę užpuolikus ir pavertę juos akmenimis. Sakoma, jog jie ir tūnos sukaustyti, kol akmenys sužydės.

Riedulių šiame krašte labai daug, tad neatsitiktinai vietiniai žmonės yra pamėgę akmenis, mėgsta jais puošti sodybas. Daug akmenų eksponuojama Mosėdžio akmenų muziejuje, daug iš apylinkių laukų atkeliavo ir į garsiąją Orvidų sodybą.

Kurtuvėnų regioniniame parke galima gauti informacijos apie įdomiąsias lankytinas parko vietas.
Kurtuvėnų regioniniame parke galima gauti informacijos apie įdomiąsias lankytinas parko vietas.

Vietiniai žemaičiai akmenis vadina kūliais ir juokauja, kad jų čia daugiau, nei pasėjama grūdų. Didžiausias parko akmuo – penktas pagal dydį Lietuvoje – Šilalės kūliu vadinamas. Tačiau tai neturi nieko bendra su Šilalės miestu. 3,66 metro aukščio Šilalės kūlis drybso netoli Mosėdžio, Šilalės kaime. Šis akmuo – vienas iš milijonų, iš Skandinavijos ledyno atstumtų ir paliktų riedulių.

Kuršių pėdsakai

„Salantų krašte susisluoksniavusi kuršių ir žemaičių istorija. Piliakalniai ir pilkapiai – tai kuršių palikimas, o visas vėlesnis kultūros palikimas – jau žemaičių, – pasakojo Salantų regioninio parko kultūrologas Julius Kanarskas. – Kaip byloja istorija, Mindaugui priėmus krikštą, vokiečiai įžengė į Kuršą ir jį užėmė be mūšių. Po Durbės mūšio 1260 metais kuršiai perėjo į žemaičių pusę, sutriuškino vokiečius ir prieš juos sukilo. Tačiau po 1263 metų sukilimo kuršiai buvo beveik išnaikinti. Tik nedidelės jų salos liko prie Imbarės, Kretingos, Kartenos. Tai liudija senieji kuršiški vietovardžiai, upėvardžiai. Nuo XV amžiaus į ištuštėjusias kuršių žemes iš dabartinės Latvijos pradėjo keltis šiauriniai kuršiai. Po Melno taikos sutarties, kai Vokiečių ordinas pajūrio gabalą atidavė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, čia masiškai pradėjo keltis ir žemaičiai, vėliau jie asimiliavo paskutines kuršių liekanas. Tačiau atidžiau pasižvalgius po šį kraštą galima aptikti kuršių istorijos pėdsakų.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"